Tačiau ką daryti tam, kas nėra garsus rašytojas, prodiuseris ar stadionų statytojas, ir šiek tiek skaičiuoja pinigus? Mudu su kolega Rokiškiu Rabinovičiumi nuėjome padaryti patikrinimo garsioje vietoje: Momo Grill restoranas Vilniuje, pažymėtas Michelin ženklu (dar yra Klaipėdoje ir Kaune) priklauso šefo Vyto Samavičiaus valdoms.
Dar ponas Samavičius turi puikų Augustin („Naujame restorane apsilankęs Užkalnis: patarčiau ten eiti kuo skubiau, nes jaučiu širdimi – kainos netrukus kils“), ir Augustin Tapas Bar („Užkalnis: kad negirdėčiau daugiau žodžio „užkandinė“), o taip pat Klaipėdoje irgi pažymėtą Michelin ženklu restoraną Monai („Kodėl restoranai gauna Michelin įvertinimą ir kaip jį galite gauti jūs“).
Momo Grill sostinėje yra visad gyvoje Totorių gatvėje (mano vaikystėje jos vardą buvo pakeitę į J.Paleckio, o paskui vėl pakeitė atgal); ten yra Lietuvos bankas ir taip pat, atleisk jiems Viešpatie, nususęs ir apgailėtinas Vilniaus centrinis paštas, vietoje mažytės maisto prekių parduotuvės, kuri ten buvo anksčiau.
Tai, kad Lietuvos paštas atsisakė savo nuostabaus pastato Gedimino prospekte, kuris buvo vienas geriausių postmodernistinių sprendimų sostinėje (rekonstrukcijos architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, 1969) ir buvo erdvus, šviesus, galingas – yra didelis nusikaltimas architektūrai, istorijai ir Lietuvos nacionaliniam pasididžiavimui, išdidumui ir savivertei. Bet dabar istorija ne apie tai.
Mus pasodina prie juodos lentos, su ranka rašytais pietų pasiūlymais („kaip mokykloje“, sako maître d’hôtel) – ir pietų pasiūlymai išvis labai atsipūtę, lengvi ir nebrangūs (nepaisant to, kad valgome šeštadienį) – tacos už aštuonis eurus (kaina, kaip vidutiniškai didelis mėsainis kur nors Burger King), dešrelės už 9,30 EUR.
Ne, mes gal ir esame vidutinio (ar aukštesnio vidutinio) elito atstovai, bet valgyti šiandien norime, kaip kapitalistai, todėl užsisakome iš visos apimties meniu, ir užsisakome taip, kad visi suprastų, kad esame alkani ir kad labai mylime save ir lepinamės nevaikiškai.
Be šiltos duonos, kurią kepa kasdien ryte (padavėja papasakojo, kad kiekvienas virtuvės darbuotojas restorane yra duonkepys, visi išmokyti pono Vyto), ir nuo kurios gerbiamasis Rabinovičius pradėjo dūsauti (aš irgi, nes ji tokia drėgna, gosli ir nepadoriai gausaus skonio, kad iškart nusiteikėme gastronominėms eskapadoms, chuliganizmui ir norėjome pamiršti saiką ir padorumą; tačiau kas mus sustabdys, kai du vyrai jaukiai pietauja, neprižiūrimi antrųjų pusių), pradžiai užsisakėme jautienos kapotinio, kurį matote nuotraukoje ant puikios prancūziškos faux-kaimietiškos porcelianinės lėkštės (tas stilius vadinasi „kaime pas babą“, tik su sąlyga, kad baba iš Provanso ir turi nedidelį dvarą su tarnais). Kapotinis buvo švelnus, išmaniai komplikuotas (su petražolėm, garstyčiom, svogūnais, kurie matyti nuotraukoje, putpelės kiaušiniu, ikrais) ir labai gausaus skonio (18,50 EUR). Toliau dūsavome.
