Aš manau, kad pusryčiavimas restorane yra vienas didžiųjų civilizacijos pasiekimų. Pietūs ar vakarienė restorane, valgykloje, užkaninėje, šašlykinėje, japonų makaronų dubeninėje, picerijoje ar dar kur nors yra daugeliui suprantami ir priimtini. Man atrodo, kad viena priežasčių, kodėl kėlėme trispalvę vėliavą virš Gedimino pilies bokšto prieš daugelį metų, kodėl mums reikėjo laisvės, kodėl mes norėjome būti nepriklausomi, buvo tokia: kad galėtume elgtis ir gyventi, kaip žmonės Vakaruose, apie kurių gyvenimą žinojome iš knygų ir filmų.

Kodėl siūlau žmonėms, tik atsikėlus iš lovos, bėgti kažkur į miestą ir valgyti kitų iškeptus, išvirtus, patiektus skanėstus, kai savame šaldytuve turite, tikriausiai, nemažai?

Nes tai padeda pradėti dieną kitaip, nei visada. Matyti kitokius vaizdus, prasieiti kitomis gatvėmis ir pasisemti naujų minčių. Kodėl visokie kūrybininkai, reklamos specialistai, rašytojai, scenaristai, dramaturgai ir kitų fantastinių profesijų atstovai taip dažnai matomi mieste prie puoduko ar lėkštės, ne tik valgantys, bet ir kalbantys, susitikinėjantys, bendraujantys? Ne tik todėl, kad nenori kviesti žmonių į savo namus, arba jų biurai ne tokie, kad ten norėtum atsivesti svečius.

Pusryčiaviai mieste – tai labai gero gyvenimo požymis. Kaip ir nakvojimas viešbutyje, kai esi savo mieste, o ne tada, kai keliauji.

Nuolatos kalbu apie tai, kad reikia išnaikinti savyje sovietinį žmogų. Sovietinis žmogus žiūrėjo į viešbutį, kaip į neišvengiamą išlaidą ir blogį, kuris pateisinamas tik kur nors keliaujant (ir tai lietuviai visada linkę svetimame mieste ieškoti draugų ir nakvoti pas juos, užimdami jų sofas, naudodamiesi jų vonios kambariu ir kitaip sudarydami nepatogumus).

Kažkada, kai gyvenau Anglijoje, kelis kartus buvo taip, kad parskridęs į Lietuvą įsikurdavau viešbutyje. Kiek buvo reikalų paaiškinti taksi vairuotojui (o jie visi norėdavo paaiškinimų), kodėl taip darau. Gal neturiu giminių? Gal manęs niekas nemėgsta? Gal ir taip.

Ne paslaptis, kad šią žiemą ir pavasarį leidžiu toli nuo Tėvynės: pirma – Italijoje, dabar – pietų Prancūzijoje. Iš Romos buvau parskridęs Vilniun reikalų tvarkyti (svarbūs žmonės visada turi reikalų), ir ėjome su dukra patikrinti, kokius pusryčius patiekia ten, kur labiausiai tituluotas Vilniaus adresas: „Stiklių“ viešbutis. Apie jų restoraną, aludę, kulinariją „Ponių laimė“ esu rašęs, o pusryčiams vis nebūdavo laiko ar progos.

Dabar progą radau, ir štai, prašau, mano ataskaita.

Pusryčiai žmogui kainuoja pasakiškai kuklią 40 eurų sumą. Du banknotai po dvidešimt – ką šiais laikais už tiek nusipirksi? Kodėl „kuklią sumą“? Nes galima valgyti visko, kiek tik užsimanysite: ne tik tai, kas išdėliota, bet ir tai, ką jums gali atnešti padavėjai, ir ką pagamins specialiai jums. Aš užsimaniau daug.

„Stiklių“ pusryčiai yra specialioje salėje, ne ten, kur dažniausiai valgote vakarienę. Maisto išdėliojimas panaudoja specialų triuką, kurį išmoko Europos ir Amerikos parduotuvių planuotojai dar XIX amžiaus pabaigoje (taip pat elgiasi ir didžiuosiuose turguose): pasitikite žmogų nuostabaus maisto gausa, tegu matosi visko kuo daugiau, ir žmogui atrodys, kad visa tai jau priklauso jam.

Fantastiniai prancūziški kepiniai: sviestiniai rageliai (Lietuvoje vadinami chrososentais, krosentais, hrūsasantais, chorosenais ir kitaip), bandelės su razinomis (pain aux raisins, arba „escargot aux raisins“, sraigė su razinomis, nes ta bandelė yra kaip spiralė), pain aux chocolat (šokoladinė bandelė), duona, bandelės su džemu – jei pasirinksite visko po vieną, jau vos begalėsite išeiti, o jūsų dar laukia pagrindinis pusryčių patiekalas, ir ne tik.

