aA
„Tavo kiaušai didesni negu visų virtuvės bernų kartu sudėjus. Jeigu nori ko nors pasiekti, varyk taip ir toliau!“, − tokį prieš penkerius metus Amerikoje atliktos praktikos įvertinimą kvatodama tinklaraščiui Euroblogas.lt perpasakoja Viktorija Baltutytė (27 m.). Tiesmuka, tačiau ypač darbšti ir nuoširdi žemaitė šiandien − Bulgarijoje žymi virtuvės šefė, HRC Kulinarijos akademijos dėstytoja, vos prieš mėnesį kartu su partneriais atidariusi gatvės maisto užkandinę ir tapusi mama.
Virtuvės šefė Viktorija Baltutytė
Virtuvės šefė Viktorija Baltutytė
© Asmeninio albumo nuotr.

– Viktorija, į Bulgariją iškart po mokyklos persikraustei dėl studijų Sofijoje įsikūrusioje HRC Kulinarijos akademijoje. Kaip nutiko, kad čia gyveni ir dabar, po devynerių metų?

– Per tuos devynerius metus iš pradžių studijavau Sofijoje, tada dirbau Amerikoje, kurį laiką − Belgijoje, netgi buvau gavusi darbą Lietuvoje. Tačiau galiausiai vėl grįžau į Bulgariją. Kartu su tuomečiu draugu gavome pasiūlymą dirbti viename restorane Sofijoje, vėliau ėmiau dirbti kitame restorane. Nesu ta tipinė meilės emigrantė, nes į Bulgariją atvykau studijuoti. Vis dėlto, meilė buvo pagrindinė priežastis, kodėl po studijų sutikau čia grįžti.

Virtuvės šefė Viktorija Baltutytė darbo metu
Virtuvės šefė Viktorija Baltutytė darbo metu
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kalbi būtuoju laiku. Ar tavo ir tuomečio draugo keliai išsiskyrė?

– Taip. Tačiau reikia pasakyti, kad aš niekada nesiejau savęs tik su draugu ar vyru. Visada turėjau savo pačios užsibrėžtus tikslus ir visada sakiau sau, kad arba darysiu, arba darysiu (juokiasi, − aut. past.) Mums išsiskyrus buvo pati mano darbo restorane „Niko’las“ pradžia. Labai greitai buvau paaukštinta į sous-šefes, tapau dešiniąja pagrindinio šefo ranka. Subūrėme komandą, kurioje buvo labai patogu ir paprasta dirbti. Tas darbas man labai patiko, galėjau ten praktiškai gyventi, dirbdavau po 16 val. per dieną šešias-septynias dienas per savaitę. Taigi, darbas patinka, komanda puiki, viskas lengvai einasi be jokių didesnių klaidų. Tada paklausiau savęs, Viktorija, tai negi dabar imsi ir viską mesi? Kodėl turėtum išvažiuoti, jeigu tai, ką čia darai, veda link tavo užsibrėžtų tikslų?

– Kokie tie tavo tikslai?

– Man patinka vadovauti. Niekada nenorėjau būti eiline virtuvės darbuotoja, man net neįdomu tas. Man arba aukštai, arba nieko.

Viktorijos kurti desertai
Viktorijos kurti desertai
© Asmeninio albumo nuotr.

– Na, 2018-aisiais, tau bevadovaujant komandai, „Niko’las“ pelnė geriausio Bulgarijos restorano apdovanojimą, tad akivaizdu, kad tokia arba-arba filosofija pasiteisino!

– Puikią komandą subūrėme ir jai vadovavome kartu su Tsetso, vyriausiuoju šefu, kuris yra ir mano geras draugas. Neslepiu, esu perfekcionistė, keliu aukštus reikalavimus kitiems, tačiau pirmiausia − pačiai sau. Neseniai buvome susitikę su buvusiais kolegomis, tai anie juokavo, kad labiau darbe užknisančio žmogaus nėra sutikę. Neduok Dieve, kas nors padės pomidorą ne toje lėkštės pusėje arba − dar baisiau − pomidoriukams bus nenupjaustyti tie maži juodi taškiukai jų… užpakaliukuose (juokiasi klausiamai žvelgdama į mane, − aut. past). Pamačius tai man prasideda isterija!

Viktorijos kurti karštieji patiekalai
Viktorijos kurti karštieji patiekalai
© Asmeninio albumo nuotr.

– Iš kur ateina toks stiprus tobulumo siekis? Ar visada buvai perfekcionistė?

