Be to, po skiepo pagerėja maisto skoninės savybės: smegenyse įsijungia laimės čipas, sukurtas Billo Gateso, ir viskas pradeda atrodyti gardžiau, nei yra iš tiesų.
O jeigu rimtai, tai po beprotiškai ilgo laiko atsidarė istorinis viešbutis ir restoranas „Neringa“ (anksčiau vadinosi „kavinė“, tai ačiū Dievui, kad pagaliau atsičiūchino nuo tos sovietinės mados vadinti kavinėmis vietas, kur žmonės eina valgyti – kavinė yra koks Caffeine arba Vero Cafe, o jei žmonės ateina Kijevo kotletų, tai jau restoranas). Jo remontai tęsėsi tiek, kad man regis, paskutinį kartą kai buvau ten, dar litais mokėjau (o gal rubliais, nepamenu, amžius visgi, atmintis nebe ta). Ir „Neringoje“ galima valgyti viešbučio kambariuose, šiltai ir smagiai. Visiems galima, ne tik elitui.
Restoranas „Neringa“ buvo atidarytas 1959 metais, kai Sovietų Sąjungos vadas buvo Nikita Sergejevičius Chruščiovas, Lietuvos vyriausiasis komunistas buvo Antanas Sniečkus, suvalkietis nuo Būblelių kaimo Šakių rajone, o Vilniuje lietuviškai kalbančių buvo mažuma ir daugelis namų buvo kūrenami krosnimis, nes nebuvo nei jokių ten Lazdynų anei Karoliniškių.
Vos šešeriems metams praėjus po Stalino mirties, Sovietų Sąjungoje buvo atšilimas ir atrodė, kad daug kas galima, todėl architektai broliai Nasvyčiai suprojektavo vakarietiško, pirmojo tokio šalyje, restorano interjerą, ir į jį važiavo žiūrėti ir žavėtis dizaineriai ir architektai iš visos Sovietų Sąjungos, nes tai buvo lyg beprotiškas Vakarų deimantas šalyje, kuri buvo dominuojama kareivinių, kaimo lūšnų, kalėjimų ir pokario griuvėsių. Lietuviai net gavo velnių iš Maskvos, kam tokią prabangą padarė, sakė, ar čia ne per didelius buržuazinius ponus vaizduojate; Maskvos laikraštyje buvo kandus straipsnis apie tai, kaip čia lietuviai pusdieviais įsivaizdavo esą. Žinau, kaip architektai jautėsi: mane juk irgi dažnai kritikuoja, nes pavydi talento ir sėkmės. „Nebūk mandras – apšiks gandras“, būtų pasakę tada maskvėnai mūsų architektams, jei mokėtų lietuviškai.
Šiandien restoranas ir viešbutis sutvarkyti fantastiškai, be kompromisų, geros medžiagos, šviesios erdvės – Lietuva yra Vakarai.
Senųjų laikų „Neringa“ pasižymėjo tuo, kad ten lankėsi (kol nebuvo ištremtas iš Sovietų Sąjungos) poetas Josifas Brodskis, Nobelio premijos laureatas, ir net eilėraštį parašė apie šį restoraną.
Ir būtent čia buvo geriausi Lietuvoje ir pasaulyje Kijevo kotletai (geresnių nebuvo nei Maskvoje, nei Kijeve), kol dar geresnių nepradėjo gaminti Palangos restoranas ir viešbutis „Pušų paunksnėje“, tačiau mano vaikystėje ir jaunystėje „Neringa“ buvo ta vieta, kur eidavom Kijevo kotleto ir dar sultinio su pyragėliu. Kas išmokė mane vaikščioti po restoranus? Tėvai išmokė. Nebūčiau tapęs kitaip tuo didžiu kritiku, koks dabar esu.
Prieš užsidarymą didžiajam remontui „Neringa“ blaškėsi – bandė sudėtingą meniu, kuris nesiklijavo prie tradicinės auditorijos, o jaunesni lankytojai ten nėjo, nes galvojo, kad čia vistiek vieta naftalininėms tetutėms ir diedeliams, kurie klausosi pageidavimų koncertų ir geria saldų gruzinišką sirupėlį vietoje vyno ir lietuvišką dar saldesnį putokšlį su plastikiniu kamščiu vietoje šampano.
