Dabar vietoje tos Haziendos, kuri sau patyliukais veikė ir veikė, aptarnaudama nuolatinę klientūrą ir ruošdama pusryčius viešbučio svečiams (pusryčiai tikrai būdavo labai geri, sakau, nes žinau: kai atvažiuodavau į Vilnių iš Anglijos, kur gyvenau, buvau ten porą sykių apsistojęs, ir konferencijų salėje dar ir atranką vykdžiau darbuotojų, kuriuos samdžiau į BBC tarnybą), atsirado sutrumpintas pavadinimas Hazie, kuris skamba, kaip angliškas žodis „hazy“, kuris reiškia „miglotas“, ir tai gali būti romantiška, o gali reikšti kai ką kitą, pavyzdžiui, miglotą supratimą apie ką nors. Prie šito dar prieisime.
Kai kažkada, prieš trisdešimt metų, rašiau apie restoranus ir viešbučius (tada mes leidome anglišką gidą „Vilnius In Your Pocket“, ir aš, neasiplunksnavęs jaunuolis, jau tada pradėjau dažnai restoranuose valgyti ir už pinigus savo įspūdžiais dalintis), tai, pamenu, to restorano ir viešbučio aprašyme buvo paminėta, kad ten aptarnavimas būna visoks, ir sklandė legendos, kad kažkokio svečio vos nepaprašė, kad po savęs išsiplautų indus (tai tikrai buvau ne aš, o ir legendos patikimumu turiu pagrindo abejoti, juolab kad išgirdau šį dalyką iš retai išsiblaivančio asmens, kuris laisvai galėjo supainioti restoraną su namais, o namuose jį galėjo versti po savęs išsiplauti lėkštę, nes žmona juk ne indaplovė). Bet kuriuo atveju, tai nieko bendra neturi su šiais laikais, tik šiaip papasakojau, kad ilgesnė apžvalga būtų, kad ilgiau praleistumėt, ją skaitydami, ir man daugiau pinigų įkristų.
Nedaugelis iš jūsų žinote, kad gaunu centus ir eurus ne tik už komentarus, kuriuos dosniai paliekate, bet ir už kiekvieną sekundę, kurią praleidžiate, skaitydami tekstus ir taip pat komentarų skiltį, o jau jeigu nuotraukas gerai apžiūrite ir specialiai išsididinate čekį, kad pamatytumėt, ar nefiskalinis, tai išvis skaitliukas sukasi turbo režimu. Dėl to visada geriau skelbti nefiskalinį čekį – jis susilaukia geresnės reakcijos. Šį kartą, žinoma, dar ir įdėjau apmokėjimo kvitą, nes esu pasižadėjęs viename savo tekste visada palikti ne mažiau 15 proc. arbatpinigių („Mano Didysis Arbatpinigių Maršas“). Galite įsitikinti, kad pažado laikausi.
Valgiaraštis nedidelis – viskas telpa ant vieno lapo dviejų pusių. Yra ir kokteilių, kurių, deja, negaliu aprašinėti, dėl vis dar galiojančių įstatymų (alio, Seimo dauguma – ar aš turėsiu kiekvieną sekmadienį priminti apie tebegaliojančius verygmečio ribojimus, kurie yra absurdiški, kenksmingi žiniasklaidai ir verslui, kurie skatina žmones rinktis alkoholį tik pagal žemiausią kainą ir neigia sąmoningo ir saikingo vartojimo galimybę?). Tegaliu pasakyti, kad vienas kokteilis buvo puikus, o kitas – meh.
Kadangi po ankstyvos vakarienės buvome susiruošę, kaip kultūros žmonės, eiti į teatrą (Atviras Ratas, Menų spaustuvėje, Šiltadaržio gatvėje – labai rekomenduoju, penkios žąsys iš penkių), tai užsisakiau barščių, nes koks gi menas ir kultūra be mėsingų barščių (5,50 EUR)? Barščiai buvo tikrai nesugadinti, man patiko ir mėsos gabalai, ir kukuliai, bet tai buvo labiau tokie šiaurietiški, lengvi ir neišraiškingo skonio, o ne ukrainietiški barščiai, kuriuose turi šaukštas arba samtis stačiai stovėti, kur būna vienam puodui ne tik kelios svogūno galvos nuvirtos dėl tirštumo, bet ir bulvių pusmaišis, ir dar daug visko. Žinoma, niekas ukrainietiškų ir nežadėjo, bet iš draugystės jausmų mūsų draugams į pietus nuo Lietuvos, norėtųsi visgi to slaviško intensyvumo.
