Taip gavosi, kad su Fausta prisėdome pavalgyti, patiems sau netikėtai, mažame restorane, kurio nesitikėjau sulaukti atsidarius po karantino. Brutali ir neteisinga karantino logika parodė, kad restoranai išgyveno dažnai tie, kurie gerai susitvarkė maistą išsinešimui, ir dar turėjo terasas lauke, ir tai dažnokai buvo didieji tinkliniai vardai, daugelio kurių, tiesą sakant, visai nebūtų gaila matyti užsidarant. O štai mažiukai, be terasų ir su tokiu meniu, kurio nelabai pavežiosi dėžutėse, turėjo išeiti į nebūtį.

Restoranas

Tačiau gyvenimas ne visada yra subalansuotas tai, kaip rodo logika ir mokslas. Žmonės turėtų skiepytis, nes tai jiems naudinga, bet nesiskiepija, nes daugelis išgyvena širdyje naujuosius Viduramžius. Baltarusijos diktatorius-tarakonas neturėtų užversti mūsų šalies pabėgėliais, bet jis taip daro, nes jam nieko nelieka, prispaustam sankcijų, kurių jau seniai reikėjo. Rašytojas Andrius Užkalnis, kuris nėra profesionalus šefas ir gamina burgerius, daugelio žmonių nuomone, neturėtų rašyti apie restoranus ir juos kritikuoti, bet jis (aš) vis tiek taip daro, ir ką jūs jam? Nieko.

Taip ir šis italų restoranas, Le Travi: jis mažas, jis be terasos, jo meniu netinkamas transportavimui, bet jis išgyveno. Tai prieštarauja gamtos dėsniams. Pažiūrim, kaip jiems sekasi.

Italų virtuvės lygis Vilniuje (ne Lietuvoje) pakeltas labai aukštai: tokios vietos, kaip Trattoria da Flavio, Da Antonio arba Užupio Picerija, visos labai solidžiai atrodytų tarp geriausių restoranų Italijoje ir be jokio vargo būtų ir Italijos Michelin gide, ir Gambero Rosso („Raudonoji krevetė“, paaiškinu tiems iš jūsų, kas dar nesate išmokę itališkai).

Restorano vidus

Le Travi neturi net popierinio valgiaraščio, yra tik mokyklinė lenta, ant kurios kreida parašyti tie patiekalai, kuriuos siūlo šiandien (jokios garantijos, kad viskas bus taip pat, kai ten ateisite jūs, suvilioti mano teksto, bet toje nenuspėjamos sėkmės intrigoje yra savas patrauklumas).

Kad galėtumėte orientuotis valgiaraštyje, turite bent šiek tiek nusimanyti italų virtuvėje, arba paprašyti, kas jums išverstų ir paaiškintų. Bet tie, kas pasiekė šią teksto vietą, tikrai žinos, apie ką kalbu.

Užsisakėme visus tris užkandžius ir du iš trijų pagrindinių patiekalų, ir dar deserto ir kavos.
Kaip paaiškėjo, tai buvo ne šiaip šūvis į dešimtuką, tai buvo tiesiog tobulas pataikymas, vertas manęs, Lietuvos restoranų kritikos patriarcho. Kitą kartą, žinau, užsisakysiu visus patiekalus, tiesiog taip. O kas man sutrukdys? Elitas kaip nori, taip ir užsisakinėja.

Gruzdintos spurgytės (4 EUR), arba kleckučiai, su parmezano (Parmigiano) sūriu, nuodėminga pramoga, tokia, kaip karšti vokiškų riestainių-prėtcelių gabaliukai, kuriuos Amerikoje parduoda kino teatruose, arba bandelės su dešrele („sasyska“), nėra tas maistas, kurį jums patars valgyti dietologai, bet užtat kiek geros nuotaikos. Pažvelkite į mane: aš skaniai valgau ir todėl esu kaip šviesos spindulėlis. „Jei spinduliu mane laikai, aš tau juo būsiu.“

Spurgytės

Marinuotos sardinės ant skrebučio (5 EUR) buvo pavyzdys, kaip Italijoje kuo paprasčiau, tuo geriau, kad tik būtų labai geros sudėtinės dalys. Čia kaip mocarela su pomidorais ir baziliku – pagaminama per dvi minutes, bet jeigu gera mocarela ir pomidorai iš Apulijos ar Kampanijos, tai yra tobula, kaip stiklinė šaltinio vandens. Čia toks patiekalas, kur „galėčiau ir pats pasidaryti“ – taip, galėtumėt, ir aš galėčiau, jei turėtumėt visas teisingas sudėtines dalis ir itališką širdį.

