Ir aš nesakau, kad čia būtinai blogas dalykas. Sovietmečio gastronominė tradicija yra mūsų istorijos dalis (tegu ir baisios istorijos, prie kurios mes nenorime grįžti). Tą maistą žmonės valgydavo ir net nenumirdavo labai greitai (nors ilgai ir sveikai irgi negyveno), ir daugelis juo net mėgaudavosi – daugiausiai todėl, kad nieko skanesnio neturėjo. Kai nėra Parmos kumpio, tuno sašimių, trumų sviesto ir omarų, tinka ir acte išmirkęs šašlykas arba taukuoti ryžiai su kiaulienos skūromis, vadinami „plovu“. Savo džiaugsmo galima rasti ir batone, užteptame sviestu ir su uždėtais šlapdešrės gabalais.
Šiais laikais mes valgome sovietmečio maistą (kad ir tą batoną su šlapdešre) dėl įvairovės, nes galime pasirinkti. Geras gyvenimas leidžia keistas užgaidas. Tokios įvairovės ir puikių egzotinių produktų gausos, kokia šiais laikais yra Lietuvoje, dar niekada nebuvo mūsų šalyje (po karantino atrodo, kad niekada ir nebebus, ir kad 2019 metai buvo patys geriausi, bet ne, viskas bus gerai), ir todėl galima pasinerti į sovietmečio nuotaikas.
Kokios buvo Sovietų Sąjungos virtuvės dvi esminės dedamosios? Paaiškinu. Pirmiausia, skurdi gyvulinės kilmės maisto bazė (mėsinės gyvulininkystės, išskyrus kiaulių fermas, praktiškai nebuvo, tebuvo pieninė, todėl mėsos visiems stigo visą laiką), nemokšiškas elgesys su žuvimi ir jūros gėrybėmis ir negebėjimas jų laikyti, ir vaisių ir daržovių trūkumas dėl nesugebėjimo juos auginti ir saugoti. Todėl raciono pagrindą sudarė kvietinė duona, bulvės ir morkos, blogos kokybės kiauliena ir barbariškomis sąlygomis užaugintos vištos ir jų narvuose sudėti kiaušiniai.
Antroji sovietinės virtuvės savybė: kadangi kontaktų su likusiu pasauliu praktiškai nebuvo, visa maisto egzotika ateidavo iš Kaukazo (pirmiausia – Gruzijos). Panašiai, kaip Britų imperijoje egzotika irgi ateidavo iš kolonijų, visų pirma – dabartinės Indijos, Bangladešo ir Pakistano.
Šį kartą išbandėme restoraną „Mangal Kiemas“, kuris sako apie save: „Mangal Kiemas – Kaukazo virtuvės restoranas, kur galite paragauti Azerbaidžano ir Vidurio Azijos virtuvių patiekalų. Tikra Kaukazo virtuvė yra turtinga skonio paletė su daugybe niuansų, prieskonių ir žolelių natomis...“
Aš sakyčiau, kad jie teisūs ta prasme, kad tikra Kaukazo virtuvė tikrai yra tokia (išskyrus „niuansus“, nes kai žmonės sako „reikale yra visokių niuansų“, tai visada reiškia, kad jie patys nežino, ką nori pasakyti – jeigu yra kažkokių aspektų ir dedamųjų, tai taip ir sakyk ir išvardink, o „niuansai“ yra suveltos kalbos požymis, o suvelta kalba yra požymis, kad suvelti reikalai yra galvos viduje, bet čia tik tokia pastaba).
Pasižiūrėjęs į meniu, aš dar pridėčiau, kad čia kalba turbūt yra apie Azerbaidžano virtuvę, gruzinišką charčo sriubą ir plovą, kuris yra iš Centrinės Azijos – Uzbekistano ir kitų aplinkinių šalių.
Nepaisant to, kad dėl mano reikalavimų (o gal ir ne dėl jų, gal todėl, kad visiems nusibodo) buvo atidarytos restoranų terasos, mes užsisakėme maistą į namus. Reikalas yra toks, kad Dievas yra sunkiau perkalbamas, negu Vyriausybė: pastaroji atlaisvino karantiną, bet Aukščiausiasis atsisako pasiųsti tą ilgai žadėtą klimato atšilimą arba bent jau tokius orus, kad galima būtų sėdėti lauke. Dievas pasijuokė ir atsiuntė mums naują ledynmetį.
Jei vertinčiau tik maisto pakuotę ir paruošimą kelionei su kurjeriu, tai būtų gana liūdnas straipsnis. Sriubos dangtelis vos laikėsi, ir dalis sriubos išsilaistė. Pakuotės indeliai – pigiausi, maišeliai tokie, kurie tik ir laukia suplyšti. Bulvytės fri niekada nekeliauja gerai, bet jos ypač blogai keliauja, kai jos sumestos su kitu maistu, be jokio rūpesčio ir dėmesio.
