Kai vyksta karas Ukrainoje, mes kartais pamirštame, kad gabalai Gruzijos irgi nuo jos atskirti, tik kartvelai nėra aršūs, todėl taikosi su šia prievarta, nors ir bandė kovoti.
Tai ir visas istorinis prisiminimas (kuo vyresnis darausi, tuo labiau kalbu apie praeitį). Na, o Gruzijos virtuvė Sovietų Sąjungoje turėjo ypatingą statusą, kaip vienintelė egzotinė virtuvė, prieinama sovietų žmogui (iš kitų šalių sovietai turėjo tik po patiekalą ar du: uzbekų plovą, estų likerį ir krabų lazdeles, ukrainietiškus barščius ir rusišką Kijyvo kotletą, kuris, nepaisant pavadinimo, buvo rusų sugalvotas patiekalas, vienintelis Sovietų virtuvės išradimas per 70 metų).
O Gruzijoje sovietiniai žmonės žinojo daug ką: sacivi, viščiuką tabaka, chačiapuri, adžiką, lobio, charčio ir, žinoma, vynus (pastaruosius mėgdavo saldžius, pagal ką ir šiandien galima atskirti sovietizuotus elementus, kurie kliukina sirupinį putokšlį iš Dzūkijos ir kartveliškus lipnius kompotus, kuriais Gruzijai nereikėtų didžiuotis – kai tetų dantys jau ir taip auksiniai, kam dar to cukraus į organizmą?).
Aš vis nueinu į naujus gruzinų restoranus Lietuvoje, tačiau, kaip žinote, jei skaitote mano išganingus rašymus, žinote, kad dažnai nusiviliu. Štai žiemą buvau restorane, apie kurį liūdnai rašiau („Užkalnis valgo dykai: sumokėjo prieštaringos reputacijos bičiulis“, tekstą galite rasti čia.), neslėpdamas kartėlio: „Ar sočiai prisivalgiau? O taip, tikrai. Ar įspūdingai? Nemanau. Žinau, kad ten restorane būna gyva muzika, ir visai gali būti, kad ji prideda gyvumo tai atmosferai. Tačiau pats maistas nevers jūsų rašyti artimiesiems ir siūlyti būtinai ten nueiti. Dvi žąsys iš penkių.“
Apskritai, man skaudina širdį, kad dažnai gruzinų restoranai taiko pasiūlymą ne gurmanams ir ne elitui, tokiam, koks esu ir aš, o tiems sovietų nostalgikams, kurie yra visų dabartinės Lietuvos nelaimių priežastis.
Bet radau ir sau vietą, kuri yra tinkama geriausiems. Tokiems, kaip aš. Restoranas Mziuri įsikūrė Naugarduko gatvėje, ten, kur dešimtmečiais buvo vienas pirmųjų sostinės kinų restoranų, Rytai. Tas restoranas nelabai stengėsi ir mirė lėta mirtimi, kai baigėsi saldžios krakmolo masės atsargos, paruoštos 1996 metais.
Mziuri (tai – moteriškas vardas) paliko tuos kinų liūtus, kad galėtų orientuotis tie lankytojai, kuriems yra bėdų su adresais (tokių daug, tai irgi sovietinis palikimas).
Šeimininkė lietuvė, ir restoranui padeda trys aplinkybės: ji pati gyvenusi Gruzijoje, ji taip pat gyvenusi Italijoje (šalyje su geriausiu pasaulio maistu), ir ji specialiai rašo meniu trumpai, kad galėtų bendrauti su svečiais.
Užsisakiau krūvas maisto. Suvalgiau nedaug, paragavau visko, išsinešimui pasiėmiau. Nė vieno patiekalo nesigailėjau.
Bendras įspūdis – labai aukšta sudėtinių dalių kokybė. Nieko pigiausio. Ką tik įmanydami gamina ar atsiveža patys, ar iš specialistų: manęs neapgausi, aš atskiriu mėsą iš didelių tiekėjų. Pavyzdžiui, chinkaliai su aviena (9 EUR, tai tokie tešlos ryšuliukai su mėsa viduje) – kiek žolelių toje puikioje avienoje! Apskritai, gerą gruzinų virtuvę atskirsite pagal žolelių gausą. Kartvelai žoleles garbina taip, kaip Provanse.
Charčio sriuba (7.30 EUR) buvo šilkinė, ir reguliuojamo stiprumo. Aitriąsias snaiges paduoda atskirai. Įsibėriau nedaug. Toleruotina. Tada įvariau gal du trečdalius įmanomos dozės, ir tada pajutau karštą garą einant su švilpesiu iš ausų. Burna degė. Užėmė kvapą. Jaučiausi gyvas! Man taip patinka.
Kartvelų kebabas (štai jis, stačias, kaip Jūratės krūtinė Roberto Antinio skulptūroje „Jūratė ir Kastytis“) buvo iš pasakiškai švelnios mėsos. Tai buvo eilėraštis ant iešmo (13,20 EUR).
Čkmeruli (11,20 EUR), vištiena grietinėlės ir česnako spa vonelėje buvo tiršta, jauki, kreminė, tiesiog tai, ką norėtų pateikti namuose. Iškart susijaudinau rašydamas. Geras ženklas!
Nusprendžiau neimti Adžarijos chačiapurio (adžarulio), nors jį labai mėgstu, paėmiau vietoje jo chačiapurio iš Svanetijos, jis lyg plonas pyragas, kur avienos ir jautienos mišinys uždengtas plona tešla, paruošta su matsoni, Kaukazo jogurtu, ir kramtydamas galvojau, kad noriu suvalgyti kartu su lėkšte, o gal ir kartu su staltiesę.
Paprašiau ir jų ruoštų padažų: adžikos (pipirai, česnakai, riešutai ir prieskoniai), satsibeli (pomidorų padažas su kalendra, paprika, česnaku ir ožrage) ir tkemali (slyvų ir slyvaičių padažu) – ligi šiol mirga akyse ir matau spalvas, prisiminęs. Tie žmones dirba Dievo darbą.
Sumokėjau 56,50 EUR – tiek, kiek visko užsisakęs buvau, laisvai pamaitintų tris žmones.
Nulenkęs galvą ir dėkodamas sakau – penkios žąsys iš penkių. Vienas geriausių metų atradimų. Jei seniai nebandėte gruzinų maisto, jau metas.
Mziuri, Naugarduko 22, Vilnius. Tel. +370 624 49922. Facebook puslapis čia.
Nuo sekmadienio iki trečiadienio – nuo 11:00 iki 22:00, nuo ketvirtadienio iki šeštadienio – nuo 11:00 iki 23:00
