Restoranas yra Gedimino prospekto pašonėje, priešais įėjimą į viešbutį „Hilton Garden Inn”, bet su viešbučiu nesusijęs.
Restorano virtuvė? Meksikos paveikta; tai ne meksikiečių restoranas ir tokiu net neapsimeta, bet daug sudėtinių dalių, pavyzdžiui, šokolado padažas mole, yra gryna Meksikos tradicija. Gėrimai būtų atskira tema, bet jų aš negaliu niekaip konkrečiai minėti, nes toje mano Lietuvoje valdžioje siautėja žmonės, pavertę gimtąją mano šalį Naująja Saudo Arabija, ir apie daug ką kalbėti nevalia. Atsiprašau, kad kaskart turiu minėti tuos bjaurius tipus, kurie net gyvą skiepų priešininką turi pasisodinę Seime, bet jei jie man ir mano šaliai kaskart nuodija gyvenimą, tai aš kaskart tatai minėsiu.
Restorano pavadinimas, „Pink & Yellow“ angliškai (antrąja mūsų valstybine kalba) reiškia rožinę ir geltoną spalvą, ir taip jie sumanė todėl, kad jų baro pagrindinė spalva yra rožinė, o restorano - geltona. Man tinka toks pavadinimas.
Kol nepradėjau apie maistą, dar du dalykai.
Pirmas. Restoranas yra naujai pastatytose patalpose, kur viskam yra vietos. Mane tai džiugina. Išskyrus specifines Senamiesčio grūstuves per ankštose patalpose (ten istorinės priežastys), aš noriu restorane erdvės ir patogumo. Kaip Amerikoje. Aš manau, kad klientai nusipelno turėti pakankamai vietos, nusipelno neklibančio staliuko ir nusipelno išsidėlioti patogiai, o ne kankintis erdvėje, kur spaudikas šeimininkas prigrūdo per daug stalų.
Antras. Restorano padavėja žino visus patiekalus ir turi apie juos nuomomę. Jokių ten ubagiškų veblenimų „oi nu čia žinot kaip kam pagal skonį, aš tai pati neragavus, mums neduoda”. Ša, tu vargo severiute, sakau aš tokioms. Eik nuo stalo, ir grįžk, kai turėsi ką pasakyti. Nereikia čia to lietuviško kuklumo. Gana, išmokit kalbėti, kaip suaugę. Išmokit valgiaraščius. Turėkit nuomonę.
Šio restorano savininkai man jau pažįstami: Palangoje jie turi panašios tematikos restoraną „Keturi“, ir aš apie jį jau buvau rašęs portale DELFI: https://www.delfi.lt/maistas/article.php?id=82685521&=1
Nedaug kam pavyksta sėkmę pakartoti dviejuose miestuose, ir dar tokiuose skirtinguose, bet jiems, regis, sekasi.
Aš išvardinsiu gal ir chaotiškai, bet iš širdies. Vienas geriausių jautienos kepsnių Lietuvoje, sultingai ir gerai padarytas, ir už juokingą kainą. Jautienos išpjova neturėtų kainuoti pigiau 40 EUR, o čia už devyniolika! Pasaka.
Tuno kapotinis už 11 EUR - aiškios, tvirtos, malonios konsistencijos, ir tiesiog kvėpuojantis žuvies šviežumu. Pavyzdinis.
Sriuba kreminė ir vos vos aštri, tik tiek, kad suprastum - nelietuviška. Ir su tvirtais, neišplerusiais ravioliais, kurie yra koldūniukai. Patikėkite, aš nusimanau šį bei tą apie koldūnus ir koldūniukus. Aš laiminu tą sriubą.
Jaučio žandas buvo su tuo pačiu meksikietišku mole padažu, garbinančiu šokoladą. Žinia, šokoladas yra ir pats meksikietiškas dalykas savo kilme. Jei to nežinojote, dabar žinosite. Suprantama, jaučio žandas yra vienas dažniausiai pasisekančių patiekalų daugelyje restoranų, tačiau čia jis buvo ypač kalantis į smegenis. Švelnumas, minkštumas, tikra kulinarinė erotika.
Visiškas triumfas buvo aštuonkojis, tiesiog tobulai keptas, pupelės mano skoniui buvo kiek per kietos, o nuo bulvių košės, kuri buvo švelnučio kremo konsistencijos, mes visi kolektyviai dejavome ir dūsavome. Tai buvo nuostabu.
Sevičė (žalia žuvis, švelniai marinuota citrusiniame padaže) buvo tiek gera, kad man priminė geriausius meksikiečių maisto restoranus geriausiame pasaulio mieste, Los Andžele, kur esu dabar ir nuo vandenyno pakrantės rašau jums šį tekstą, kad praskaidrinčiau jūsų sekmadienį.
Penkiese sumokėjome apie tris šimtus eurų, įskaitant arbatpinigius.
Nė vienas patiekalas nebuvo žemiau puikaus, ir nebuvo nė vieno patiekalo, kuris įrašytas meniu, bet „oi žinokit neturime”. Tai pirmoji taisyklė sėkmei: žadėk tik tai, ką turi, ir turėk viską, ką žadi.
Antroji taisyklė: ne „tiesiog skanus maistas“, o koncepcija ir supratimas, kuo ir kodėl vaišinate.
Trečioji taisyklė: padavėjos yra ne tik ir ne tiek lėkštėms nešioti, o aktyviai ir išmaniai pardavinėti.
Ketvirtoji taisyklė: patalpos skirtos ne kaip nors susodinti, o patogiai, kad būtų jauku, erdvu ir norėtųsi grįžti.
Penktoji taisyklė: valgiaraštyje - nė vieno atsitiktinio patiekalo, nė vieno neišbaigto patiekalo ir nė vieno kūrinio, skirto šefo saviraiškai, o ne valgytojo malonumui. Nori saviraiškos - rašai poeziją ir prieš veidrodį ją deklamuoji. Nori gaminti maistą - gamini jį valgytojui.
Nėra būdų kitaip laimėti labai konkurencingame restoranų versle. Laimės tik tie, kas žinos, kad restoranas yra visų pirma gamyba su sudėtinga ir reiklia logistikos grandine, kur klientas moka daug ir dar daugiau tikisi už savo pinigus, ir “bet kaip” nebūna, būna arba profesionaliai, arba liūdnai.
Restoranui „Pink & Yellow” penkios žąsys iš penkių. Jūs esate geros praktikos pavyzdys. Grįšiu valgyti to kepsnio.
Pink & Yellow, Gedimino pr. 44a, Vilnius. Tel: +370 673 24219. Facebook profilis: https://www.facebook.com/PinkYellow-101016214612142/
Nuo pirmadienio iki penktadienio - nuo 11:00 iki 23:00. Šeštadieniais nuo 10:00 iki 23:00. Sekmadieniais nuo 10:00 iki 21:00.
