Taip, manęs nevaro iš restoranų – kol kas. Labai baugina, kad varys. Tiesą sakant, taip baugina tie, kas niekaip negali manęs išvaryti, nes restoranų neturi. Čia kaip su Eurovizija: daugiausiai aiškina apie atranką asmenys, kurių niekas neklausia.
Kodėl tada apie tą išvarymą? Kad būtų skambesnė antraštė. Klikbaitas, suprantate. Tačiau iš tiesų čia esama tiesos grūdo. Labai norėčiau parašyti apie neregėtos kokybės vyninę, Sicilijos legendą, kurią aplankiau, kur galima vizitą gauti tik per įtakingus pažįstamus (o jų, kaip suprantate, turiu, nes esu elitas), tačiau negaliu, dėl Lietuvoje galiojančių įstatymų.
Lietuvos valdžia, matai, nori, kad niekas negautų jokios informacijos apie alkoholį ir rinktųsi tik pagal kainą. Ir kad visi užsipirktų prieš rugsėjo pirmąją.
Dar labai norėčiau parašyti apie fantastišką limončelo (ir kitų vaisių ir žolių likerių) studiją čia, netoli Palermo, bet irgi negaliu, dėl tų pačių priežasčių. Ten irgi galima važiuoti tik pagal susitarimą ir rekomendaciją. Net negaliu pasakyti, kas mums padėjo iš draugų Vilniuje, nes jie turi vyno parduotuvę.
Todėl parašysiu apie vienus pietus Palerme (pagaliau ne apie piceriją, nuo jų jau būsite pavargę) – aš labai atsargiai žiūrėjau į tą restoraną, nes jis, nors ir turi aukštą įvertinimą gastronominiame gide, bet yra tokioje Palermo vietoje (vienoje centrinių turistinių gatvių), kur nieko gero nesitikiu, bent jau aš. Nors tikrai ant durų daugybė lipdukų su įvertinimais. Italijoje tai labai daug ką reiškia. Niekas už šiaip sau tų lipdukų neduoda.
Bet užsieniečiai to nežino. Jie pasilieka ant išminto tako centre ir šlitinėja juo, gadindami savo buvimo visuomeninio maitinimo atmosferą ir griaudami karmos aureolę.
Ko labiausiai nemėgstu Sicilijoje? Užsieniečių, kurie ateina ir ragauja maistą, nieko nesuprasdami. Apskritai, galėtų jie čia nevažinėti. Žiopli, besiblaškantys, be nuovokos.
Vienas mano draugų dažnai važinėja į Japoniją. Ir rodė nuotraukas, kaip atrodo užsieniečiai, kurie ten visaip darkosi ir skeryčiojasi, fotografuoja vienuolius pritūpę, rėkauja, mojuoja rankomis. Net šiurpas nueina. Panašiai Sicilijoje: vaikštinėja nesigaudydami, pietums nori picos (ji būna tik vakare), o vakarienei ieško atidaryti restorano penktą valandą („vaikai alkani“), ateina pavakare į restoraną ir nori savo „kapučynou“, nors tai yra tik rytmečio gėrimas. Visos bėdos nuo užsieniečių.
Restoranas Osteria Ballaro yra pavadintas pagal labiausiai tituluotą iš Palermo turgų, Mercato Ballaro, kuris mena arabų laikus ir musulmoniška tradicija driekiasi gatvėmis ir kvartalais ir nėra uždarytas turgaus aikštėje, kaip būtų įprasta Europoje. Palermas (ir visa Sicilija) juk ir yra labiau Bizantija, negu Vakarai, ir labiau Arabija, negu Europa, tik kad žmonės kalba itališkai.
Maisto buvome priblokšti, nors tikrai nestabdome, čia, Sicilijoje, bandydami maisto dirvonus. Bet vistiek nustebome. Tai buvo nebe kaimo ir liaudies virtuvė, kaip dažnai pasitaiko, šiek tiek pagerinta ir pabranginta, nors vis dar labai išskirtinė; tai buvo labai patyrusio šefo darbas.
