aA
Nauda iš skiepų didesnė, nei tik tas lipdukas, kurį duoda po bakstelėjimo į ranką: jei esi įtrauktas į oficialius elito sąrašus, restorane gali valgyti nebe lauke, o viduje. Paprasti žmonės kol kas gali apie tai tik pasvajoti. Todėl visus kviečiu paskubėti skiepytis.
Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© Fausta Marija Leščiauskaitė

Be to, po skiepo pagerėja maisto skoninės savybės: smegenyse įsijungia laimės čipas, sukurtas Billo Gateso, ir viskas pradeda atrodyti gardžiau, nei yra iš tiesų.

O jeigu rimtai, tai po beprotiškai ilgo laiko atsidarė istorinis viešbutis ir restoranas „Neringa“ (anksčiau vadinosi „kavinė“, tai ačiū Dievui, kad pagaliau atsičiūchino nuo tos sovietinės mados vadinti kavinėmis vietas, kur žmonės eina valgyti – kavinė yra koks Caffeine arba Vero Cafe, o jei žmonės ateina Kijevo kotletų, tai jau restoranas). Jo remontai tęsėsi tiek, kad man regis, paskutinį kartą kai buvau ten, dar litais mokėjau (o gal rubliais, nepamenu, amžius visgi, atmintis nebe ta). Ir „Neringoje“ galima valgyti viešbučio kambariuose, šiltai ir smagiai. Visiems galima, ne tik elitui.

Restoranas „Neringa“ buvo atidarytas 1959 metais, kai Sovietų Sąjungos vadas buvo Nikita Sergejevičius Chruščiovas, Lietuvos vyriausiasis komunistas buvo Antanas Sniečkus, suvalkietis nuo Būblelių kaimo Šakių rajone, o Vilniuje lietuviškai kalbančių buvo mažuma ir daugelis namų buvo kūrenami krosnimis, nes nebuvo nei jokių ten Lazdynų anei Karoliniškių.

Vos šešeriems metams praėjus po Stalino mirties, Sovietų Sąjungoje buvo atšilimas ir atrodė, kad daug kas galima, todėl architektai broliai Nasvyčiai suprojektavo vakarietiško, pirmojo tokio šalyje, restorano interjerą, ir į jį važiavo žiūrėti ir žavėtis dizaineriai ir architektai iš visos Sovietų Sąjungos, nes tai buvo lyg beprotiškas Vakarų deimantas šalyje, kuri buvo dominuojama kareivinių, kaimo lūšnų, kalėjimų ir pokario griuvėsių. Lietuviai net gavo velnių iš Maskvos, kam tokią prabangą padarė, sakė, ar čia ne per didelius buržuazinius ponus vaizduojate; Maskvos laikraštyje buvo kandus straipsnis apie tai, kaip čia lietuviai pusdieviais įsivaizdavo esą. Žinau, kaip architektai jautėsi: mane juk irgi dažnai kritikuoja, nes pavydi talento ir sėkmės. „Nebūk mandras – apšiks gandras“, būtų pasakę tada maskvėnai mūsų architektams, jei mokėtų lietuviškai.

Šiandien restoranas ir viešbutis sutvarkyti fantastiškai, be kompromisų, geros medžiagos, šviesios erdvės – Lietuva yra Vakarai.

Senųjų laikų „Neringa“ pasižymėjo tuo, kad ten lankėsi (kol nebuvo ištremtas iš Sovietų Sąjungos) poetas Josifas Brodskis, Nobelio premijos laureatas, ir net eilėraštį parašė apie šį restoraną.

Ir būtent čia buvo geriausi Lietuvoje ir pasaulyje Kijevo kotletai (geresnių nebuvo nei Maskvoje, nei Kijeve), kol dar geresnių nepradėjo gaminti Palangos restoranas ir viešbutis „Pušų paunksnėje“, tačiau mano vaikystėje ir jaunystėje „Neringa“ buvo ta vieta, kur eidavom Kijevo kotleto ir dar sultinio su pyragėliu. Kas išmokė mane vaikščioti po restoranus? Tėvai išmokė. Nebūčiau tapęs kitaip tuo didžiu kritiku, koks dabar esu.