– Ne, ne visada. Pamenu, pirmą kartą akademijoje virėm sriubą. Viktorija stovi atsipalaidavusi, ranka į stalviršį pasirėmusi, sriubą pamaišo, su kitais paplepa, pažvengia. Šefas praeidamas vieną sykį pažvairavo, galvoju, gal ne ta koja iš lovos išlipo? Vėl praeidamas dar kartą pažvairavo ir paklausė, kiek laiko dar virs mano sriuba. Aš pažiūrėjau į puodą ir nuoširdžiai atsakiau, kad nežinau, kai išvirs ta sriuba, tai ir bus gatava (kvatoja, − aut. past.) Vėliau, kai lėkštę tos sriubos nunešiau jam paragauti, šefas visos grupės akivaizdoje sviedė ją į sieną. Negalėjau patikėti, kad kažkas gali taip padaryti − mesti mano lėkštę į sieną ir neįskaityti darbo! Teliko eiti ieškoti škurlio sienai valyti. Tiesa, čia buvo vienintelis mano feilas visų studijų metu.

Semestro pabaigoje tas pats dėstytojas man pasakė, kad arogantiškesnio ir daugiau reikalaujančio žmogaus kaip jis aš gyvenime daugiau nesutiksiu ir jeigu noriu ko nors pasiekti, turiu būti tokia pati. Supratau, kad turiu iš savęs reikalauti daugiau negu galiu padaryti. Jeigu tu galvoji, kad gali nuskusti penkias morkas per dvi minutes, turi sau kelti tikslą nuskusti penkiolika morkų per dvi minutes. Taip pat labai svarbu daryti tai, ko nemėgsti. Pavyzdžiui, Amerikoje man teko gaminti desertus, ko labai nemėgau. Nemėgau desertų − nutariau dalyvauti desertų konkurse. Nevalgiau avokadų − sukūriau desertą būtent su avokadais ir laimėjau pirmą vietą. Negali būti tokio dalyko, kaip nenoriu ar nepatinka. Ko nemėgstu, tą būtent ir bandau daryti, kad išmokčiau ir pati pasistumčiau į priekį.

Viktorija įpratusi, kad tiek virtuvėse, tiek konkursų vertinimo komisijose dažniausiai būna vienintelė moteris
Viktorija įpratusi, kad tiek virtuvėse, tiek konkursų vertinimo komisijose dažniausiai būna vienintelė moteris
© Asmeninio albumo nuotr.

– Sofijos HRC Kulinarijos akademijoje studijavo ir dabar studijuoja daug lietuvių. Tačiau tu esi vienintelė, kuri po studijų čia įsidarbino. Ir ne bet kuo, o būsimuosius virtuvės profesionalus rengiančia šefe-instruktore!

– Šis darbas atėjo po truputį. Iš pradžių su studentais rengiau vieną degustacinę vakarienę, vėliau buvau pakviesta dirbti akademijos šefo asistente. Nors mano darbas turėjo būti tik su užsakymais, kad studentai turėtų visus reikiamus produktus, vos po keleto savaičių ėmiau vesti demo − demonstracines pamokas, kuomet iš pradžių auditorijoje tu gamini patiekalą, o vėliau studentai virtuvėje turi jį pagaminti patys. Nežinau, gerai tai ar blogai, bet dar po pusmečio akademijos savininkas ir direktorė manęs paklausė, ar sutikčiau būti planuojamo atidaryti akademijos viešbučio-restorano vyriausiąja šefe. Tas pasiūlymas priminė tikrą pasipiršimą: įėjau į būsimą pastatą, tarp plikų sienų stovi maisto liftas. Atidarau jį, o ten atvirukas su tuo ranka rašytu klausimu. Žinoma, kad sutikau. Tiesa, dėl pandemijos statybos ir pastato atidarymas gerokai vėlavo. Ironiška, bet į restoraną, kurio vadovė esu, realiai taip ir nesu iki šiol įžengusi.

Kulinarijos akademijoje Viktorija pradėjo dirbti kaip šefo asistentė, tačiau vos po poros savaičių studentams ėmė vesti demonstracines pamokas. Nuotraukoje − veidrodine glazūra aplietas Viktorijos tortas
Kulinarijos akademijoje Viktorija pradėjo dirbti kaip šefo asistentė, tačiau vos po poros savaičių studentams ėmė vesti demonstracines pamokas. Nuotraukoje − veidrodine glazūra aplietas Viktorijos tortas
© Asmeninio albumo nuotr.

– 2020-ieji virtuvės šefams ir visam svetingumo industrijos sektoriui buvo išties sudėtingi. Kaip sprendei netikėtai iškilusius didžiulius iššūkius?

