Esu rašęs apie restoranus, kurių neturėtų būti, ir kaip jie atsiranda, ir kodėl jie dingsta ir juos keičia nauji. Pirmąjį variantą jau esu aptarinėjęs: turtingas vyras nuperka restoraną „Bolero“ savo žmonai Lidžitai, kuri labai skaniai gamina (taip sako jos draugės), ir dar kad ji turėtų ką veikti, patalpų savininkas gauna nuomos mokestį už metus į priekį, Lidžita per tris mėnesius supranta, kad veikiantį restoraną sukurti – tai ne su draugėmis liežuviais plakti ir yra net sunkiau, negu automobilį taisyklingai parkuoti, paskui restoranas nustoja mokėti algas, svečių greitai nebelieka, paskui išsilaksto personalas, ir po metų restoranas „Bolero“ užleidžia vietą restoranui „C‘est La Vie“, kurį kitas turtingas vyras nuperka savo žmonai Gložitai ir jos mažiems pudeliukams Guči ir Dolči.
Taip ir sukasi restoranų istorijos ratas, ir vienas po kito atsidarinėjančios maitinimo įstaigos nieko gero neatneša sostinės restoranų scenai. Tai restoranai-parazitai, tik užimantys vietą, tokie, kaip jaunuolis, kuris jau užaugo, mokslus baigė, o vis dar pas tėvus gyvena ir jų karštą vandenį, elektrą ir internetą naudoja.
Bet būna ir kitokių variantų. Yra naujosios kartos, „milenialų“, tūkstantmečio vaikų, kartos „Y“ arba kartos „Z“ problema – gali juos vadinti, kaip tik nori, bet jie visi turi vieną bendrą bruožą.
Tiksliau, jų bendras bruožas yra tai, ko jie neturi. Jie neturi savikritikos ir kantrybės. Jie visko nori labai greitai ir labai gerai apie save galvoja. Visi jie yra talentai. Pasižiūrėję filmukų internete apie tai, kaip pačiam išsivalyti dantis, jie jau kitą dieną atidarinėja odontologijos kliniką. Nuvažiavę vasarai į Tailandą, paragavę sriubos su kokosų pienu ir susiradę internete receptą, jie jau, žiūrėk, atidarinėja hipsterišką Azijos kavinę, kur groja muzika iš atidaryto kompiuterio, padėto ant baro, prie kurio prisėdęs pats savininkas rašo apie save į Feisbuką, ir kur stalo įrankius atneša senose konservų skardinėse nuo pomidorų. Tos kartos žmonės galvoja, kad moka viską, kad gali viską, ir kad viskas gyvenime išmokstama per dešimt minučių arba greičiau, ir kad knygų nereikia skaityti, o reikia nusipirkti (už tėvų pinigus) programėlę, kuri kiekvieną knygą sutrumpina iki penkių puslapių, ir kad knygas skaito tik vyresnioji karta, ta pati, kuri skambina laidiniais telefonais.
Pakanka atsiversti internetus ir pamatyti dygstančius vieni po kitų, kaip jaunatviniai spuogai, internetinius pokalbių ir interviu projektus, kurių kiekvienas vaizduojasi esąs pokalbių laida ir kuriame sėdi trūkčiojančiu aukštu balsu mikčiojantis, bet ramus (nes jis myli save ir labai pasitiki savimi) jaunuolis, kuris uždavinėja klausimus be jokio pasiruošimo kažkokiam žinomam asmeniui, ir žiūrovui darosi silpna nuo to klausinėjančio jaunuolio išsilavinimo stokos, konteksto nesuvokimo ir kurio smegenys yra taip pat tuščios žinių, kaip sovietinė parduotuvė – prekių.
Tai šitokia ilga įžanga apie vieną restoraną, kuris vadinasi „Dejavu Sushi“ (pavadinimas man nepatinka, bet gal čia mano skonis – „dejavu“ man yra kažkas panašaus į tai, kaip vadintųsi manikiūro salonas Jonavoje). Jis yra Subačiaus gatvėje, tai yra, Senamiesčio širdies kairiajame skilvelyje, patalpos paprastos (pretenzijų dėl to neturiu – man interjeras turi netrukdyti). Knygos ant palangės irgi man netrukdo. Knygos jaukumo suteikia.
