Būna tokių dienų, kai noriu taip pasakyti, kai man ką nors nesuprantamo rekomenduoja.
Kartais stebiuosi, kaip kai kurios restoranų rekomendacijos būna pro šalį. Aš galiu suprasti visokius inovatyvius startapinius jaunuolėlius, kurie už čeburekų ir čeburaškų neišlipa (kai pirmus aštuoniolika gyvenimo metų valgai keptus ant rapsų aliejaus pigiausius koldūnus, skonio lavinimas nebūna greitas) – tačiau kai patyrę valgytojai giria užsienietiškos virtuvės vietas vien todėl, kad labai šaunu ir „woke“ yra apsimesti, kad visi ketvirtojo pasaulio marmalai yra žiauriai progresyvu, aš stebiuosi.
Jau esu nebe jaunas, bet kartais man keista, kaip žmonės sugeba save įtikinti, kad jiems skanu tai, kas yra, iš esmės, žemo standarto virtuvė. Dar keisčiau, kad aš jų kartais paklausau.
Man valgymas nėra politinis pareiškimas. Arba yra skanu, arba ne. Pavyzdžiui, man nepatinka Kanada ir jos socialistinė ideologija, tačiau jei kas nors Vilniuje atidarytų Tim Horton’s tinklinę kavinę, aš ten eičiau kasdien.
Lygiai taip pat manau, kad Vengrija yra Europos, NATO ir ES gėda ir apsileidimas, tačiau geresnės rūkytos paprikos, negu vengriška, aš nežinau.
Lygiai taip pat yra šalių, kuriose jau daug dešimtmečių (arba šimtmečių) nebuvo normalaus gyvenimo, kaip Afganistanas, ir tas šalis aš užjaučiu. Bet rimtai, afganų virtuvė? Gal kam ir patinka, bet šiaip tūkstančiai bėga iš ten neatsisukdami, kad nereikėtų daugiau taip valgyti. Dar dėl Talibano valdžios bėga, bet nuo maisto irgi. Su visa pagarba tam maistui, nes maistas, kad ir kaip žiūrėsi, palaiko žmonių gyvybę.
Greta Afganistano, kalnuose, yra buvusi sovietinė respublika, Tadžikistanas, dar besiribojanti su Uzbekistanu ir Kyrgyzstanu, kur gyvena dešimt milijonų gyventojų (kad ir ką reikštų tas skaičius, nes labai daug jų yra išvažiavę kitur laimės ieškoti, tai taip tiksliai ir nepasakysi, kiek jų ren yra). Tadžikistano sostinė yra Dušanbė, ir pagal tą miestą ir yra pavadintas restoranas Vilniaus Naujamiestyje, Smolensko gatvėje. Ten šalia kažkada buvo vadinamasis „Dailės“ kombinatas, kur pramoniniu būdu gamino visokius liaudies meno artefaktus begalinei sovietinei rinkai – pavyzdžiui, jei jums ką nors sako dekoratyviniai pano „Jūratė ir Kastytis“ arba kokie nors odiniai aplankai su liaudies pasakų motyvais, tai juos gamindavo ten. Ne restorane, bet šalimais.
Sovietiniais metais Naujamiestis buvo niūri vieta, su daug pramonės įmonių ir nykiais gyvenamaisiais namais, paskui atsigavo, ir tada atėjo meras Šimašius ir pradėjo siaurinti gatves.
Ką dar galiu pasakyti apie Tadžikistaną? Kad tadžikų kalba yra persų kalbos atmaina, o dar tadžikai gamina kilimus, kurie restorane „Dušanbe“ yra gudriai eksponuoti palubėje, todėl, jei pakeliate akis, žvilgsnis sustoja ties tais nuostabiais kūriniais.
Man labai norėtųsi pasakyti, kad maistas buvo toks pat nuostabus, kaip ir kilimai. Tačiau to pasakyti negaliu.
Maistas buvo blankus ir vienas dalykas, kuris jungė visus patiekalus – jie buvo drungni. Ne karšti. Kame reikalas? Net nebloga aštri sriuba su kopūstais buvo sąžiningai, dorai pagaminta, kaip namie (nors ir gastronominis atradimas), bet man ją atnešė jau praaušusią. Gal todėl, kad aš pats jau gyvenime praaušęs, kaip autorius? Yra ir tokių nuomonių.
Kulcha, duona, buvo išvaizdi, kaip turistizmo reklamos nuotraukose apie Tadžikistaną, arba kaip nufotografuota prabangiame Vakarų žurnale, kuriame pasakojama apie tolimas kultūras, ir koks nors senelis turguje sėdi lygiai su tokių bandelių padėklu. Ar galiu pasakyti? Ji geriausiai tinka nuotraukoms. Bandelė buvo beskonė.