Mėlynpelekių žuvų (pesce azzurro, taip Sicilijoje vadina žuvis, kurios turi mėlynus pelekus) užkandis (parmigiana) su pomidorais ir rūkytu sūriu buvo visiškai naujoviškas ir nuostabiai švelnus – pažiūrėkite, nuotraukoje atrodo lyg buritas iš Los Andželo oro uosto, bet tai yra fantastika.
Aštuonkojis (18 EUR) su labai banaliomis bulvėmis buvo turbūt geriausias valgytas gyvenime aštuonkojis, arba bent jau pirmajame trejetuke: šį gyvį yra labai lengva sugadinti ir padaryti guminiu, bet Sicilijoje jis yra įprastas, kaip Lietuvoje kotletas, ir čia, Dievas mato, šefas tikrai myli patiekalą.
Dviejų rūšių pasta: linguine (plokščios juostelės) su geldelėmis, daržovėmis ir žuvimi buvo lyg užtaisytos beprotišku skonio užtaisu, skonis veržėsi per kraštus, norėjosi valgyti su lėkšte (23 EUR). Tačiau triumfas ir neįtikėtina laimė, kuri priminė Vilniuje jau senokai nebeegzistuojantį restoraną Renaissance (pagal kurį dainininkė Beyonce pavadino savo naujausią albumą), apie kurį esu rašęs DELFI, kai buvau ir atrodžiau visai kitoks, negu dabar.
Triumfas, mat tai buvo spaghetto alla chitarra (gitaros spagečiai, kampuoti) su raudonosiomis krevetėmis iš Mazara (Sicilijos vakaruose) ir jūros ežiais (net 30 EUR už lėkštę, tik pagalvokite, daugelis Lietuvos žmonių už tiek visą šeimą maitina savaitę) – pastą su jūros ežiais mes valgydavome tame Renaissance. Kalbant rimtai, jūros ežiai, pietų Italijos ir Sicilijos gardėsis, yra vienas stipriausių skonių, kuriuos galite įsivaizduoti. Tai tiesiog lyg įtraukiama per šnerves ir ryklę jūra. Aš dėl šito skonio galiu toli keliauti. Nepamainoma.
Vienintelis dalykas, kuris atrodė pigiai ir ne vietoje, buvo Feisbuko „patinka“ skaičiuoklė, toks skaitliukas, kuris persijungia, kai tik kas nors restorano tinklalapyje paspaudžia „patinka“. Tačiau maisto tai juk negadina?
Pagrindinių patiekalų nevalgėme. Kodėl? Baigėsi pinigai. Rimtai kalbant, tiek pietums per akis užtenka. Užkandį, pastą ir pagrindinį patiekalą galima skanauti nebent tuo atveju, jei jūs nebeplanuojate tądien vakarienės.
Dviese už šiuos neskubius ir puikius pietus (kodėl be desertų, paklausite jūs, ogi todėl, kad desertų ėjome kitur, bet tai atskira istorija) sumokėjome 107 EUR ir palikau 10 EUR arbatpinigių, nes esu gerai išauklėtas. Jeigu man kas nors drįs aiškinti, kad per daug palikau, kad italai tiek nepalieka, tai čia jų teisė man aiškinti, o mano teisė ir pareiga yra juos ignoruoti. Aš geriau žinau: esu palikęs vieną sykį arbatpinigių ir šimtą eurų. Tai buvo trijų Michelin žvaigždučių restorane prie Padujos, čia tada, kai pravalgėme tūkstantį dolerių.
O Osteria Ballaro gauna penkias žąsis iš penkių. Dieve, koks nuostabus miestas yra Palermas. Kai būsite čia, ateikite ir nepamirškite pasakyti, kad pažįstate Užkalnį. Jus iškart maloniau aptarnaus. Ir valgykite ežių.
Osteria Ballaro, via Calascibetta 25, 90133 Palermo Tel. +39 091 326 488. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/osteriaballaro
Pietūs kasdien nuo 12:00 iki 15:00. Vakarienė nuo 19:00 iki 23:00.