Prieš užsidarymą didžiajam remontui „Neringa“ blaškėsi – bandė sudėtingą meniu, kuris nesiklijavo prie tradicinės auditorijos, o jaunesni lankytojai ten nėjo, nes galvojo, kad čia vistiek vieta naftalininėms tetutėms ir diedeliams, kurie klausosi pageidavimų koncertų ir geria saldų gruzinišką sirupėlį vietoje vyno ir lietuvišką dar saldesnį putokšlį su plastikiniu kamščiu vietoje šampano.

Dabar meniu ištiesintas ir optimizuotas: iš praeities liko befstrogenas, jau minėtas sultinys su pyragėliu ir Kijevo kotletas, visus kuriuos ir pabandėme, ir keli naujųjų laikų standartiniai patiekalai, tokie, kaip jautienos tartaras. Man patinka ši idėja: „Neringa“ yra apie Kijevo kotletus, yra ir bus, ir taip save ir reikia pozicionuoti.

Pradėsim nuo savo kepimo duonos. Bloguose restoranuose nebūna skanios duonos, ir jeigu duona rūpestingai iškepta ir ja norisi gardžiuotis, kaip patiekalu, reiškia, restoranas bus geras. Tai Užkalnio taisyklė, kuri beveik 100 proc. tiksli. Čia duoną norėjosi valgyti, kaip patiekalą.

Sultinys buvo klasikinis, skaidrus, kvapnus – pateiktas tokiuose pačiuose induose, kaip ir mano vaikystėje, o pyragėlis irgi buvo sėkmingai teleportuotas iš praeities (gerąja prasme) – sultingas, minkštas ir kiek patraškantis iš kraštų.

Tartaras buvo smulkaus kapojimo, irgi labai klasikinis, ir papildai (svogūnai, kaparėliai) buvo patiekti šone, kad galima būtų susimaišyti pagal savo skonį, ir briošinė duona (irgi savo kepimo) buvo geras naujųjų laikų ženklas. Sovietinėje gastronomijoje brioche duonos nebuvo apskritai, kaip ir kivių arba sušių.

Befstrogenas buvo labai kreminis, irgi tikslus anų „Neringos“ laikų prisiminimas – tai patiekalas, atėjęs iš XIX amžiaus Rusijos (Beef Stroganoff, pavadintas pagal turtingiausių Rusijos verslininkų ir pramonininkų Stroganovų dinastiją, tik pavardė užrašyta prancūziškai, kad mandriau atrodytų), ir pergyvenęs visą sovietmetį, iš esmės tai smulkiai pjaustyta jautiena, troškinta grietinės ir roux (mėsos sultinio) padaže. Pagal šiuos laikus, skonio norėtųsi intensyvesnio, o štai bulvytės fri buvo puikios, ne prastesnės, nei iš McDonald’s – ne aliejingos, traškios iš išorės ir minkštos iš vidaus. Salotos įspūdžio nepaliko, tokios lyg iš pareigos.

Kijevo kotletas buvo ne ant kauliuko (deja), bet kauliuko kotlete ir mano vaikystėje nebūdavo. Užkalnio būdas valgyti Kijevą yra prasipjauti šulinį ir mirkyti skystame svieste baltą duoną. Ir tik kai sviestas sugertas visas, pjaustau vištieną. Tai mano išradimas, kiek žinau, daugiau taip niekas nėra sugalvojęs. Bulvių košė buvo vidutiniška, bet užtat senamadiškas garnyras, kurį pasirinkau – morkos, žirneliai ir slyvos iš kompoto kalė tiesiai į istorijos tarpuragę. Labai tikslu ir tikri vaikystės sentimentai. Norėjau apkabinti ir pabučiuoti padavėją Viktorą – bet jam tai gal ir nebūtų patikę. Be to, negalima pagal epidemiologinius reikalavimus.

Desertus irgi pasirinkome iš nostalgijos repertuaro: Napoleonas (kurio vaikystėje nekenčiau, nes man jį vis siūlydavo viena giminaitė, kuri prastai jį gamino, riebų ir per saldų) buvo nei per saldus, nei per riebus, ir dar puikiai tonuotas šlakeliu rūgščios uogienės; o Medutis, mano mėgstamiausias lietuviškas tortas ir didysis krikštynų ir gedulingų pietų hitas, buvo ir drėgnas, ir neužsaldintas be saiko. Likome patenkinti ir laimingi.

