Reikalas yra toks, kad Italija turi tokią puikią virtuvę, kad kitų jai tiesiog nereikia. Ji monokultūrinė, ir turi priežastį kitais maistais nesidomėti. Apsaugok jus Dieve nuo itališko burgerio, itališkos japonų ar kinų virtuvės imitacijos ar nuo italų bandymo gaminti ką nors meksikietiško.

Šalys turi geriausią restoranų įvairovę, kai jų pačių virtuvė yra šlamštas: Britanija, JAV (kuri kažkada buvo siaubingų anglų, škotų ir airių maisto tradicijų šiukšliadėžė) ir Lietuva, kuri daug metų mito nykiu šiaurinių kraštų maistu, pagardintu okupacijos ir skurdo.

„Turim savo puikų maistą, kam mums tos užsienietiškos varlės ir tarakonai“, sako dažnas lietuvis, dažniausiai bijantis egzotinio restorano, nes reikės valgyti pagaliukais arba, dar baisiau, bus kažkas nepažįstamo, nemokės perskaityti valgiaraščio, ir tada iš jo visi juoksis (jam taip atrodo).

Lietuvoje yra vis didesnis kiekis puikių užsienietiško maisto pasiūlymų, juo labiau, kad tokiam maistui yra ir paklausa: yra daug žmonių, kurie nori bet ko, kad tik būtų ne kaip pas mamą. Tai du tipai valgytojų: vieniems skaniausia pas mamą („niekas daugiau taip negamina“, sako jie, ir klysta, nes lygiai taip pat gamina koks šimtas tūkstančių lietuvių mamų), kitų mamos gamino taip, kad didžiausia šventė buvo valgyti kur tik nori, bet ne namie.

Tai va, gulėjau ant sofos Palerme, sklaidžiau telefone nuotraukų galerijas ir prisiminiau, kad gi turiu dar neaprašytą restoraną Vilniuje, kuris nusipelno gero žodžio.

Tas restoranas yra Paupio turguje, vadinasi Mollusca, ir yra apie jūros gėrybes ir užvis labiausiai – geldeles. Apie vieną labai neblogą japonišką iš to Paupio esu rašęs Delfi: „kovojau už tokią Lietuvą, kur užsieniečiai kuo geriau pasijustų“.

Geldelės tradiciškai yra vargšų maistas (apskritai, jūrų gėrybės buvo tik vargetoms prie jūros, o grybai – tiems, kas gyvena miškuose, žmonėms, kurie neturi pinigų mėsai), tik šiais laikais jos madingos, jas visaip iškėlė Belgija, kuri kažkada buvo alkanas ir provincialus kraštas, prancūzų ir olandų žemių pakraštys, ir geldelės su bulvytėm fri yra ligi šiol asocijuojamos su Briuseliu, nors šiaip belgai turi fantastišką labai aukšto lygio restoranų gausą, visos Europos gerai apmokami biurokratai, mėgstantys pavalgyti už svetimus, yra labai naudingi maitinimo verslui.

Pasirinkimas įvairių padažų, kuriuose pliuškenasi geldelės, arba midijos, yra stulbinantis: nuo klasikos (grietinėlės ir baltojo vyno padažas, alaus ir obuolių sulčių padažas) iki užribinių sprendimų, kurie skamba, kaip kibinai su šokoladu: pistacijų arba kondensuoto pieno ir vynuogių padažai yra, sutikite, nematytas pasiūlymas.

A. Užkalnio viešnagė restorane

Mes pasirinkome midijas Carbonara padaže, kuris galbūt ir ne tas tradicinis karbonaros padažas, kuris be grietinėlės, tačiau buvo goslus, jaukus ir labai apetitiškas, kaip ir visi gana riebūs dalykai. Padažas buvo geresnis už pačias geldeles, kurių norėčiau aukštesnės kainų kategorijos: pavyzdinės būna, pavyzdžiui, restorane Mussels Brussels, apie kurį rašiau paskutinę apžvalgą be Galimybių Paso. Nepradžiugino bulvytės: nebuvo to norimo traškumo išorėje ir minkštumo viduje efekto.

A. Užkalnio viešnagė restorane

Prancūziška Marselio žuvienė, bouillabaisse, buvo labai stipri ir tiršta, va ten nieko nebuvo pataupyta, kaip raketų kuras trenkė tiesiai į arterijas ir praktiškai ant nugaros pradėjau justi pelekus.

To stiprumo, tik riebumo prasme, buvo per daug krabų kukuliukuose, kurie galėtų būti lengvesni. Panaudota tamsioji, nebrangi krabų mėsa, tačiau snieginio krabo naudojimas pernelyg pabrangintų patiekalą ir niekas tiek pinigų nemokėtų. Todėl suprantama.

A. Užkalnio viešnagė restorane

Krevetės tempura tešloje buvo puikios – tešlos sluoksnelis toks, kokio reikia, kokį mėgstu ir kokį randu Japonijoje. Gruzdinimą japonai, beje, išmoko iš portugalų misionierių XVI amžiuje Nagasakyje (kitur užsieniečių neleisdavo ir kapodavo jiems galvas), todėl tempura yra japonams atvežtinis patiekalas iš užsienio, kaip mums pica.

A. Užkalnio viešnagė restorane

Man labai patiko wasabi krienais gardintas majonezo padažas – gaivus ir lengvas, ir žalsvas, kaip pavasaris, kuris ateis po žiemos. Tarkuotas wasabi krienas nėra natūraliai toks žalias, kokį mes matome restoranuose: japonai jį spalvina žaliosios arbatos milteliais.

Dviese su drauge sumokėjome kuklius 35 EUR, ir dar atskirai už gėrimus, nes Paupio turguje gėrimus dažnai reikia pirkti atskirai.

A. Užkalnio viešnagė restorane

Likau patenkintas – keturios žąsys iš penkių. Tokių vietų reikia Vilniui ir tiems iš mūsų, kas labiausiai nori vesternizacijos, globalizacijos, tautinės tapatybės niveliavimo ir anglų kalbos, kaip antros valstybinės.

Mollusca, Paupio turgus, Aukštaičių g. 7, Vilnius.
Tel. +370 674 90046.
Facebook puslapis: https://www.facebook.com/molluscabar/
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:00 iki 22:00. Šeštadieniais nuo 10:00 iki 22:00. Sekmadieniais nuo 10:00 iki 20:00.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (94)