Kodėl pasirinkome išbandyti turko Mustafos kebabinę Prienuose? Dvi priežastys. Pirmiausia, žinojome, kad vakarieniausime kitur, ir pietus norėjome pavalgyti lengvai ir neįpareigojančiai.

Antroji priežastis: paklausus tūkstančių sekėjų („kur pavalgyti aplink Prienus ir Birštoną“), daugelis pradėjo minėti Prienų kebabus tokiu pačiu tonu ir nuotaika, kaip žmonės pasakoja apie picerijas Neapolyje, sušių ir sašimių restoranus aplinks Tsukiji žuvies turgų Tokijuje arba Kavarsko koldūnus.

Trečioji priežastis, žinoma, yra tokia, kad parašius apie kebabus, skaitytojai džiaugiasi labiausiai. Žmonėms nelabai įdomu visokie gurmaniški išsigalvojimai, aštuonkojai ir ikrai ir jūros ežių padažai su retomis pastos rūšimis ar rečiausi pasaulyje ryžiai, kurie subrandinti nuo Viduramžių ir susukti į Kristaus drobulę. Dar mažiau žmonėms yra įdomu, kai kažkoks maisto kritikas rašo apie tai, kaip jam patiko tie dalykai. Yra ir dar mažiau įdomus dalykas – tai pasakojimai apie restoranus užsienyje, kurie skaitytojams sukelia tiesiog nekontroliuojamus pykčio traukulius ir norą sudaužyti kompiuterį, bet apie tai mes dabar nekalbėsime.

Kaip galvojau, taip ir buvo. Kai Feisbukan įkėliau kebabo nuotrauką (apie patį kebabą netrukus), ji surinko apie 1,2 tūkstančio „patinka“. Manote, čia lengva? Pabandykite įdėti austrės arba omaro nuotrauką ir surinkti bent 12 „patinka“. Taigi kad.

Kuklioje terasoje yra žmonių, viduje (kur vietos ne taip jau daug) irgi buvo lankytojas. Žmonės šią vietą žino. Čia nebus toks atvejis, kad buvo sau niekam nežinoma vieta, kaip Garliavos kebabai (gerai, gerai Garliavos kebabi buvo žinomi, aš tik juos išpopuliarinau iki žvaigždžių ir paskui lankytojai pyko, kad per tą storą padarą Užkalnį dabar reikia laukti pusantros valandos; gerai, pripažinsiu ir tai, kad ten ne „padaras“ buvo, viena raidė skyrėsi, bet kas ta viena raidė). Tapetai kebabinėje gėlėti ir tokie, kurie patiktų didesnei pusei mano giminių Kaune ir jo apylinkėse – jie primena puošmenas per atlaidus prie naujosios Pažėrų bažnyčios, tokie lyg lašeliai, o gal tokios sakralinės gėlytės, beveik Viešpaties lelijos. Kabo televizorius, kuris rodo Turkijos televizijos kanalą, ir ten uodegą sukioja nuodėminga turkų aktorė su trumpais šortais, kas visiškai nekenkia bendrai nuotaikai.

Savininkas ir virtuvės meistras, Mustafa Seren (iš kur žinau jo vardą ir pavardę, paklausite jūs – o paslapties jokios nėra, jis man paskui parašė, kai jo kebabo nuotrauka buvo įkelta į socialinius tinklus, štai taip aš ir žinau jo vardą ir pavardę) nelabai nori, kad fotografuotume jo kebabinę. Jis manęs nepažįsta, bendradarbė lietuvė jam aiškina kad čia tikrai nieko blogo, kad čia toks vertintojas, kuris važinėja po restoranus ir rašo apie juos, ir pagaliau susišnekame, mes fotografuojame, bet kadre jis nepageidauja būti.

O gaila, kad jis nepageidauja būti kadre. Nes šitam straipsniui labai padėtų portretas, kuriame būtų žmogus, kuris gamina skaniausius kebabus Lietuvoje. Toks portretas papuoštų nuotraukų galeriją. Man būtų didelė garbė paskelbti portretą žmogaus, kuris mažame miestelyje prie Nemuno gamina patiekalą, kuris mano šalyje yra pajuokiamas ir niekinamas, ir gamina jį taip, kad jūs važiuosite iš Kauno ir iš Birštono, iš Vilniaus ir iš Panemunės, iš Klaipėdos ir iš Kėdainių, ir stosite į eilę prie tos kebabinės, ir policija turės reguliuoti eismą, nes šis žmogus gamina geriausius kebabus, kuriuos esu valgęs Lietuvoje.

Kebabas nėra sudėtingas patiekalas. Reikia tik kokybiškų sudėtinių dalių, o ne pačių pigiausių, kaip kartais būna, ir reikia jas gerai subalansuoti. Viskas. Taisyklė paprasta: gamink truputėlį geriau, negu nusipelno tavo klientai. Taip, jie nusipelno geriausio, bet tu gamink dar truputėlį geriau. Ir aš nežinau, kodėl žmonės nesilaiko tos taisyklės, vietoje to pradėda gaminti truputėlį blogiau, kad tik sutaupius čia ar ten vieną kitą centą.

Puikios, šviežios daržovės, ir padažas neplaukiantis, jo tiek, kiek reikia, ir ne daugiau, ir ne mažiau, ir viskas balansuota, ir lavašo traškesys išorėje, suderintas su minkštumu viduje, ir daugiau aš neturiu ką pasakyti. Tai, kas buvo lėkštėje, irgi buvo puiku – žinau, kad yra tokių, kurie labiau mėgsta kebabus lėkštėje, ir čia nieko blogo.

Sumokėjome septynis eurus dviese ar kažką panašaus, neprisimenu, kur čekį pasidėjau, nes ne tai buvo galvoje ir ne tai rūpėjo; kartais ir mano gyvenime būna netvarkingų, chaotiškų momentų, kai emocijos paima viršų, nes tądien, tą minutę, per tuos pietus ketvirtadienį, 2017 mūsų Viešpaties metų gegužės 25 dieną aš radau geriausią kebabą Lietuvos Respublikoje.

Ačiū, Mustafa. Garbė Turkijai, kad atsiuntė mums tokį meistrą. Penkios žąsys iš penkių.

Seren turkiška virtuvė, Vytauto g. Prienai. Tel. +370 600 81995. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio, nuo 10:00 iki 22:00. Penktadieniais ir šeštadieniais, nuo 10:00 iki 23:00. Sekmadieniais nuo 11:00 iki 22:00.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (373)