Antra, restoranas keistu pavadinimu „arLei“ yra maisto erdvėje „Gastronomas“, kuri pati iš savęs yra puiki. Apie du ar tris ten esančius restoranus esu rašęs. Aną dieną norėjome su bičiuliu vidurdienį papietauti „Downtown“, tai ar jūs juokaujate – jokių šansų nėra, žmonių prisigrūdę, visur eilės, atsisėsti nėra kur, kasos aparatai tik zvimbia, visi leidžia pinigus.
O jūs dar sakote – „krizė ateina“. Tiesa yra ta, kad visi uždirbame tiek, kad vos spėjame leisti. Dabar, kai iš Kinijos nebegalės vežti naujų telefonų iPhone, nes ten virusas ir gamyklos sustojo, o taip pat karantinas ir panašūs reikalai, tai išvis neaišku, kaip reikės gyventi, nes nežinau kaip jūs, o aš neįsivaizduoju gyvenimo be naujo telefono kasmet.
O šiaip Vilniuje dabar daug visokių maisto erdvių, bazarų, dauntaunų ir aptaunų, tai madinga formulė, kiek išplėtusi didžiųjų prekybcentrių „maisto salų“ arba „maisto kiemų“ formatą (pas mus Amerikoje tai vadinama „food court“, prekybos centro maisto zona, bet gero vertimo į lietuvių kalbą nėra, kas įrodo, kad lietuvių kalbai iki šiuolaikinio, XXI amžiaus funkcionalumo tik augti ir augti; mažiau reikėtų mums svaigti apie savo kalbos artumą sanskritui ir labiau rūpintis kalbos moderninimu, sakau šitai kaip filologas). Valgytojams patinka, nes lyg ir greičiau gaunasi, ir maistą gali pats atsinešti ir nusinešti, ir kartais pigiau, negu restorane, o restoranams irgi puiku, nes mažiau rūpesčių, nereik padavėjų samdyti, o lankytojų srautai didesni.
Patinka ir man, neapsimesiu: galiu per trumpesnį laiką daugiau visko apžvelgti ir publikuoti. Našus darbas – pelningas darbas.
Trečioji priežastis, kodėl rašau liūdnai, yra ta, kad man to restorano „arLei“ šeimininkas patiko, buvo malonus, pasakojo apie maistą, stengėsi, ir jeigu rašyčiau įvertinimą už pastangas ir gerus norus, tai būtų penkios žąsys iš penkių ir viso gero, straipsnio pabaiga, tačiau aš rašau įvertinimus pagal rezultatą.
„arLei“ gamina iš esmės kepsnius ir mėsainius, pažiūrėkite meniu nuotrauką. Tai toks žanras, kuris atrodo lengvas, bet yra labai sunkus – todėl Vilniuje ir kitur Lietuvoje daug kas bando gaminti burgerius, prisiklausę šnekų, kad tai labai lengva, tiek to ir darbo, bandelė ir kotletas, pomidorų padažas ir majonezas. Nieko panašaus – turi būti labai teisingos ir subalansuotos sudėtinės dalys, ir todėl dažniausiai nepavyksta ir netraukia net iki amerikietiškojo McDonald‘s (JAV teritorijoje „McDonald‘s“ gamina visiškai kitokios kokybės mėsainius, nei mes pratę matyti Europoje; ten visi brangesni mėsainiai yra iš šviežios, o ne šaldytos mėsos).
Tą patį galima pasakyti apie Cezario salotas. Nors tai, turbūt, populiariausios salotos civilizuotame Vakarų pasaulyje (panašiai, kaip pas rusus balta mišrainė, kurią jie vadina „Olivjė“), ir visi žino, kaip jas gaminti (išskyrus vieną restoraną Nidoje, kur nežino, nes ant jų prieš kelerius metus pylė garstyčių padažą, tai jau sena istorija, todėl restorano pavadinimo nerašysiu), retai kam pavyksta. Geriausios Cezario salotos Vilniuje šiandien randamos restorane „Bučeris“, kuris yra prekybos centre „Panorama“, o taip pat tų pačių savininkų kepsninėje Boff, tik į kepsninę žmonės eina ne dėl salotų.
O kas „arLei“? Cezario salotos su vištiena (7,90 EUR) buvo labai vidutiniškos, vištienos gabalai man pasirodė per stambūs, o būdas kietąjį sūri pateikinėti stambiais lakštais, o ne smulkiomis drožlelėmis, nors ir naujoviškas, bet man nelabai patinka.
O kas visai nepatinka, tai vyšninis pomidoras, tas amžinas visko palydovas lietuviškoje virtuvėje, kur jį kartais net ir prie sušių papjausto.
Šonkauliai (6,50 EUR) buvo patys iš savęs minkšti, sultingi, švelnūs, bet jau bulvytės tai buvo vidutiniškos iki liūdesio, jos buvo nykios, blankios, banalios.
Jautienos antrekotas (17,90 EUR) buvo smagiai pagardintas dūmais (čia ta nuotrauka su tuo gaubtu, kur viduje yra viskas balta), ir pati mėsa buvo nebloga, tačiau patiekti padažai, paties restorano gamybos (savininkas skyrė jiems labai daug dėmesio), buvo totaliai dominuojantys. Jie buvo ne akompanimentas, o intensyvus smūgis kuoka per receptorius, ir man ta mintis nepatiko. Kuo geresnė mėsa, tuo mažiau turėtų reikėti padažo. Ir vėl vyšniniai pomidoriukai.
Tuo tarpu jautienos mėsainis su trumų padažu (7,90 EUR) buvo beveik neįmanomas valgyti – ne todėl, kad jame kažkas buvo neskanu, atskiros dalys buvo geros, ir net tas padažas yra puikus pats iš savęs, bet gal jo penkis kartus per daug, viskas plaukia, burgerio neįmanoma valgyti be įrankių, nes viskas slysta, griūva, tepliojasi. Aš esu patyręs mėsainių valgytojas, patikėkite manimi, ir valgyti juos moku, tačiau šis buvo tikrai perkrautas, kaip palėpė sename name, kur visi grūdo daiktus, ir pagaliau jau net durys nebeužsidaro. Net ir nuotraukoje matosi, kad mėsainis pastatytas labiau Instagramui, o ne valgymui. O nuotrauka graži.
Dviese sumokėjome 41,70 EUR, nežinau, ar čia brangu ar ne. Gal kažkiek ir brangoka, bet niekas nevertė, kainos parašytos.
Sunkesnis klausimas, kaip įvertinti. Lokacija puiki, pastangos puikios, aptarnavimas nuostabus, koncepcija irgi gera (nedidelis valgiaraštis, aiškus sumanymas), tačiau pačius patiekalus aš siūlyčiau permąstyti. Atleiskit, kad sakau, ką galvoju. Dvi žąsys iš penkių.
arLei, Gedimino pr. 24, Vilnius. Tel. +370 606 22601. Facebook profilis:
https://www.facebook.com/pg/aistramaistui
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 10:00 iki 20:00. Penktadieniais ir šeštadieniais – nuo 10:00 iki 22:00. Sekmadieniais nuo 10:00 iki 19:00.
