Buvau su reikalais nuvažiavęs į vieną SPA, vasaros meniu išbandyti, ir patenkintas vaikščiojau po miestuką, kalorijas degindamas. Dvi pagyvenusios moterys pradėjo klausinėti apie viską gyvenime: nuo Šarūno Marčiulionio iki Ramūno Karbauskio ir nuo koldūnų iki restoranų, ir kodėl aš vienas vaikštau, ir kaip ten televizijos laidas filmuoja, ir ar moka toms kaliausėms, kurios po visas pokalbių laidas ratu vaikšto. Galvoju, čia bus toks mini susitikimas su skaitytojom, ir išėjo visai ne mini, nes kalbėjomės ilgai. Moterys abi po operacijų, reabilituojasi, vaikšto kiekviena dviem lazdom pasiramsčiuodamos. Joms nelengva stovėt, bet šnekėtis įdomu. Dvi poilsiautojos, keturios lazdos. Ir klausia manęs kur buvusios, kur nebuvusios: „o tai jau apie restoranus tų savo cirkų nebedarot?“. Sakau, kodėl ne, kiekvieną sekmadienį straipsnis kaip styga, DELFI būna. „Nu kad kažkaip nerandam“. Ir tada supratau, kad neranda, nes jos interneto neskaito, o skaitydavo mano tekstus, kai būdavau „Lietuvos ryto“ popieriniame priede, iki 2015 metų. Siaube, galvoju, kaip aš seniai apie maistą rašau, ir vis tos mano temos nesibaigia.
Šiauliai mano geografijoje užima ypatingą vietą. Pirmus 40 gyvenimo metų ten nesilankiau. Tiesiog nebuvo priežasties: Lietuvoje man buvo Kaunas, Palanga, Nida, Dzūkija. Aš anksčiau aplankiau Niujorką, Tokiją, Los Andželą, Delį, Seulą ir Okinavą, negu Šiaulius.
Apie Šiaulius žinojau siaubingai mažai. Žinojau, kad yra dviračių gamykla, ir kad ta gamykla buvo išperėjusi savo šliūbinį-restoraninį ansamblį „Vairas“, kurio muzika turi būti ligi šiol grojama ir jaunimui pateikiama edukaciniais, kaip pavyzdys apie tai, kaip blogai buvo sovietinėje Lietuvoje su muzika. Didžiausi mano vaikystės hitai, tokie, kaip „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ buvo klaikaus restoraninio ansamblio mokyklinio lygio balalaika, po kurios rusiška daina „Belyje rozy“ buvo kaip Mocartas. Net sveikinimų koncertų visokie aliukai yra geriau, negu „Vairas“. Štai kas būna, kai dviračių surinkėjai užsimano groti. Turbūt ne ką linksmiau būtų, jeigu simfoninio orkestro muzikantai imtų gaminti dviračius.
Kai pradėjau inspektuoti restoranus Lietuvoje, Šiauliai man atrodė beviltiški, kaip ir Panevėžys. Paskui reikalai pradėjo taisytis (net ir Panevėžyje – aną savaitę rašiau apie ten esančią „Špunką“ su geriausiais šonkauliais Lietuvoje), ir Šiauliuose radau puikų amerikietišką barą su geru maistu, „Cask 215“, ir neblogą emigrantų maisto užeigą „Black Bar“.
Dabar, patarė skaitytojai, geras yra baras „Trys“. Nežinau, ką reiškia pavadinimas, bet kad jis tinka visiems gyvenimo atvejams, tai čia tiksliai. Jei verslas paeina gerai, kitą restoraną galima pavadinti „Keturi“, ir taip niekada nesusipainiosi tarp restoranų, net ir norėdamas.
Turiu labai draugišką patarimą restorano administratorei. Atsiliepti reikia ne „klausau“, o sakyti įstaigos pavadinimą. Kodėl? Nes tada lankytojui nereikia klausti „o čia kas, restoranas?“. Nebent, aišku, norėtumėt skelti vieną šiaulietišką bajerį atgal ir atšauti: „Nu tai ne, stačiatik bažnyč i vienuolyns. Aiške ka restorans“.
Dar jums patarimas: kai ieškosite adreso, nepamirškite nusistatyti „63a“ navigacijoje, nes jei įrašysite tiesiog 63, jus nuves absoliučiai kitur, ir galimai niekada neberasite iš ten kelio išvažiuoti, ir turėsite pasilikti gyventi Šiauliuose. Čia visos Lietuvos numeracijos idiotizmai – visi tie namai A, B, G ir Z, kai po vienu numeriu slepiasi keli kvartalai, ir taksi ir greitosios vairuotojai blaškosi ir negali rasti, nekalbant jau apie picų pristatytojus ir kurjerius. Amerikoje protingiau: ten, jei būtų tokia bėda, tiesiog vieną namą pavadintų 6300, kitą – 6311, o jei reikėtų, dar visiems numerių užtektų.
Interjeras, tikrai pasakysiu, nei šioks, nei toks. Kokios tai pusiau sofutės, lyg ir bariukas, lyg ir jauku ir labiau kavai ir brendžiukui skirta gert, bet valgyt galima irgi; bet aš ne dėl interjero atėjau. Jei man erdvė rūpėtų, tai eičiau tiesiai į Šiaulių Areną ir ten lakstyčiau ir šokinėčiau, o čia restoranas, ir aš atėjau pavalgyti. Gretimoje patalpoje švenčia, atrodo, krikštynas. Tetos nepiktai šnekasi, įrankiais barškina, vaikams nusibodo ramiai sėdėti, jie nori lakstyti. Kodėl vaikus kankina prie suaugusiųjų stalų, aš niekada nesuprasiu.