Restoranas gamina tik sušius, tik vieno stiliaus sušius (apie tai tuoj) ir tik vienos rūšies sušius - sušių ritinėlius. Kodėl? Kitų dalykų dar nepasiruošė gaminti, kai pasiruoš, tada ir gamins, o dabar jie niekur neskuba. Taip patys sako. Jie apie tai kalbėjo labai draugiškai, ir aš nenoriu pasirodyti, lyg aš iš jų šaipyčiausi. Aš nenoriu šaipytis, aš tik nesuprantu požiūrio, kai atidarinėji restoraną, kai iš esmės moki gaminti vieną patiekalą. Ir kodėl neskubėti? Gyvenimas juk nelaukia. Jūs dabar jauni, o nespėsite apsisukti, ir būsite tokie, kaip aš. Nes aš kažkada buvau toks, kaip jūs.
Kažkada, prieš pora dešimtmečių, amerikiečių seriale „Friends“ („Draugai“) vieno personažo, ieškančio darbo, paklausė, ar jis nenorėtų padirbėti šefu restorane. „Nebent tai būtų restoranas, kur vienintelis patiekalas yra tosteryje paskrudintas skrebutis; tada galėčiau.“ Juokai juokais, bet kažkada buvo Vilniuje restoranas, kur visas meniu buvo iš sausų pusryčių dribsnių. Aš taip ten ir nespėjau nueiti, nes jie kažkaip greitai užsidarė. Kodėl užsidarė, kaip jums atrodo? Laukiu žinučių komentarų skiltyje.
Nieko blogo negaliu pasakyti apie sušių ritinėlius. Su tradicinėmis (lašiša, avokadu, krevetėmis) ir keistomis sudėtinėmis dalimis – čederio sūriu, mangais, pistacijų dulkėmis, avietėmis ir apelsinais.
Stilius čia vadinamasis post-kalifornietiškas, arba Kalifornijos sušių antroji stadija. Kalifornija, išpopuliarinusi Amerikoje sušius, atsiradusius Japonijoje kaip greitas gatvės maistas, pradėjo gaminti „California rolls“ (Kalifornijos suktinukus), į kuriuos buvo dedama vis daugiau skirtingų sudėtinių dalių, kurie atitrūko nuo japoniško skonio paprastumo ir aiškumo ir tapo, iš esmės, nauju sušių tipu.
Tai, ką valgau „Dejavu Sushi“ yra jau nauja sudėtingumo stadija. Aiškumo nebeliko jokio, sudėtinių dalių pridėta daugybė, ikriukai įvairių spalvų, žolelės, pabarstukai ir papuoštukai, padažų potėpiai ant lėkštės (šitam niekaip negaliu pritarti – man tai yra lyg Kulautuvos kooperatinė kavinė „Žoržeta“, kuri bando atrodyti moderni ir „visai kaip mieste“, ir krikštynų bei gedulingų pietų pagrindinius patiekalus atneša, pataškiusi padažų aplink karbonadą ir dar teptuku kitais padažais ant lėkštės pabraukiusi).
Sušiai nebuvo blogi – ne, jie buvo tikrai skanūs. Mes buvome trise, užsisakėme keturis ritinėlius, ir suvalgėme juos su malonumu, išskyrus tą gruzdintą ritinėlį, nes riebalų jis buvo persisunkęs per gausiai. O dar riebalų kvapelio iš fritiūrinės prisirinko visi mūsų drabužiai. Kabo striukė spintoje ir apie sušių restoraną primena.
Kodėl? Tikriausiai todėl, kad ventiliacija ten, kur yra verdami dalykai riebaluose, turi būti išskirtinai efektyvi ir labai gerai prižiūrėta, o jei ji tokia nėra, lankytojai ilgai prisimins, kad ten lankėsi.
Aš galiu pagirti ritinėlių skonį ir šeimininkų draugiškumą ir gerus norus. Bet už gerus norus niekas apdovanojimų neduoda, nebent ikimokyklinėse auklėjimo įstaigose. Kada nors tam restoranui bus geresnis įvertinimas, bet ne dabar. Todėl dvi žąsys iš penkių. Nepykite, bet net šventiniu laikotarpiu turiu būti ir griežtas, ir teisingas. Linksmų Kalėdų.
Dejavu Sushi, Subačiaus g. 6, Vilnius. Tel.: +370 657 53656. Tinklalapis: https://dejavusushi.lt/ Facebook profilis: https://www.facebook.com/dejavusushii
Nuo pirmadienio iki trečiadienio - nuo 11:30 iki 20:00, ketvirtadieniais nuo 11:30 iki 21:00, penktadieniais nuo 11:30 iki 22:00, šeštadieniais nuo 14:00 iki 22:00.