Garnyrai visur buvo paprasti, sovietiniai – pomidorai ir svogūnai, ir nepadeda, jei pomidorai pervežimo metu dar ir kliukteli į saldų pomidorų padažą. Tas skoniu priminė bulgarišką kečupą iš mano vaikystės („Heinz“ tada neturėjome, nebuvo nei „Felix“, nei kitų vakarietiškų prekių ženklų) – pagrindinė charakteristika buvo saldumas. Ex-sovietiniam žmogui saldu – reiškia gerai. Žmonių gyvenimas buvo kupinas streso ir nerimo, ir angliavandeniai trumpam nuo jo padeda, todėl jeigu žmogus geria arbatą arba kavą su keturiais šaukšteliais cukraus, galite būti tikri, ne visi klausimai jo galvos viduje yra pilnai atsakyti ir ten laksto ne vienas tarakonas. Tai čia padažas toks saldus, kad vos paragavus man nuėmė visą įtampą, atsipalaidavau ir pradėjau šypsotis. Ne, ką jau ten. Padažas buvo labai prastas.
Charčio sriuba buvo vidutiniška: aitrumo lygis buvo pats tas (kartais padauginama aitriųjų čili pipirų, neva bandant pasiekti „tikrą Kaukazo liepsnojimą“, bet tai klaida: Kaukaze aitrumas naudojamas labai santūriai, tai nėra koks pietų Tailandas, kur nuo pipirų aštrumo užima kvapą, bėga ašaros ir paskui pusę dienos blogai jautiesi), tačiau skonio intensyvumas buvo tik vidutinis. Norėjosi tirščiau ir stipriau.
Kiaulienos šašlykas buvo labai geras (kalbu apie pačią kiaulieną, ne apie garnyrą, kuris buvo, kaip jau minėjau, nykus ir liūdnas, išskyrus bulvių puseles, kurios atvyko kuo puikiausios būklės) – švelnus, nepermirkęs acte, tikrai geros kokybės sultinga mėsa. Pagirtina. Šis patiekalas tikrai buvo geresnis, negu jo sovietmečio protėviai, kuriuos gruzinai parduodavo kurortuose praeinančiai miniai, o visuomeninis maitinimas turėjo tokią kategoriją įstaigų, kaip „šašlykinės“. Jau pamiršome, kad būna tokie dalykai, kaip šašlykinės, biliardinės ir koldūninės. Tai čia buvo geras marinavimas.
Vištienos šašlykas pravirkdė iš nusivylimo. Vargšė vištelė nugyveno trumpą ir nelaimingą gyvenimą, kad pavirstų beskonės (nors ir oranžine spalva nudažytos iš išorės) vištienos gabalais. Perpjovus pasirodė blyški ir beskonė mėsa, atrodanti, kaip saulės nemačiusio pensininko pilvas poliklinikoje. Dėl skonio net nežinau su kuo palyginti – tačiau esu kramtęs popierinių rankšluosčių, kurie buvo turtingesnio skonio. Kodėl ir kokiomis aplinkybėmis kramtau popierinius rankšluosčius, neklauskite manęs. Nesakysiu.
Liulia kebabas iš maltos mėsos galėjo būti intensyvesnio skonio (dažnai taip sakau, nes esu išlepintas šiaurės vakarų Indijos ir gretimų kraštų kebabų, marinuotų jogurte ir su žolelių gausa), bet man labai patiko konsistencija: negaliu pakęsti, kai šis maltos mėsos patiekalas byra, vos prilietus. O čia jis buvo tvirtas, galima buvo maloniai dirbti peiliu ir šakute.
Pats sau netikėtai užsisakiau plovo. Aš šiaip nekenčiu plovo, nes man ryžiai priimtini tik japonų virtuvėje, ir tai ne kiekvienoje formoje, be to, turiu kompleksus iš vaikystės, kai „plovu“ vadinamą šlamštą duodavo vaikų darželyje, iš kurio šlykštynės šeimininkės nuvogdavo viską, kas skanu, ir ten būdavo kažkokios kiaulienos skūros riebiuose sulipusiuose ryžiuose. Šis plovas iš restorano „Mangal Kiemas“ buvo su jautiena, bet su gera jautiena, ir nors jautiena nėra tradicinė sudėtinė dalis (ypač Indijoje, kur karvių nevalgo, nes jos šventos), ir dažniausiai būna su ėriena, bet žinant, kaip sunku Lietuvoje gauti geros ėrienos, tegu ir būna su jautiena. Ir morkytės ryžiuose buvo tobulos ir delikačios, ir patys ilgagrūdžiai Basmati ryžiai buvo tiksliai tokie, kurių reikia. Ir nė trupučio ne per daug riebumo.
Už visą šią maisto gausą, kurios mums dviems buvo tikrai per daug (esame abu su drauge žinomi, kaip saikingi valgytojai), sumokėjau 34,04 EUR kartu su pristatymu ir arbatpinigiais kurjeriui.
Ką galiu pasakyti? Įdomu grįžti į sovietinius laikus, ir dar už nebrangiai. Maistui, pateikimui ir pakuotei trūko rūpesčio, meilės ir aistros.
Trys žąsys iš penkių.
Mangal Kiemas, Vytenio 61, Vilnius.
Tel: +370 681 41717.
Tinklalapis: https://mangal.lt/
Facebook puslapis: https://www.facebook.com/mangal.kiemas
Kasdien nuo 11:00 iki 23:00.
