Prieš pat Kalėdas rašiau apie restoraną Oišy, kuris džiugino visais ne sušių profilio dalykais, yra apynaujė puiki sušių vieta Žvėryne, kur nekenčia sušių (taip ir vadinasi, I Hate Sushi), ir tebeveikia puiki autentiška sušinė Narushi, apie kurią rašiau tokiais tolimais 2019 metais.

Dabar apie restoraną Sushi Masters, kuris yra Vilniaus gatvėje Vilniuje (primeskite: Vilnius – Vilniuje), kas padės įsiminti jų adresą, tačiau koks skirtumas, jei vis tiek užsisakinėsite pristatymui į namus, tai geriau savo adresą taisyklingai įrašykite.

Restoraną ir jų maistą rekomendavo daugelis žmonių, daugiau, negu vidutiniškai pasigirsta. Keista, bet net nelabai turėdami kokybiškos jūrinės žuvies, ir sunkų palikimą iš tų laikų, kai visi, kas netingėjo, gamino sušius ir mokėdami, ir nemokėdami šį darbą, ir į juos dėjo viską, nuo marinuotų burokėlių iki rūkytos lašišos, nes lietuviai jeigu ką moka, tai gadinti susiklosčiusias virtuves savo improvizacijomis (tragiškas pavyzdys maždaug iš 2000-ųjų epochos yra kario milteliai, curry, kuriuos durnos šeimininkės, kažką išgirdusios kaip apie madą, barstė kaip naująją „Vegetą“ prie visko, užuot virusios iš jų padažą).

Maistas iš „Sushi Masters“ atvažiavo tik truputį sujudintas ir subalamutintas kelionės, nes padėklas buvo kiek per didelis, ir sušiai makalavosi kelionės eigoje. Sušių pakavimas į nelabai tinkamus padėklus, kurie yra per silpni, per dideli arba per maži, su blogai priderinamais dangteliais, kurie paskui yra gelbėjami lipniosios juostelės tvarsliava, yra apskritai Lietuvos tragedija.

Jei prieš dvidešimt metų mūsų restoranų savininkai (daugumas jų) nesugebėdavo suprasti, kad keturiasdešimčiai sėdimų vietų restorane reikia 40 pakabų paltams, ir dvylikos „kaip nors“ neužteks, taip dabar yra kažkoks taupymas ir improvizacijos sušių pakavimo srityje. Čia tik tokia nedidelė pastaba.

Užtat iškart matėsi, kad čia maisto srityje jokios saviveiklos ir jokių nesąmonių: ir tiesiog švietė puikios sudedamosios dalys. Jokios piguvos, jokių vaikiškų išsisukinėjimų.

Absoliučiai kiekvienas patiekalas, kartoju, kiekvienas, buvo pagamintas iš maksimaliai gerų (Lietuvoje prieinamų) sudėtinių dalių, ir kaip pavyzdį pateiksiu šukučių, hotate (イタヤガイ科) nigirius, tai yra, sušių gumulėlius su šukutėmis ant viršaus (7 EUR už du) – pažiūrėkite į tas šukutes nuotraukos, riebios, didelės, įmitusios, gerą gyvenimą gyvenusios, ne kokios apdžiūvusios vargetos. Taip turi atrodyti šukutė.

Tą patį galiu pasakyti apie tuno tatakį (キハダ鮪のたたき) su trumų (triufelių) ir juzu, žaliosios japonų citrinos, padažu (11,30 EUR).

Tatakis – tai vos vos termiškai iš kraštų apdorota žalia mėsa arba žuvis, angliškai yra toks terminas „seared“, tai yra, apkeptas kelių sekundžių prisilietimu, kuri suformuoja net ne luobelį, bet kitos spalvos kraštelį. O čia dar puikiai buvo priderinti ikrai.

Buvo vienas už kitą geresni ir sušių ritinėliai (kai sušių ryžių, atitinkamai pagardintų, sluoksnelis ant suspaustų jūržolių lapų yra pagardinamas žuvimi, krabais, krevetėmis, avokadais, majonezu ar kitais japonų pagardais, susukamas, suklijuojamas vandeniu ir supjaustomas skersai, kaip dešra, į aštuonis gabalėlius): „Green Dragon“ (žaliasis drakonas, 11,30 EUR) – su avokado žaluma, ir avokado nereikia bijoti kaip sudėtinės sušių dalies, nes geras avokadas savo augaliniu riebumu nuostabiai dera prie žuvies ir prie ryžių, ir „Softshell Crab Special“ (13,30 EUR, su minkštakiaučiu krabu, ソフトシェルクラブ, kuris nėra krabo biologinė rūšis, tai yra kulinarinis pavadinimas – šie krabai tik neseniai apsikiautavę, ir jų kiautas dar minkštas, kas reiškia, kad juos galima valgyti visus kartu su kiautu, lukštenti nereikia).

Fantastiški (tik, gaila, kiek pasivartę kelionėje) buvo nigiriai su unagi (unguriu, ウナギ), kur visa kokybė ateina iš ungurio ir jo padažo, ir ungurys čia buvo riebus, turtingas skonio, matyt, gerą gyvenimą nugyvenęs, tikras ungurių influenceris.

Net karštasis sušio ritinėlis su unguriu, gruzdintas „Hot Roll Futo Eel“ (10,30 EUR) buvo pavyzdinis: aš dažnai bijau gruzdintų sušių, nes su jais kartais būna problemų, kaip ir su kitais gruzdintais dalykais, kur arba senas aliejus, arba jo per daug, ir būna tas sušis persigėręs taukais, kaip kempinė, o čia jis to gruzdinimo buvo vos pabučiuotas, visiškai tinkamu lygiu, ir aš jiems ploju atsikėlęs nuo kėdės.

Nelabai didelė puota (sušlamštėme dviese viską ir nieko nepalikome) kainavo 62,70 EUR – nedaug už tokią kokybę.

Pasakysiu jums, kad Lietuvoje ir Vilniuje turime dar vieną puikaus Vakarų Europos lygio sušių restoraną (ne blogesnį, nei Olandijoje, Vokietijoje ar Austrijoje – tik nebandykite japonų maisto Italijoje arba Ispanijoje, nes laukia didelis ir nepataisomas nusivylimas), tai džiugina ir įkvepia optimizmo. Penkios žąsys iš penkių, sako Užkalnis. Tokį japonų maistą galėčiau valgyti kiekvieną dieną, ir niekada nenusibostų.

Sushi Masters, Vilniaus g. 33, Vilnius. Tel. +370 (619) 31 318. Facebook profilis: https://www.facebook.com/sushimastersvilnius Instagram profilis: https://www.instagram.com/sushi_masters_vilnius
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo vidurdienio iki 21:00 val. Penktadieniais nuo vidurdienio iki 21:30. Šeštadieniais nuo 14:00 iki 21:30. Sekmadieniais nuo 14:00 iki 21:00 val.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (151)