Už viską sumokėjome 93 EUR, dar palikome 10 EUR arbatpinigių (čekyje nesimato).

Galiu pasakyti: „Neringa“ sugrįžo, jei ne su trenksmu, bet aukštai pakėlus galvą, solidžiai ir oriai. Keturios žąsys iš penkių.

Neringa, Gedimino pr. 23, Vilnius. Tel. +370 5 261 4058. Tinklalapis: https://www.neringavilnius.com

Darbo laiko teiraukitės telefonu.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(375 žmonės įvertino)
1.9680

Užkalnis skanavo vaivorykštines picas: „daugiau tokių drąsių verslų“ (588)

Šiaip picos savaime nėra ideologinis gaminys. Gimusios kažkada skurdžiuose Italijos pietuose, iš...

Užkalnis valgo: „kovojau už tokią Lietuvą, kur užsieniečiai kuo geriau pasijustų“ (308)

Gyvenimas eina tik geryn – jei netikite, užeikite į naujausią turtingų hipsterių ir miesto...

Užkalnis: ne visiems sušiams pasiseka tapti koldūnais (65)

Sveiki, aš esu Andrius Užkalnis , ir kai kada mane skaitytojai meiliai vadina koldūnu (ir dar...

Užkalnis valgo: naujas restoranas gimė jau pensinio amžiaus, arba bulvytės iš 1999 metų (126)

Ši vieta, apie kurią dabar papasakosiu, yra neeilinė. Tai buvo vienas pirmųjų (jei ne pirmasis)...

Užkalnis: paskutinė restorano apžvalga be galimybių paso, arba Belgija valdo (170)

Kas bendro tarp mano restoraninių patirčių ir mano šeimos? Paprasta. Ši apžvalga bus apie...

Top naujienos

Maskoliūnas aiškiai įvardijo, kas dar kiša koją Lietuvos rinktinei (43)

Po trijų sėkmingų testų prieš olimpinį atrankos turnyrą Kaune, kuris prasidės kitą savaitę,...

Po Nausėdos patarėjo išėjimo pas mitinguotojus – griežtas vertinimas: gali būti aukų (666)

Po to, kai praėjusią savaitę prezidento Gitano Nausėdos vyriausiasis patarėjas Povilas...

Po audringų dienų – atokvėpis: sinoptikai pateikė prognozę, koks laukia savaitgalis (9)

Šiandien Lietuvos orus vėl lems žemesnio slėgio laukas. Po šviesesnio ir sausesnio ryto,...

Po „Pfizer“ ir „Moderna“ triumfo – nusivylimas Vokietijoje: tai didelė staigmena (285)

Spartus „ Pfizer Inc.“ ir „ Moderna Inc.“ vakcinų kūrimas ir ypatingas veiksmingumas...

Neatrasta Europos šalis: čia dar nėra gausybės turistų, tačiau rasite įspūdingą gamtą, laisvus paplūdimius ir puikų maistą (65)

Albanijoje dar nėra gausybės turistų, didžiulių viešbučių tinklų ir perpildytų paplūdimių,...

Testai baigėsi: Lietuvos rinktinė dar kartą sutriuškino Dominikos Respublikos krepšininkus (153)

Pasirengimą olimpiniam atrankos turnyrui Kaune Lietuvos rinktinė baigė trečia pergale iš eilės....

Perspėja, kad atostogos gali apkarsti: apie ką dažniausiai nepagalvoja gyventojai, palikdami savo namus (13)

Prasidėjus atostogų sezonui, reikėtų pasirūpinti ne tik savo laisvalaikiu, bet ir namais. Antraip...

Severija Tarailienė | D+

Susapnavote intymų sapną apie pažįstamus žmones? Ką apie tai pasakytų Jungas, Freudas ir Perlsas

Prabudote ir pamenate sapną , kuriame patyrėte intymų ryšį su savo kolega ar neseniai sutiktu...

Savo žvaigždės sulaukę kroatai įveikė Puerto Riką, paskutinis vokiečių testas atšauktas dėl COVID-19

Prieš olimpinį atrankos turnyrą Splite Kroatijos nacionalinė ekipa dar kartą 72:66 (22:18, 24:9,...