Mano draugė užkandžiui užsisakė tuno kapotinį (9,50 EUR), ir čia pasirodė, kad restoranas pats sau šovė į koją: pirmiausia, tunas buvo nors ir šviežias, bet iš pigesnės lentynos, o kapotinyje tai labai matyti. Su tokia patiekalo kaina, žinoma, brangiausio tuno nenupirksi – tai reikėtų kainą keisti. Ir dar 13 ar 14 bulvyčių fri (jei teisingai suskaičiavau), pažertos lėkštėje, kaip malkos iš netvarkingos malkinės, neatrodė, kaip patiekimas iš 2021 metų Vilniaus Senamiesčio tituluoto viešbučio kieme. Jeigu ką, net McDonald‘s tvarkingiau patiekia gruzdintas bulvytes, nes turi joms specialų vokelį. Galima gi nuvažiuoti į kokią IKEA ir nusipirkti kokių mažyčių kibiriukų, ar panašiai. Pasidairykit po kitus restoranus. Nes taip paberti tai galėtų nebent kokia provincijos kavinė, kviečianti krikštynoms ir gedulingiems ir boikotuojanti Galimybių pasą.
Mano pagrindinis patiekalas buvo Club Sandwich, klubo sumuštinis – vienas mėgstamiausių mano patiekalų, nes jo gausi visuose geruose viešbučiuose, kad ir kur nuvažiuotum, nuo Dubajaus iki Delio ir nuo Buenos Airių iki Tokijo (tik, žinoma, musulmoniškose šalyse nėra šoninės, vietoj kiaulienos ten naudoja smarkiai pakepintos kalakutienos lakštelius). Sumuštinis kilęs iš Union Club, labai pasipūtusio privataus klubo Niujorke, kur reikia būti nariu, kad galėtum ten įeiti, ir kur bendrauja tik geriausi žmonės su kitais geriausiais žmonėmis – atsirado XIX amžiaus pabaigoje ir nepakito iki šių dienų – skrebučiai, vištiena arba kalakutiena, šoninė, pomidorai, salotos, majonezas. Ir žinote ką – šis sumuštinis, kurį atnešė Hazie (9,50 EUR), nebuvo blogas, ypač gerai nuteikė tai, kad su kiaušiniene (tik kam tas vienišas vyšninis pomidoriukas ant lėkštės guli prie tos pačios, kaip aprašyta aukščiau, bulvyčių betvarkės?). Ištraukus iešmelį, sumuštinis laikėsi vidutiniškai gerai. Pabranginkit šiek tiek, užmirškit pomidoriuką, ir padidinkit porciją – šiuo metu geriausius Club Sandwich Vilniuje gamina viešbutis Kempinski.
Draugės pasirinkimas buvo Surf ‘n‘ Turf burgeris (11,50 EUR), dar vienas amerikietiškas atradimas, kuris pačioje Amerikoje suvokiamas su nemaža dalimi ironijos. Atsiradęs itin turtingais pokario laikais kepsninėse, šis terminas reiškė „jūros purslus ir dirvožemį“, tai yra, kai vienoje lėkštėje atsiranda ir brangus mėsos gabalas, ir dar brangesnis omaras, tai yra, kai nori pasirodyti visiems, kad ne šiaip sau gerai gyveni ir gali brangią jautieną lapnoti, bet tau dar ir atneša kito brangiausio patiekalo, todėl tau gyvenimas dvigubai pasisekė (nors šiaip jau omaras prie jautienos gana sunkiai dera). Ši sviestuoto sviesto koncepcija dažnai išjuokiama, kaip maroziškas blogo skonio ir storos piniginės demonstravimas, panašiai, kaip tada, kai 1980 metais be galo turtingi japonai užsisakinėdavo Niujorko restoranuose prancūzišką vyną iš Bordeaux regiono, tokį, kur keli tūkstančiai dolerių už butelį, ir skiesdavo jį Coca-Cola, kad nebūtų toks rūgštus. Ilgainiui surf ‘n‘ turf pavadinimas pradėjo būti taikomas bet kuriems jūros gėrybių ir mėsos kombinavimams.
Šis burgeris su trimis varganomis ir blyškiomis krevetėmis, susmeigtomis ant iešmelio, laikančio patį burgerį su bedieviškai perkepta ir sausa mėsa (niekas mūsų, tiesą sakant, net ir nepaklausė, kaip iškepti tą mėsą – silpnai, vidutiniškai ar stipriai; gerose burgerinėse, pavyzdžiui, tokioje, kur siūlo Užkalnio burgerį, ir kurios pavadinimo negaliu minėti dėl interesų konflikto, visada paklausia; bet gal Hazie labai draugiška padavėja iš susijaudinimo pamiršo) buvo daugiau nuviliantis, negu džiuginantis. Prabangos tame burgeryje buvo tik tiek, kiek dėdės Vaclovo automobilyje Passat, kuriam jis parūpino niauktus langus ir pasikabino ant užpakalinio vaizdo veidrodėlio rožančių.
Sąskaita buvo 51 EUR, dar palikome 8 EUR arbatpinigių. Vieta graži, tradicijos senos, bet virtuvei reikia daugiau meilės, širdies ir apgalvojimo. Trys žąsys iš penkių.
Hazie, Maironio g. 13, Vilnius. Tel: +370 6 854 89 83. Tinklalapis: http://www.mabre.lt
Kasdien nuo vidurdienio iki 22:00.