– O Dieve, tu neklausk, visa pandemijos pradžia buvo siaubinga! Kovo mėnesį kaip tik išleidau savo pirmuosius studentus į pirmąją praktiką. Nepraėjo net savaitė ir į akademiją pasipylė skambučiai iš praktikos vietų, kad viskas uždaroma, studentai nebetenka tiek darbo, tiek apgyvendinimo ir praktiškai yra išmetami į gatvę. Dabartinis mano partneris Aleksas tuo metu dirbo akademijoje praktikų koordinatoriumi. Tad nors skambučiai buvo adresuojami ne man, o jam, aš namuose juk vis tiek viską girdėdavau ir labai dėl to išgyvenau, norėjosi kaip nors studentams padėti. Galiausiai dauguma jų grįžo į Sofiją.

Iš pradžių, gavę nedidelį Sofijos savivaldybės finansavimą, ėmėme ruošti pietus Sofijos ligoninėse dirbantiems ir su kilusia pandemija kovojantiems gydytojams. Tokia praktika studentams nebuvo labai fensi-šmensi, tačiau naudos tikrai davė, juk reikėjo suktis su labai minimaliu biudžetu. Vėliau situacija darėsi vis įtemptesnė. Ligtolinis akademijos restoranas „Talents“ uždarytas, naujas viešbutis su restoranu dar nepastatytas ir neatidarytas, neaišku, kada viskas vėl atsidarys, tad, kaip pati sakau, pradėjom žaisti ne namus, o restoranus. Gaminome maistą vieni kitiems, visai akademijos bendruomenei, kasdien iš viso apie 70 žmonių. Ir tie dienos pietūs būdavo ne tokie, kad paimi paprastą gastro padėklą, sumeti bulves ir tada paduodi. Iš studentų reikalavau restorano lygio, kasdien sudarydavom skirtingą meniu ir turėdavom po skirtingą šefą-studentą. Tas koroninis semestras išties nebuvo lengvas, kasdien sugalvoti vis ką nors naujo nėra taip jau paprasta.

Renginio kulinarijos akademijoje metu
Renginio kulinarijos akademijoje metu
© Asmeninio albumo nuotr.

– Sakai, kad iš studentų reikalaudavai restoraninio lygio, grubiai tariant, dienos pietums prašydavai lėkštėse dėlioti padažo taškiukus. Kaip išėjo, kad nuo aukštosios virtuvės peršokai prie sumuštinių ir vos prieš mėnesį kartu su partneriais, buvusiais HRC Kulinarijos akademijos šefais, atidarėte greito gatvės maisto užeigą Sofijoje?

Jo, o ką? (juokiasi, − aut. past.) Tai kad Sofijoje nėra tiek daug vietų, kur gauti gerą sumuštinį! Be to, sumuštinis sumuštiniui nelygu. Tiesa, „Podlez“ yra ne tiek sumuštinių, kiek labiau greito, bet kokybiško ir skanaus gatvės maisto vieta. Vieno mano partnerių, Robino, šaknys yra iš Meksikos ir Filipinų, tad, pavyzdžiui, siūlome paragauti tacos ir churros. Viktoras yra bulgaras, daug metų gyveno Anglijoje. Na, o aš… Man labai patinka valgyti (juokiasi, − aut. past) Siūlome tikrai originalų užkandžių meniu. Be to, norime padėti smulkiesiems verslininkams, tad, pavyzdžiui, pas mus nerasite kokakolos, tik vietinių smulkiųjų gamintojų gėrimų.

Sumanymas dirbti kartu kilo netikėtai. Prieš porą metų Viktoras atvirai pareiškė, kad jam labai patinka, kokia tiesmukiška ir atvira esu, kad su tokiu žmogumi virtuvėje dirbti labai lengva. Tuomet paklausė, ar nenorėčiau atidaryti greito maisto užkandinės. Pagalvojau − kodėl gi ne? Tiesa, sužinojusi, kad laukiuosi, viso šio pasiūlymo norėjau atsisakyti. Tačiau Viktoras su Robinu pareiškė, kad nieko be manęs nedarys. Prieš pat atidarymą aš jau gulėjau ligoninėje laukdama gimdymo. Seselės juokdavosi, kai Aleksas kas vakarą su maišiuku pas mane eidavo nešinas tai tokiu sumuštiniu, tai anokiu, kad paragaučiau ir įvertinčiau. „Podlez“ ir mūsų Matias gimė praktiškai tuo pačiu metu.

Populiariame Bulgarijos nacionalinės televizijos šou Viktorija pristatė ir šou dalyvius mokė gaminti lietuvišką varškės sūrelį
Populiariame Bulgarijos nacionalinės televizijos šou Viktorija pristatė ir šou dalyvius mokė gaminti lietuvišką varškės sūrelį
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kaip nėštumas ir vaikelio gimimas pakeitė tavo kasdienybę?