Yra sakoma apie kai kuriuos žmones: „jo veidas yra labai tinkamas kalbėjimui per radiją“ (ar apie mane taip yra kalbėję?), taip ir šios bandelės labiausiai tinka fotografijai.
Beje, apie šias bandeles (jos būna ir indų, bengalų ir pakistaniečių restoranuose) nuolatos juokauja anglai. Mat jų pavadinimas tariamas lygiai taip pat, kaip anglai taria žodį kultūra („culture“). Anglams tai labai juokinga. Ką tu jiems padarysi.
Plovas (9,50 EUR) nebuvo vertas nei pinigų, nei plovo vardo. Jis irgi buvo vos drungnas. Nesakau, kad esu toks plovo ekspertas, kaip tie keistuoliai su kazanais, kurių pilnas internetas, tačiau atsiprašau, mėsą galima pasirinkti ir kokybišką. O razinų galima ir negailėti.
Žinoma, toks dalykas, kaip „vargo virtuvė“ yra gastronominis faktas – pavyzdžiui, Italijos pietuose ir Sicilijoje yra „cucina povera“. Tai kraštai, kur žmonės buvo labai neturtingi, ir tai dažnai reikšdavo labai sunkius pasirinkimus, ypač kiek tai susiję su sudėtinėmis dalimis (mes Lietuvoje sovietiniais laikais irgi šlamštu maitinomės, bulvės ant bulvių ir visokie pigūs gyvuliniai taukai). Tačiau dabar Lietuva yra turtinga šalis, ir dešimt eurų už lėkštę plovo nėra mažai, todėl pageidaučiau matyti kitokią sudėtį. Ne penkiasdešimt centų tas plovas kainuoja.
Kai rašau apie kainas, nesu iš tų, kas čia cypia, kad tie turčiai vis po šimtą ar du pravalgo, iš kur tokie pinigai, mes šeimą mėnesį už tiek maitinam. Ne, man atrodo, kad maistas turi būti puikus, geriausias, koks tik gali būti, ir tada nesvarbu, kiek jis kainuoja. Jei man atneš gerą picą, man už ją ir trisdešimties eurų negaila, o už prastą nenoriu ir trijų eurų atiduoti. Pinigai yra tik gyvenimo kuras.
Juk nesirinksite negražios ir nemaloniai važiuojančios mašinos vien todėl, kad ji pigesnė ir jai atsarginių dalių gali pririnkti kiekviename šiukšlyne.
Mantai su jautiena ir svogūnais (8,50 EUR), deja, buvo ta pati liūdna naujiena apie pigias sudėtines dalis. Jos nėra nevalgomos. Jos saugios. Tačiau nėra jokios priežasties, išskyrus godumą, pasirinkti tokią pigią mėsą. Ji neskaniai kvepėjo. Nesugedusi. Tiesiog neskani.
Gyslota, prasta mėsa buvo ir bandelėje, kuri taip labai patiko kai kuriems kultūriškai diversifikuotiems lietuvių valgytojams. Priminė vaikystę, sako jie. Kur jūs praleidote vaikystę? Nepilnamečių kolonijoje toli nuo tėvynės?
Grilio patiekalų restoranas pasiūlyti negalėjo (matyt, kažkas su griliu), nors jie ir buvo meniu. O gal pietums neduoda grilio patiekalų, tik vakarienei. Nežinau. Tačiau liulia kebabas (9 eurai) buvo viso labo prastas kotletas, o garnyras tiktų sovietinės valgyklinės mitybos muziejui. Trys agurko, trys pomidoro skiltelės, čėčkavoti cibuliai. Taip, tai nebuvo įspūdinga. Tai buvo liūdna. Dar liūdniau buvo, kad daugelis lietuvių pagal tokį restoraną įsivaizduos, kad štai tokia Centrinės Azijos virtuvė ir turi būti. Ne, tokia yra virtuvė Centrinėje Azijoje, kai nemylimi klientai ir gailima nupirkti geriausių sudėtinių dalių, ir gailima dujų (ar elektros?) pašildyti patiekalus ir lėkštes.
Visi patiekalai kainavo 39,50 EUR.
Įspūdis prastas. Užsienio kultūros ir jų virtuvės nusipelno populiarinimo tik iš tokių žmonių, kurie tas kultūras ir virtuves myli. Kilimų ant lubų nepakanka. Dvi žąsys iš penkių.
Dušanbe, Smolensko g. 7, Vilnius. Tel. +370 657 06151.
Sekmadieniais nuo 11:00 iki 22:00. Nuo pirmadienio iki šeštadienio – nuo 10:00 iki 22:00.
