Marinuota, paslėpta po patalais, su grybais, daržovėmis ar vaisiais – silkės receptų yra begalė. Tačiau ar tiksliai žinote, kaip ją teisingai apdoroti, kad išliktų kuo daugiau naudingųjų savybių? Ir kiek jos daugiausiai galima suvalgyti?
Biomedicinos mokslų daktarė, LSU docentė ir mitybos specialistė Sandrija Čapkauskienė teigia, kad žuvis nuo seno vertinama kaip puikus aukštos kokybės baltymų, riebalų ir svarbių mikromedžiagų šaltinis. „Silkė yra viena iš riebiausių žuvų, turtinga Omega-3 riebalų rūgštimis, kurios organizme veikia antiuždegimiškai, slopina trombų formavimąsi, gerina kraujo lipidų profilį, padeda smegenims optimaliai funkcioniuoti. Silkėje taip pat didelis kiekis kalcio, vitaminų D, E ir B12“, – pasakoja specialistė.
Anot S. Čapkauskienės, atlantinę silkę galima kepti orkaitėje, keptuvėje, ant iešmo, grotelių, taip pat marinuoti, valgyti žalią. „Žalios silkės valgymas yra pats sveikiausias dėl Omega-3 riebalų rūgščių, kurios labai greitai suyra termiškai apdorojant produktus. Taip pat virtoje žuvyje Omega-3 lieka daugiau nei keptoje“, – perspėja mokslų daktarė.
Ji primena, kad silkėje yra gana aukštas ir sočiųjų riebalų rūgščių procentas (daug sočiųjų riebalų rūgščių turi riebūs mėsos ir pieno produktai, kai kurie aliejai, kaip palmių, kokosų riešutų). „Tačiau jei sočiosios riebalų rūgštys vartojamos saikingai, jos nekenkia organizmo sistemų darbui, nedidina cholesterolio, neprovokuoja uždegiminių procesų. Žuvies galima suvartoti iki 350 g per savaitę, o silkė yra sūroka, tad jos galima suvartoti kelis kartus po 100 g.“