Aš tik priminsiu tiems, kas jaunesni už mane: būtent nuo „Stiklių“ Lietuvoje prasidėjo kruasanai. Kai jie pradėjo kepti sviestinius ragelius, Lietuvoje ne tik nebuvo „Maximos“ kruasanų, Lietuvoje nebuvo ir pačios „Maximos“, nebuvo čia dar ne tik eurų, bet ir litų dar nebuvo. Ir kruasanai yra vienas iš nedaugelio kepinių, kurių aš dar neišmokau iškepti, nes jų sluoksniuota tešla reikalauja tiek daug vargo, kad man baigėsi kantrybė.

Jus gali nustebinti, bet ne tik sušius esu mokęsis gaminti ir turiu sertifikatą. Mokiausi gaminti ir įvairius kepinius, nuo pretzelių ir beigelių iki bandelių su dešrelėmis („paršeliai po antklode“, kaip sako anglai – pigs in blanket).

Pagrindiniams patiekalams rinkomės prancūzišką omletą (su sūriu) ir Benedikto kiaušinius. Omletas prancūziškoje virtuvėje yra standartinis pirmasis testas žmogui, kuris nori dirbti virtuvėje. Tai tokia visiška bazė, pagrindas, patiekalas iš periodinės elementų sistemos. Ir čia jis buvo toks purus, lengvas ir švelnus, kad jį galima buvo traukti per šnerves.

Norite žinoti, kaip reikia tikrinti Benedikto kiaušinių kokybę? Specialistai visada žiūri du dalykus: ypatingosios bandelės kokybę (standartas yra „English muffin“, bandelė, kepta iš specialios tešlos su kefyru arba raugintu pienu, nuo ko ji yra ypač akyta ir gerai sugeria išbėgusį kiaušinio trynį; kiaušinukas turi būti virtas marškinėliuose; jei jums pateikia Benedikto kiaušinius ant raikytos duonos, tai gali būti skanu, bet tai nėra aukso standartas, o Stikliuose radome aukso standartą) ir olandiškajį padažą (sauce hollandaise), nelengvai paruošiamą emulsiją iš kiaušinių trynių, citrinų sulčių ir sviesto. Padažas turi būti nei per sūrus (jei beria daug druskos, reiškia, bando nugalėti perteklinį rūgštumą), nei rūgštus, ir jame yra magija: jis labai riebus, bet to riebumo nesijaučia.

Prancūziškoje virtuvėje yra principas „un plat, une sauce“ – vienas patiekalas, vienas padažas; ji garbina padažus, ir šiame patiekale padažas turi būti svarbiausioje vietoje.

Ar šie pusryčiai yra iš esmės prancūziški? Taip, turbūt taip. „Stiklių“ meniu prancūzų virtuvė apskritai visada užėmė labai svarbią vietą, jau nuo tų laikų, kai dar tik pradedantį darbą „Stiklių“ restoraną prieš tris dešimtmečius visaip šefavo ir jam padėjo Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje. Tokie buvo laikai. Dabar būtų keista, jei ambasadorius kokioje nors šalyje asmeniškai padėtų restoranui. Tada viskas buvo paprasčiau, ir gal todėl anuomet dėjosi stebuklai.

Desertai buvo labiau lietuviški (išskyrus belgiškus vaflius, kurie buvo belgiški): blyneliai su varške ir varškėčiai man buvo lyg iš vaikystės svajonių ir prisiminimų, lyg iš sapnų; tame buvo pasinėrimas į vaikystę. Dažniau sekiokite paskui savo vaikystės prisiminimus: dabar, šiandien, galite atkartoti daug ką, apie ką galvojote, kai buvote maži.

Ar įmanoma tiek suvalgyti? Mums su dukra tai pavyko, nors ne visiškai. Dar viena gera naujiena: tokių pusryčių užteks visai dienai. Pietų nebereikės.

Žinoma, penkios žąsys iš penkių. Nepriekaištinga, elegantiška, draugiška maisto šventė, geras gyvenimas geriausiems žmonėms ir pora valandų, kurias galite paskirti sau ir savo artimiausiems žmonėms, apie nieką daugiau nesirūpindami.

Aš labai linkiu, kad paskambintumėt ir užsisakytumėt staliuką jau rytdienai.

„Stiklių“ viešbutis, Gaono g. 7, Vilnius. Tel. +370 5 264 9595. Tinklalapis: https://www.stikliai.com

Pusryčiai kasdien.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt