Aš daug laukiau iš restorano Klaipėdoje šiek tiek juokingu pavadinimu Ugly Fish (“Negraži žuvis”, arba gal “Bjauri žuvis”) - valgiaraštis, kurį skaičiau internete, atrodė gerai apgalvotas ir gyvas, visų patiekalų norėjosi, tai buvo neprovincialu, išmanu ir nauja (bent jau Lietuvai).
Kainos tokios, dėl kurių lietuviai būtų linkę stenėti ir aimanuoti, kad jie pigiau gali namie pavalgyti, tačiau kadangi nesu normalus lietuvis (kiti sakytų - apskritai esu ne visiškai normalus), tai manęs neliūdina, o štai restoranai yra skirti ne tam, kad pavalgytum pigiau, negu namie, arba taip pat pigiai, kaip ir namie. Ir apskritai restoranai yra ne tam, kad ten valgytum tai, ką galėtum pasigaminti namie.
Šis restoranas Klaipėdos Senamiestyje vakare draugiškai švietė geltona langų šviesa, interjeras buvo, kaip sako kai kas “penkiasdešimt ant penkiasdešimt”, ta prasme, kad yra smagių vietų, kaip tas didysis stalas centre, prie kurio mes ir sėdėjome, bet prie sienų prisuktos taburetės buvo nekažką, man priminė kokią nors Kauno kooperatinę kavinę 1992 metais. Gal projekte atrodė gerai. Tačiau, bet kuriuo atveju, pakalbėkime apie maistą.
Iš pradžių norėjome atsisakyti tų menkės spurgyčių, nes, manau, bus labai paprasta, dabar jos įėjo į madą, kaip prieš dešimt metų - Pietryčių Azijos kokosų sriuba, kurią virė, kas netingėjo, arba burgeriai. Padavėja rekomendavo, sakė, populiarios. Gal ir taip, tik, deja, labai vidutiniškos. Su tom menkės spurgytėmis yra taip: ten turėtų būti daugiau menkės, negu tešlos, tada jos sproginėja skoniu. O jeigu žuvies yra kiek mažiau, negu man patinka, tai ir gaunosi šiaip spurgytės su menkės užuominom. Nepadėjo net ir tie bonito, dryžojo tuno, lakšteliai, vadinami katsuobuši (鰹節), kuriuos Osakoje barsto ant labai karštų aštuonkojo spurgų.
Mažos stintelės, kurių idėja žiemiškame pajūryje yra tikrai puiki, buvo kartokos (Fausta sakė, kad čia gal todėl, kad jos su galvom ir su visais kaulais - gal ji ir teisi), ir to stintų gardumo man nepasijuto. Tai buvo kaip stintų ikonėlės, kaip maži simboliukai, beveik tas pats, kaip vietoje burgerių valgyti jų paveiksliukus iš išmaniojo ekrano.
Hotdogai su krevetėm ir krabais (idėja skambėjo taip gerai ant popieriaus, kad mes vos neužsisakėme dviejų porcijų, nes abu norėjome) kentėjo nuo dviejų dalykų - drungnos temperatūros (visgi dešrainis savo esme yra karštas patiekalas) ir nuo banalios bandelės: nežinau, ar parduotuvinė, bet netauri. Suprantate, greitosios virtuvės patiekalai su krevetėm (tigrinėm, Madagaskaro ir mažom), krabais, omarais, šukutėm, palieti lydytu sviestu, su žolėmis būna amerikietiškuose internetuose ir atrodo taip, kad norisi suleisti dantis į ekraną, o čia aprašymas buvo patrauklus, o patiekalas - blankokas.
Provanso sriuba bouillabaisse (tariama: būjabess) buvo, ko gero, geriausias iš tą vakarą ragautų patiekalų, netradicinė ir tolokai nuo klasikinio Marselio varianto (ji paprastai būna išvirta tirštai iš mažų kaulėtų žuvelių, kurių šiaip niekas neperka: smulkių ešeriukų, jūrų gaidžių, jūrinių ungurių, ji tokia ir yra, jūros prastuomenės sriuba), čia buvo ir krevetės ir lašiša - taip pat jautėsi apelsinai (turbūt žievėle), čia jau plačiausiai pasitaikančio recepto detalė. Pasakysiu taip: jei visi patiekalai būtų tokie, kaip ši žuvienė, restoranas gautų labai gerą įvertinimą, tačiau, deja, taip nebuvo.
Burgeris su traškiu krabu buvo pravėsęs ir manęs nedžiugino - labiausiai nuvylė tuo, kad jis buvo pravėsęs (ir vėl), visiškai nepateisinamu pomidoru (na jau negaliu suprasti, kaip jautienos burgerio patiekalą galima perkelti į krabo versiją), absoliučiai pertekliniais smulkiais skraiduolių ikriukais, kurie priminė pigias tinklines sušines, kurios noriai naudoja tuos ikriukus kaip varguolišką puošmeną ir pigų pakaitalą normaliems stambiems lašišų ikrams.
Ir dar - kartojosi tie patys padažai, kaip ir prie angliškos žuvies su bulvytėms fri (fish and chips), apie kuriuos buvome informuoti, kad kai kas juos vertina kaip geresnius fiš-end-čypsus, negu valgomi Londone. Tai štai, kaip žmogus, kuris pažįsta Londoną, Angliją ir tenykštį maistą geriau, negu bet kas Lietuvoje, galiu paaiškinti: pirmiausiai, Londonas ir Anglija neturi vientiso standarto šiam proletarų patiekalui (atsiradusiam, kai Anglijoje per industrinę revoliuciją pastatė geležinkelius, ir dideli kiekiai žuvies pasidarė nebrangiai prieinami plačioms darbininkų masėms, ir tada ją išmoko mirkyti į alaus tešlą ir gruzdinti; anglai juos valgo dažnai iš laikraščio arba iš popieriaus, aš, mindydavau Jungtinės Karalystės prestižinius šaligatvius ir aukštai keldamas savo ankstyvų gastronominių eksperimentų vėliavą, mėgdavau tą patiekalą, ir dar su gausia druska ir actu, kadangi esu tikras Britanijos pilietis ir ištikimas tradicijoms ir karališkajai šeimai); antra, čia buvo gana vidutiniškai gera žuvis su bulvytėmis fri. Jeigu visi patiekalai būtų tokie, tai restoranas gautų keturias žąsis iš penkių.
Tačiau, deja, restoranas tegauna tris žuvis iš penkių. Nėra blogai, nėra nevalgoma, bet meniu atrodo geriau, negu realybė. Ir patraukit pomidorus nuo krabo.
Dviese sumokėjome 71 eurą ir dar arbatpinigių.
Ugly Fish, Žvejų g. 5, Klaipėda. Tel. +370 699 1923. Facebook puslapis:
https://www.facebook.com/uglyfishbar
Nuo ketvirtadienio iki šeštadienio - nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais - nuo vidurdienio iki 21:00.