– Nėštumas buvo tikra pasaka, nieko panašaus, ką rodo filmuose ir pasakojo draugės, jaučiausi labai gerai ir dirbau vos ne iki paskutinės dienos. Tačiau vos išvydusi Matias supratau daug kitų dalykų. Anksčiau sakydavau, eik tu, jeigu restorane dirbi mažiau negu dvylika valandų, tai kas čia per darbas? Jūs man liepiat atsisėst? Aš nepavargus! Dirbdavau iki paskutinio prakaito lašo. Dirbdavau, kol nebepaeidavau. Dabar apie tai sunku pagalvoti. Neįsivaizduoju, kad vėl tiek pat dirbčiau ir grįžčiau namo, kai vaikas jau miega ir aš jo visai nebematyčiau. Ne ne, iš maisto sektoriaus visai pasitraukti neketinu, tačiau teks atitinkamai prisitaikyti. Pavyzdžiui, jau dabar užsirašiau į rinkodaros kursus, administruoju „Podlezo“ paskyras socialiniuose tinkluose. Visą laiką ką nors darau, kaip tikra barbė-devyndarbė! (juokiasi, − aut. past.)

Specialiai Euroblogas.lt iš Bulgarijos − Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

euroblogas.lt
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(8 žmonės įvertino)
4.0000

Pietų Amerikos maistas – ant jūsų stalo: nustebsite, kiek daug subtilių skonių slypi viename patiekale (4)

Kurortuose populiari saulės palydėjimo tradicija kuriasi dar arčiau šalies sostinės, o šią...

Prancūzai net ir kosmose geri kulinarai...Ar tikrai? (2)

Prancūzas Thomas Pesquet - tarptautinės kosminės stoties įgulos vadas nusprendė pademonstruoti,...

„Ferrari“ atidarė „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintą restoraną (1)

Trimis „ Michelin “ žvaigždutėmis apdovanotas virtuvės šefas Massimo Bottuea ir riaumojantys...

Top naujienos

Šimonytė stebėjosi valstiečio interpretacijomis: mano sveikas protelis neišneša Anušauskas turėjo klausimų Gaižauskui (225)

Premjerė Ingrida Šimonytė pasipiktino „valstiečio“ Dainiaus Gaižausko interpretacijomis,...

„Moderna“ vadovas pateikė prognozę dėl pandemijos pabaigos papildyta (186)

Vakcinos gamintojos „ Moderna “ vadovas Stephanas Bancelis prognozuoja, kad koronaviruso...

Dėl koronavirusu sergančio 14-mečio gyvybės medikai kovoja jau septinta para: užsikrėtė nuo artimųjų Dulkys įvardijo ribą, kai gydytojams teks rinktis, kieno gyvybę gelbėti (934)

Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys pranešė, kad Vilniuje, ligoninės reanimacijos...

Kuodis – apie nepriklausomus elektros tiekėjus: galime žaisti žaidimus, už viską sumokės vartotojai (122)

Lietuvoje nuo 2020 m. prasidėjęs elektros rinkos liberalizavimas palaipsniui vyksta: žmonės turi...

Antakalnio ligoninėje su dukra atsidūrusi vilnietė tapo pandemijos įkaite: galėjau rinktis – badauti ar apvalgyti savo sergantį vaiką (36)

Kartu su trejų metų dukrele Vilniaus m. klinikinės ligoninės medikų priežiūroje netikėtai...

Šimonytė – apie Armonaitės idėją: siūlyti lengvatas – labai populiaru (14)

Siūlyti lengvatas spręsti įvairioms problemoms yra populiaru, bet reikia suprasti, kad viešasis...

Migrantų krizės užkluptai Lietuvos estai siūlo ir modernią pagalbą: taikinius gali aptikti už kelių dešimčių kilometrų

Kovoje su nelegaliais migrantais Lietuvai pagalbos ranką tiesia ne tik Estijos vyriausybė, bet ir...

Vilnietį įpykdė parduotuvė, kuri nepriėmė atgal už 10 eurų pirktų šortų: dar bandžiau juos išskalbti

Rašau, norėdamas išreikšti pasipiktinimą aptarnavimu, norint grąžinti nekokybišką prekę...

Mažvydas Jastramskis. Tuščiavidurė demokratija (8)

Lietuva yra viena iš nedaugelio Vidurio ir Rytų Europos valstybių, kurios išsaugojo liberalią...

Karbauskis viešu laišku kreipėsi į Šimonytę: grasina interpeliacija papildyta Šimonytės komentaru  (279)

Atsakymų į kreipimusis nesulaukęs Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas...