Kodėl aš čia apie tai? Nes maršas atėjo beveik tiesiogiai prie mūsų pusryčių stalo: kovotojai už tradicijas žygiavo, gindami netradicinį požiūrį į virusą ir vakciną, nuo Katedros aikštės Gedimino prospektu (nuotraukoje pamatysite juos būryje), kai mes kitoje gatvės pusėje galandome peilius ir šakutes, ruošdamiesi pasimėgauti branču, dar kitaip vadinamu vėlyvaisiais pusryčiais. Tiems, kas nežino, vėlyvieji pusryčiai yra mūsų, Vilniaus elito burbulo, mėgstamiausia pramoga ir pasididžiavimas – panašiai, kaip likusiai Lietuvai gedulingi pietūs iš rūkytos vištos, cheminės spalvos gaivos ir karbonado.
Vėlyvųjų pusryčių idėja kilo iš gero gyvenimo ir iš šventimo tradicijos: kai vieną (ar net pora kartų) per savaitę gali sau leisti negaminti net to, ką paprastai visada gamini namie, ypatingiausio savaitės maisto, pusryčių, ir eini į restoraną. Jie vėlyvi, nes iš vakaro būna šventimas, vėlai einu miegoti, ir ryte gali išsiparpti, ir tingiai išsikrapštyti į ten, kur tau jau viskas paruošta naujam šventimui. Vėlyvieji pusryčiai – tai, iš esmės, šlovingos gastronominės daugiadienės. Jeigu klausiate, ar negalėtumėt namie pigiau išsikepti kiaušinienės ir tiesiog išsivirti kavos, vėlyvieji pusryčiai restorane yra ne jums.
Vėlyvieji savaitgalio pusryčiai restorane yra mūsų gero gyvenimo atspindys, kur dalykai daromi ne pigiau, o patogiau ir įdomiau. Ir dar pusryčiams restorane dažniausiai užsakomi patiekalai, su kuriais namie per daug knysiaus ir rūpesčio: Benedikto kiaušiniai (ir marškinėliuose kiaušinius virti yra reikalų, ir olandiškasis padažas, hollandaise, užima laiko, ir iš anksto jo nepasiruoši) arba meksikietiški ūkininko kiaušiniai, huevos rancheros, arba angliški pusryčiai, kur daug sudėtinių dalių, kurių kiekvieną tenka ruošti atskirai ir sujungti tik lėkštėje. Klausiate, iš kur tiek žinau apie pusryčius? Nes didelę dalį gyvenimo praleidau viešbučiuose, kur valgydavau ir pusryčius, ir ten man kiekviena diena būdavo savaitgalis.
Žinote tą posakį, kad rugpjūtis yra vasaros savaitgalis? Tai mano visas gyvenimas yra amžinas rugpjūtis, pagalvojau šiandien. Tuo pačiu sveikinu visus, sulaukus rugpjūčio.
Grįžkime dabar į restoraną „Stebuklai“, iš kur ir stebėjome tą neskiepytą žygį su vėliavomis. Mes visi per daugelį metų pripratome, kad „Stebuklų“ vieta yra Gynėjų gatvėje, iš kur galima žvelgti į Nacionalinės bibliotekos užpakalinę dalį, bet dabar ten vyksta renovacija, ir naujoji vieta yra L.Stuokos-Gucevičiaus gatvėje, su vaizdu į Katedrą. Vieta nuostabiai elitinė: šalia „Kempinski“ viešbutis ir jo restoranas „Telegrafas“, netoliese Universitetas ir Vidaus reikalų ministerija, taip pat Gedimino prospektas ir Pilies gatvė.
Gero restorano ženklas yra pačių kepta gera duona, ir ypač man patinka ta ruda su morkomis, ir raudonaisiais pipirais akcentuotas sviestas, kuris, be kita ko, yra tinkamos, paruoštos tepimui, temperatūros.
Pusryčių valgiaraštis yra neilgas, kas yra puiku, ir mes pasirenkame vienam iš patiekalų šakšuką (Artimųjų Rytų kiaušinienę su pomidorų padažu, čorizo dešra – kuri, kadangi iš kiaulienos, nėra labai tradicinė sudėtinė dalis nei žydams, nei arabų musulmonams, bet tinka nuostabiai, su feta ir aštrintą halapos paprikomis, kurių prašau nevadinti nei jelepenais, nei jalapenais, ne jala-peniais, kada pagaliau lietuviai išmoks taisyklingai tarti „alapynjo“, jalapeño?), 9 EUR. Puikiai balansuota pomidorų rūgštis, o fetos gabaliukai duoda konsistencijos kontrastą su pomidorų padažu. Ir kiaušiniai tobulo išvirimo.
„Stebuklų“ Benedikto kiaušinius aš pernelyg gerai pažįstu, jie labai geri, ir todėl šįkart pasirenku angliškus pusryčius, kurių vis ilgiuosi visus tuos dešimtį metų, kai grįžau iš Didžiosios Britanijos (grįžimo jubiliejus buvo birželio mėnesį). Angliški pusryčiai, 7,50 EUR, yra labiau interpretacinio pobūdžio – pavyzdžiui, dešrelė yra šviesiosioji, bavariškojo tipo (man labiau patinka angliškosios tamsiosios kiaulienos dešrelės, kurios yra sodresnio, brutalesnio skonio, ir žymiai sūresnės), keptas pomidoras akcentuotas bazilikais (pesto), kas duoda tokį itališką atspalvį, šoninė apkepta labai lengvai, ne traškiai (irgi variantas, bet man tik labiau patinka britiškai-amerikietiškas šoninės kepimas iki traškučio).
Klasikiniai šiame recepte buvo pievagrybiai, pupelės pomidorų padaže ir kraujinė dešra – iš šių trijų ingridientų mėgstu vieną, atspėkite, kurį. Žinoma, pievagrybius. Mano vaikystėje jie gausiai dygdavo pievelėse aplink Katedros aikštę Vilniuje, o taip pat bet kur Žaliakalnyje ir nieko nebuvo skanesnio, negu plonai pjaustyti pievagrybiai, kepti ant sviesto. Ne, dar yra skanesnis dalykas: rudmėsės, apkeptos skystoje japoniško tipo tempura tešloje. Bet čia rudmėsės ne prie ko, jos bus rudenį, ir aš jų tikriausiai vėl neparagausiu, nes rudeniui išvažiuosime, manau į Italiją, o ten rudmėsės nėra didelėje pagarboje – iš pietinės Europos šalių, jas labiausiai mėgsta Ispanijoje, kurios aš nelabai mėgstu. Sakau, čia visiškai ne į temą, bet vis tiek kažką naujo sužinojote iš šio mano straipsnio.
Desertui paprašėme garsiųjų varškėtukų, ir jie buvo, kaip visada, delikatumo ir švelnumo įsikūnijimas, lengvučiai, atrodo, ne kepti, bet gimę iš šviesos ir pieno, kaip deivė Venera, gimusi iš jūros putos.
Dar vienas dalykas jums, gerbiamieji skaitytojai: nuotraukose pridėjau ne tik čekį, bet ir apmokėjimo kvitą, kad galėtumėt patys pamatyti, kiek reikia palikinėti arbatpinigių ir nebūti spaudikais.
Su arbatpinigiais už pusryčius sumokėjome 55 EUR, ir likome patenkinti. Visi patiekalai buvo tikslūs, išmanūs, rūpestingai pagaminti, o Katedros vaizdas prisidėjo prie patirties. Penkios žąsys iš penkių, nes mums, Vilniaus elitui, o taip pat miesto svečiams, reikia daugiau tokių vietų. Galbūt, kai pusryčių vietų Lietuvoje užteks visiems, mažiau žmonių vaikščios po mitingus ir vietoje to valgys pusryčiams tobulai pagamintus kiaušinius ir varškėtukus, geresnius už seksą.
Stebuklai, L.Stuokos-Gucevičiaus g. 1, Vilnius. Tel. +370 694 98978 Facebook profilis: https://www.facebook.com/stebuklai.restoranas/
Kasdien nuo 11:00 iki 23:00. Vėlyvieji pusryčiai savaitgaliais nuo 11:00 iki 15:00.
