Ir jie šviesdavo naktimis žalsva, kraupoka šviesa – aš keletą vaikystės metų praleidau Savanorių prospekte, ir man pro langus matydavosi jų pragariškas švytėjimas. Nežinau, ką ten augino. Gal agurkus. Gal gėles. O gal reto stiprumo marihuaną, kurios prisirūkę, tuometiniai Lietuvos vadovai statė baisius gyvenamuosius rajonus, cemento gamyklas, revoliucijos muziejus ir baisias parduotuves, kuriose nieko nebūdavo.

Kad dar geriau suprastumėt, kur čia yra, tai šalia greitosios pagalbos ligoninės, kur kai kurie jūsų esate lankęsi su traumomis.

Restoranas „Casa della Luna“ (itališkai tai būtų Mėnulio Namai, skamba pakankamai romantiškai) apie save sako „šviežias šeimos restoranas su Italijos cinkeliu Lazdynų pamiškėje“. Manau, gerai pasakyta. Šiais laikais pasiskelbti tradiciniu italų restoranu Vilniuje – būtų labai rizikinga. Nors gerų pavyzdžių yra, italų maistas Vilniuje neprigijo (kaip ir kitur Lietuvoje), blaškosi tarp įvairios kokybės picų ir labai nevienodai pavykstančios pastos (lakštinių).

Italų šefai atvažiuoja ir išvažiuoja, o lietuviai taip ir lieka pusiau patenkinti ir įsitikinę, kad ir kaip tu Lietuvoje besisuk, vis tiek prie Italijos nepriartėsi. Prie viso potyrio ir nuotaikos.

Todėl čia skamba perspektyviau: tik itališkas cinkelis. Galiu tuo patikėti. Žinote, taip patikėjau, kad buvau nuvažiavęs net į pačią Jonažolių gatvę. Važiavome ragauti jų pusryčių.

Interjeras – mielas ir santūrus. Matosi, kad dizainerio ranka pridėta, kad ne saviveikla. Plytelės aplink barą: puiku, švaros pojūtis.

Ko gero, vienas originaliausių pusryčių valgiaraščių sostinėje. Avižinė košė su figų džemu. Rikotos sūrio blyneliai. Pusrytinis burgeris (su pomidorų salsa, naminiu paprikų majonezu, kiaušiniu ir šonine – mhm, net Los Andžele dabar būdamas vartau užrašus ir galvoju, hm, gal jau tuoj norėsiu į Lietuvą), Mėnulio pusryčiai (na, čia gal pats pavadinimas originalesnis, nes sudėtis labiau primena tradicinius angliškus pusryčius – kraujinė dešrelė, keptas pomidoras, pievagrybiai, šoninė, kiaušiniai marškinėliuose, pupelės).

Ir, aišku, Benedikto kiaušiniai – su lašiša arba su kumpiu. Vilniečiai pamišo nuo Benedikto kiaušinių. Keista prisiminti, kad dar prieš keletą metų juos mažai kas žinojo apskritai. Dabar restoranas be Benedikto kiaušinių, bent jau savaitgaliais, tai restoranas be ateities. Sakau aš jums.

Mėnulio pusryčiai (€7) buvo pavyzdiniai. Tobuli. Dar tas pesto padažas ant pomidoro (žr. nuotrauką). Ir Benedikto kiaušinis (dvigubas, su kumpiu, €9) buvo turbūt vienas geriausių šiai dienai Vilniuje. Trynys bėgo, kaip skysta saulutė. Nesvarbu, kad reikia nuvažiuoti į Jonažolių gatvę, bet verta.

Taip įsijautėme, kad užsisakėme dar ir desertus. Nors paprastai prie pusryčių desertų neužsisakinėjome. Ir sūrio pyragas, ir tiramisu buvo nepriekaištingi, gaivūs.

Dviese sumokėjome €37,20 ir arbatpinigius.

Mes neragavome jų pagrindinio, vakarienės meniu, tačiau jei jį gamina bent perpus tiek pat gerai, kaip ir pusryčius, šio nepretenzingo restorano Jonažolių gatvėje laukia didelė ateitis. Penkios žąsys iš penkių. Tokioje Vilniaus vietoje tai – didžiulis atradimas.

„Casa della Luna“, Jonažolių 3-121, Vilnius. Tel. +370 610 33332.
Kasdien nuo 10:00 iki 22:00.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (143)