Nors mus įspėjo, kad užkandžių padėklas (39,50 EUR) yra trims-keturiems asmenims, mes nepasimetėme: aš pranešiau, kad mudu su Rokiškiu esam kaip trys-keturi žmonės ir susitvarkysim, jokių rūpesčių.
Tas padėklas, gerbiamieji. Tas padėklas. Ir paprika su ožkos sūriu, ir nuostabi antienos krūtinėlė, netikėtai deranti su shiitake grybukais, ir fantastinės midijos su tirštu, galingu padažu, ir šparaginės pupelės su humusu (niekada nebūčiau pagalvojęs jų kombinuoti), ir kalafijorai tokio skanaus iškepimo, kad lapnojome net mes, kurie nesame kalafijorų mėgėjai, ir bulvių pyragas, ir spurgytės, ir keptos krevetės, apvyniotos bulviniu šniūreliu.
Kai einate į Vyto Samavičiaus restoranus, atkreipkite dėmesį, kaip jis dažniausiai derina du-tris stiprius ingredientus į patikrintą akordą, ir pažiūrėkite, koks šis kūrėjas yra savo esme itališkas – pagal meilę daržovėms ir mokėjimą su jomis tvarkytis. Esu sakęs tai ne sykį, bet pasakysiu dar kartą, nes man labai rūpi. Lietuviai dažniausiai nemyli daržovių, tai sovietinė trauma – visos tos peraugusios cukinijos ir kuržetės, be meilės parduodamos brudnos bulvės turguose, beskoniai pomidorai, be supratimo kapojami, ne pjaustomi; tačiau situacija gerėja, ir kada nors bus dar geriau, ir tokie rinkos lyderiai, kaip Vytas, užsispyrę, už ausų ištemps lietuvius iki daržovinės ekselencijos, kaip kažkada padarė garsusis Izraelio kilmės britas (su itališkomis ir vokiškomis šaknimis) Yotam Ottolenghi.
Mėsiški patiekalai buvo labai geri: puikios kokybės Urugvajaus jautiena (Urugvajus toks neturtingas, kad visą gerą jautieną eksportuoja ir pačioje šalyje tik labai žema kokybė net labai geruose restoranuose, gyvenau Montevidėjuje ir žinau, kaip ten tie reikalai), idealus iškepimas. Rokiškis rinkosi nugarinę (35 EUR), aš – išpjovą (38 EUR), ir man patinka sprendimas siūlyti nelabai didelę porciją, nes ne visi sau gali kasdien leisti steiką už 80 ar 90 EUR, ir patrauklesnė kaina reiškia daugiau pardavimų ir daugiau laimingų klientų. Lapinių salotų dubuo, mums skirtas pasidalinti, kainavo šešis eurus.
Kad dar visai būtų gera, Rokiškis norėjo deserto (Panna Cotta, aštuoni eurai), aš atgnybau galiuką to gaivaus kūrinio. Mes jau nebedūsavom, nes artėjome prie žiemos miego stadijos, o mums dar reikėjo visą dieną filmuoti, tai turėjome net eiti aplenkti visą kvartalą, kad suvalgyti maistai susikratytų.
Už mus dviese sumokėjau vos 156,70 EUR ir penkiolika eurų arbatpinigių, ir, kaip suprantate, už tokią puotą tai labai, labai protinga ir prasminga kaina. Netgi į kuklumą – bet tai ir gerai, nes nesame pasipūtę. Faktas yra ir toks, kad šios kornukopijos būtų užtekę trims žmonėms, ir jie nepasijustų nuskriausti ar nepavalgę.
Penkios žąsys iš penkių, kaip Dievą myliu. Pagaliau sostinėje steikinė, kur gyvenimu gali mėgautis kiekvienas paprastas vidutinis vilnietis.
Momo Grill, Totorių g. 1, Vilnius. Tel. +370 698 57007. Tinklalapis: www.momogrill.lt
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki 22:00, penktadieniais ir šeštadieniais – nuo vidurdienio iki 23:00.