Tiesa, kalbant apie interjerą – nueikite rankų nusiplauti (visada gera mintis). Tualetas yra turbūt vienas geriausių Lietuvoje. Pasijutau, kaip septynių žvaigždučių viešbutyje kur nors Dubajuje. Tikrai, prabanga ir erdvė yra kosminiai. Aš tame tualete galėčiau gyventi.
Valgiaraštis visai nedidelis, ir, kadangi dar savaitgalis ir ankstyva popietė, yra ir vėlyvųjų pusryčių meniu. Kokia gera mintis – pusryčių maistas, pasakysiu jums, padės bet kuriam valgiaraščiui. Mums bevalgant, tą meniu jau ir nutrynė, bet mes dar spėjome iš jo užsisakyti.
Miško grybų sriuba (3,50 EUR) nėra bloga, žolelės padeda, bet būtų smagu rasti grybų gabaliukų, ir dar, kadangi esame Lietuvos provincijoje, tai jau galėtų būti ta grybienė tokia, kad grybų kvapas iš kojų verstų.
Langustinų sriuboje (4,90 EUR) langustinų buvo, bet skonio norėtųsi smarkiai, smarkiai daugiau.
Restoranas nusipelno pagyrimo, nes lėkštės pašildytos, prieš dedant į jas maistą. Tai elementaru, bet daug kas to nedaro. Neatleistina, kai to nedaro. Čia kaip telefonu atsiliepinėti „klausau“ – per nagus už tokius dalykus.
Jūros šukutės (6,90 EUR), paguldytos ant perlinių kruopų su šafranu, ir su lengvu morkų garnyru, primenančiu labai lietuviškas morkų ir česnakų salotas, ir dar šoninės gabaliukais nubarstytos – lietuviškiausias šukučių pateikimas ir nepaprastai gerai. Taip, esu panašiai kalbėjęs anksčiau – kada nors tų šukučių užsisakysiu keturgubą porciją ir vien jas valgysiu, ir bus man tokie pietūs. Jei yra koks nors patiekalas, kuris jums patinka, kada nors pasidarykit šventę, atsivalgykit jo – gyvenimas per trumpas, kad save stabdytumėt (svarbu to nedaryti kasdien, nes paskui teks svorį mesti). Kažkada jaunystėje užsisakiau Vilniuje, „Neringoje“, trigubą Kijevo kotleto porciją, ligi šiol prisimenu, kaip fantastiką. Trečiąjį kotletą jau valgiau nenoriai. Beje, ar kas nors žino, kiek gali tęstis „Neringos“ viešbučio ir restorano renovacija? Jūs rimtai, treji metai, ir dar viskas nebaigta? Per tiek laiko pasaulyje iškasa, išgilina, išbetonuoja ir įrengia naują jūrų uostą su keliolika kilometrų krantinių. Kas ten darbus vykdo? Gal tie patys žmonės, kurie dvejus metus Vilniaus gatvę kniso, ir ji atrodo taip pat blogai, kaip ir prieš remontą?
Grįžkime į Šiaulius. Mėsainis su kiaušiniu (7,50 EUR) buvo puikus, kiaušinis iškeptas tiksliai taip, kaip reikia, mėsa puiki, ideali bandelė ir plonyčiai bulvių traškučiai, tokiu jau labiau hipsterių stiliumi iškepti.
Benedikto kiaušiniai (tik 6,50 EUR, įsivaizduokite) buvo vieni geriausių Lietuvoje, geresni nebent pas Ingridą Sabonienę Palangoje, „Pušų paunksnėje“ (atsiverskite nuorodą, tai kone labiausiai skaitytas mano straipsnis, ypač todėl, kad nuotraukoje šuniukas su manimi sėdi prie stalo). Teisinguose Benedikto kiaušiniuose turi būti gerai išvirtas kiaušinis marškinėliuose, bandelė turi būti puikiai sugerianti trynį ir padažą, kai jie pasipila – ir čia visa tai buvo.
Desertas (prancūziškas pyragaitis, 5,30 EUR) buvo maloniai traškus, riešutinis, su nuostabiai rūgščiomis uogomis, atsveriančiomis saldumą.
Karališki pietūs Šiauliuose kainavo 41,60 EUR, ir jie buvo puikūs. Koks įvertinimas? Pirma galvojau, gal ne viskas tobula (ir dar telefonu atsiliepinėja „klausau“), todėl gal ir keturios žąsys? Bet tada pagalvoju vėl – tačiau kiek gero ten buvo, ir koks malonaus potyrio šviesulys Šiauliuose, kad tikrai, penkios žąsys iš penkių.
TRYS, Tilžės g. 63a., Šiauliai. Tel. +370 682 49887. Tinklalapis: https://www.restoranastrys.lt/ Facebook profilis: https://www.facebook.com/restoranastrys/.
Nuo antradienio iki šeštadienio – nuo 11:00 iki 23:00. Sekmadieniais – nuo 11:00 iki 18:00.