Dabar meniu ištiesintas ir optimizuotas: iš praeities liko befstrogenas, jau minėtas sultinys su pyragėliu ir Kijevo kotletas, visus kuriuos ir pabandėme, ir keli naujųjų laikų standartiniai patiekalai, tokie, kaip jautienos tartaras. Man patinka ši idėja: „Neringa“ yra apie Kijevo kotletus, yra ir bus, ir taip save ir reikia pozicionuoti.
Pradėsim nuo savo kepimo duonos. Bloguose restoranuose nebūna skanios duonos, ir jeigu duona rūpestingai iškepta ir ja norisi gardžiuotis, kaip patiekalu, reiškia, restoranas bus geras. Tai Užkalnio taisyklė, kuri beveik 100 proc. tiksli. Čia duoną norėjosi valgyti, kaip patiekalą.
Sultinys buvo klasikinis, skaidrus, kvapnus – pateiktas tokiuose pačiuose induose, kaip ir mano vaikystėje, o pyragėlis irgi buvo sėkmingai teleportuotas iš praeities (gerąja prasme) – sultingas, minkštas ir kiek patraškantis iš kraštų.
Tartaras buvo smulkaus kapojimo, irgi labai klasikinis, ir papildai (svogūnai, kaparėliai) buvo patiekti šone, kad galima būtų susimaišyti pagal savo skonį, ir briošinė duona (irgi savo kepimo) buvo geras naujųjų laikų ženklas. Sovietinėje gastronomijoje brioche duonos nebuvo apskritai, kaip ir kivių arba sušių.
Befstrogenas buvo labai kreminis, irgi tikslus anų „Neringos“ laikų prisiminimas – tai patiekalas, atėjęs iš XIX amžiaus Rusijos (Beef Stroganoff, pavadintas pagal turtingiausių Rusijos verslininkų ir pramonininkų Stroganovų dinastiją, tik pavardė užrašyta prancūziškai, kad mandriau atrodytų), ir pergyvenęs visą sovietmetį, iš esmės tai smulkiai pjaustyta jautiena, troškinta grietinės ir roux (mėsos sultinio) padaže. Pagal šiuos laikus, skonio norėtųsi intensyvesnio, o štai bulvytės fri buvo puikios, ne prastesnės, nei iš McDonald’s – ne aliejingos, traškios iš išorės ir minkštos iš vidaus. Salotos įspūdžio nepaliko, tokios lyg iš pareigos.
Kijevo kotletas buvo ne ant kauliuko (deja), bet kauliuko kotlete ir mano vaikystėje nebūdavo. Užkalnio būdas valgyti Kijevą yra prasipjauti šulinį ir mirkyti skystame svieste baltą duoną. Ir tik kai sviestas sugertas visas, pjaustau vištieną. Tai mano išradimas, kiek žinau, daugiau taip niekas nėra sugalvojęs. Bulvių košė buvo vidutiniška, bet užtat senamadiškas garnyras, kurį pasirinkau – morkos, žirneliai ir slyvos iš kompoto kalė tiesiai į istorijos tarpuragę. Labai tikslu ir tikri vaikystės sentimentai. Norėjau apkabinti ir pabučiuoti padavėją Viktorą – bet jam tai gal ir nebūtų patikę. Be to, negalima pagal epidemiologinius reikalavimus.
Desertus irgi pasirinkome iš nostalgijos repertuaro: Napoleonas (kurio vaikystėje nekenčiau, nes man jį vis siūlydavo viena giminaitė, kuri prastai jį gamino, riebų ir per saldų) buvo nei per saldus, nei per riebus, ir dar puikiai tonuotas šlakeliu rūgščios uogienės; o Medutis, mano mėgstamiausias lietuviškas tortas ir didysis krikštynų ir gedulingų pietų hitas, buvo ir drėgnas, ir neužsaldintas be saiko. Likome patenkinti ir laimingi.
Už viską sumokėjome 93 EUR, dar palikome 10 EUR arbatpinigių (čekyje nesimato).
Galiu pasakyti: „Neringa“ sugrįžo, jei ne su trenksmu, bet aukštai pakėlus galvą, solidžiai ir oriai. Keturios žąsys iš penkių.
Neringa, Gedimino pr. 23, Vilnius. Tel. +370 5 261 4058. Tinklalapis: https://www.neringavilnius.com
Darbo laiko teiraukitės telefonu.