Galiausiai, dar vienas užkandis – šparaginės pupelės su guanciale (tarti reikia „guančiale“, čia tiems, kas dar neišmokote italų kalbos, jau mokykitės), kiaulienos žando spirgučiais, pabarstytos galingo skonio pecorino sūriu. Pecorino yra avies pieno sūris, o „pecora“ itališkai reiškia avį. Ir ką tas užkandukas už 5 EUR, arba antipasto, kaip sako italai? Jis buvo svajonė net ir man, o aš labai nemėgstu šparaginių pupelių, bet Italijoje aš pradedu valgyti tik daržovės. Kodėl užkandžiai yra „antipasti“? Jie yra „tai, kas valgoma prieš maistą“. Tai kilę iš lotyniško žodžio „pastus“, maistas, ne iš itališko „pasta“, kaip daugeliui atrodo.

Šparaginės pupelės

Bet vis tiek tai yra prieš pastą, lakštinius, kuriuos mes kartais klaidingai sovietiniu pavyzdžiu vadiname makaronais, nors maccheroni (reikia tarti „makeroni“) yra tik viena ir toli gražu ne pati populiariausia iš pastos rūšių.

Papardelle (labai plati pasta) su ragu (10 EUR) buvo tokia, kad vos neužsisakėme antros porcijos, o gal dar būčiau užsisakęs ir trečią. Mėsiškas ragu yra toks dalykas, kuriam sugerti dažnai reikia didžiausio ploto pastos, o papardelle reiškia „pastą-rijikę“, nuo žodžio „pappare“, kuris reiškia ryti, kaip rajūnui – nes visą padažą sugeria. Stulbinantis intensyvumas, atitaikytas pomidorų saldumas, toks valgymo džiaugsmas, kad net dabar, rašydamas, norėčiau vėl važiuoti ten ir vėl užsisakyti, čia ir dabar.

Tačiau net visa ši preliudija neparuošė mūsų tam šokui ir dieviškosios palaimos bučiniui, kuris buvo njokiai (bulviniai virtinukai) su šparagais ir bottarga, džiovintais ir sūdytais žuvies ikrais (13 EUR). Tai buvo neprilygstama ir nors savininkas yra iš Ligūrijos (kuri yra toli gražu ne šalies pietūs), bet skonis priminė Sardinijos salą, arba Bazilikatą, arba Kalabriją – tas vietas žymiai toliau į pietus, kur labai intensyvus, tiesiog narkotinis žuvies skonis, lyg išsiurbtas iš džiūstančių žvejų tinklų ir jų degutu blizgančių valčių, yra tai, dėl ko žmonės eina iš proto dėl tenykštės virtuvės. Kai Kristus grįš į žemę gyvųjų ir mirusiųjų teisti, jis neis į gimtąsias vietas Artimuosiuose Rytuose, kur per daug karo ir neramumo, jis persikels tiesiai į Italiją, arba į Vilniaus Užupį, kad galėtų užsisakyti šių njokių su bottarga.

Jeigu laukiate, kada priminsiu, kad njokius (gnocchi) lietuviai vadina neteisingai gnočiais, gnokais arba tamagočiais, tai sulaukėte. Priminiau: tariama njo-kki. Čia tiems, kas dar neišmoko italų kalbos.

Nors viskas jau buvo aišku, desertas buvo toks, kad jei restoranas jau turėtų Nobelio premiją, tai už tą plaktos grietinėlės Chantilly kremą su sluoksniuotos tešlos sausainiu ir žemuogėmis jam duotų antrąją. Ten buvo viskas, kas yra itališko maisto idėja: labai paprasta (Chantilly yra klasikinis nesunkiai pagaminamas plaktos grietinėlės kremas su cukrumi ir vanile) ir sezoniška, ir kvapnu – žemuogių sauja yra tai, kas yra tobula vasara, bent jau man. Žemuogės gero skonio žmogui yra tobula, kaip šaltibarščiai.

Desertas

Sumokėjome 101 EUR, ir palikau gal 20, o gal ir 30 eurų arbatpinigių, dabar jau tiksliai negaliu prisiminti, nes buvau likęs be pulso nuo tos puikumos.

Apie šį restoraną buvau rašęs, tolimais 2018 metais, ir jis gavo tada keturias žąsis. Dabar jis gautų šešias, jei tik leistų mano sistema, bet sistemoje yra penkios žąsys, ir viskas.
Todėl šiandien penkios žąsys iš penkių. Aš garantuoju, pažadu ir užtikrinu, kad jis bus mano 2021 metų geriausių Lietuvos restoranų apdovanojimuose gruodžio mėnesį.

Le Travi, Užupio g. 19, Vilnius. Tel. +370 607 53944. Facebook profilis: http://www.facebook.com/letravivilnius

Trečiadieniais ir ketvirtadieniais: nuo 17:00 iki 22:00. Penktadieniais nuo 17:00 iki 23:00. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki 23:00. Sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (218)