Taip yra. Net per karaliaus Karolio III karūnavimą DELFI eteryje manęs klausinėjo apie karūnavimo puotą (matyt, kažkas mano akyse išduoda dėmesį tai temai), kaip ten su tuo prancūzišku pyragu quiche, kokias picas užsisakinės į rūmus, su kokiais padažais bus karūnavimo kebabai (česnakinis, pikantiškas, su visais?) – klausimų daugybė.
Tačiau tiesa yra tokia, kad kiekvieno talentingo žurnalisto, viešųjų ryšių veikėjo ir rašytojo talentas yra pastebėti aktualijas, ir viską su jomis susieti: visai kaip japonų eilėraščiuose, haiku.
O dabar naujiena ir aktualija yra čiūto tūto Liverpulyje, todėl kaip niekad tinka baras Vilniuje drąsiu pavadinimu Saduto Tuto. Kodėl drąsiu? Nes tie žmones yra konkrečiai atsirovę.
Žiūrėkite: UAB „Ponio uodega“. Normaliai? Aš jums sakau. O vadinti barą Trakų gatvėje (ten kažkada buvo „Marsas“ su gerais burgeriais) pagal 1974 filmą (prieš penkiasdešimt metų!) „Saduto tūto“ apie menininkų meiles ir neplanuotus nėštumus lietuviškos gamtos prieglobstyje? Visiškai nurauta. Filmą galite pasižiūrėti internete – ten ir Juozas Budraitis, ir Regimantas Adomaitis, ir Eugenija Pleškytė, ir Romualdas Ramanauskas, ir Eglė Gabrėnaitė, ir Vladas Bagdonas.
Bet šiandien kalbame apie maistą, nuo lėkščių linkėdami Monikai Linkytei sėkmės Liverpulio scenoje.
Baras „Saduto Tuto“ nustebina žinote kuo? Maistas ten ne tas pats, kuris dažniausiai būna baruose: pripratome, kad niekas per daug nesivargina, užtenka visokių vištienos sparnelių, bulvyčių ir viskas. Apie gėrimus, žinoma, nerašysiu, nes Lietuvoje nevalia apie juos viešai rašyti.
Cia nustebino puikus užsienietiškumas (tikrai, kažkas buvo išvažiavęs už lietuviškos provincijos ribų): nuo Libano iki Maroko ir Tuniso, Austrijos ir Kinijos. Įvairių virtuvių kombinavimas vadinamas eklektika, ir man tai yra labai gera naujiena, ypač tada, kai visi skirtingi patiekalai pasirenkami su meile, o ne šiaip tam, kad galima būtų išsidirbinėti.
Meniu, kaip matote, angliškas, manau, čia man atnešė tokį, nes aš anglakalbis, o mano dukra Milda Maria, kuri su manim tikrino restoraną, ne tik antrą vardą anglišką turi, bet apskritai yra Anglijoje gimusi, ir, kas be ko, toje pačioje karališkoje Barkšyro ligoninėje, kaip ir sosto įpėdinio Viljamo žmona Kate Middleton. O ką pasiekėte gyvenime jūs?
Kokios jūsų mintys, kai Lietuvoje atneša anglišką meniu? Man tai patinka. Juk nesistebime, kad meniu yra angliškas, kai įsijungiame naują telefoną arba kompiuterį. Juk nepradedame šaukti: „gyveni Lietuvoje, kalbėk lietuviškai“. Mano kova už anglų kalbą tęsiasi. Jei klaustumėte, kokia mano politinė platforma, su kuria aš balotiruosiuos prezidento rinkimuose, atsakau: anglų kalbą – į valstybines, atšaukti visus alkoholio reklamos ir prekybos valandų apribojimus ir už valstybės piningus padaryti didelę oro liniją, kad galėtų tokie, kaip aš, patogiau skraidyti po visą pasaulį. Dar reikalausiu, kad kuo greičiau pereitume prie svarų ir uncijų (nuo kilogramų), prie mylių ir jardų (nuo kilometrų), o prie pintų jau beveik visi esmame perėję. Taip pat vištų kiaušinius turi visur pardavinėti tuzinais (po 12). Tikiuosi, paremsite mano kandidatūrą.
Kalbant apie maistą, man patinka mintis, kad Lietuvoje vis labiau gerbiamas Artimųjų Rytų, arabų pasaulio, maistas. Tų kraštų dėmesys daržovėms, pupoms ir puikiam alyvuogių aliejui, polinkis į gaivumą, turi lietuviškiems gomuriams švietėjišką poveikį. Lietuviai turi tapti panašesni į arabų pasaulio gyventojus.
Labneh, puikus Artimųjų Rytų jogurtas, buvo įstabus – švelni jogurto tekstūra ir aštri harissa, pipirų ir kitų prieskonių pasta su česnakais – lengva ir gaivina.
Kaip ir žydiška duona, challah (arba hallah), kurią šiek tiek sėkmingai dar prieš dešimtmečius imitavo lietuviška pynutė – plėšai ir mirkai. Čia pateikta su tahiniu, sezamo sėklų pasta. Ji švelni, lyg cukraus vata – tik nesaldi.
Žiauriai skaniai valgiau fritto misto (itališkai – gruzdinta, arba kepta, ir maišyta), čia jūros gėrybių ir žuvyčių mišinys, ir kainavo kuklius devynis eurus. Esu pasakojęs, kad tada, kai gyvenau Ganoje, mano viešbutyje (savininkė buvo ispanė) fritto misto, šaldytas ir gruzdintas, kainavo 25 dolerius, tiek, kiek vidutinis ganietis (ganėnas?) uždirbdavo per mėnesį – ar bereikia stebėtis, kad valgiau brangiausią patiekalą, nes jis, nors ir labai blankus, buvo žymiai skanesnis, negu Afrikos maistas. O čia jis buvo švelnus ir subtilus.
Puikus kinų patiekalas, peteliškės formos krevetės (12 EUR – jos taip pjaustytos, kad primintų peteliškę). Sultingos. Ne per daug aliejaus. Ir kokybiškos, nenupigintos sudėtinės dalys.
Viskas kokybiška – nuo žalumynų, gaivių ir traškių iki šnicelio, švelnaus, kaip skruostą glostanti ranka.
Apskritai, ką galiu pasakyti: netipiškas baro maistas. Pasaulio stebuklas: baras su tikra virtuve ir tikru šefu. Penkios žąsys iš penkių.
Už užkandukus dviese sumokėjau 57.70 EUR
Saduto Tuto, Trakų g. 15, Vilnius. Tel. +370 604 32252. Internete:
https://instagram.com/sadutotuto
Antradieniais ir trečiadieniais nuo 17:00 iki vidurnakčio, ketvirtadieniais ir penktadieniais nuo 17:00 iki 02:00, šeštadieniais nuo 14:00 iki 02:00.
