Visiems įdomu, kodėl važiavau į Švenčionis. Atsakymas: kad gaučiau naują pasą. Vilniuje migracijos departamentas per du kvartalus nuo mano namų, bet ten nėra vietų netgi Užkalniui. Galėjau rinktis iš Biržų, Skuodo ir Švenčionių. Pasirinkau Švenčionis. Gyventojai, laukiantys prie migracijos departamento kabineto, klausė, ar nusipirkau Švenčionyse nekilnojamąjį turtą (ne), ir dar viena moteris teiravosi, kodėl neinu be eilės. Todėl ir neinu, kad paskui nepasakytų, kad atvyko Užkalnis ir grūdosi be eilės.
Gana tos įžangos, dabar apie maistą. Netoli Švenčionių yra Švenčionėliai (panašiai, kaip Vilniuje šalia Lazdynų yra Lazdynėliai). Mažybinis miestelio pavadinimas priminė, kaip prieš tris dešimtmečius, kai Vilniuje išnaikino senuosius sovietinius gatvių pavadinimus (šiandien būtų spiegę, kad reikia palikti Gorkio gatvę ir Lenino prospektą, nes tai mūsų istorija), taksi vairuotojai blaškėsi ir vienas jų nežinojo, kur yra Vėliavėlių gatvė. Pasirodo, ne taip išgirdo dispečerės balsą: ji sakė “Lelevelio”. O taksistas kad plūdosi: “prigalvoja visko, Vėliavėlių, Kastuvėlių”.
Tai štai Švenčionėliai. Ten yra dabar jau gana žinomas restoranėlis, tiksliau, medžio būdelė, atrodanti, kaip pasakų namelis ir labai nostalgišku pavadinimu: Bistro “Mėta”. Iš tų laikų, kai būdavo žuvėdra, lakštingala, žara ir kitokie valgymo įstaigų pavadinimai. Man iškart priminė vaikystę, atsimenu, pirmasis Lietuvoje bistro buvo dabartiniame Gedimino prospekte dar tarybiniais laikais, ten piktos pardavėjos siūlė neskanią arbatą ir riebius eklerus. Žodis “bistro” yra prancūziškas (dažnai rašoma “bistrot”) ir jo kilmė neaiški. Kaip visada, yra rusiška legenda, kuri yra nesąmonė, neva čia taip prancūzai išmoko iš Rusijos kariuomenės ir kazokų Paryžiuje per Napoleono karus, kai šie rėkdavo rusiškai “bystro” (greitai), girdi, norėjo staigiau pavalgyti, tačiau iš tiesų žodis atsirado Prancūzijoje žymiai vėliau. Bistro yra įstaiga, kurioje patiekiamas paprastas maistas, nesunkiai ir greitai pagaminamas.
Švenčionėlių bistro “Mėta” visiškai atitinka tą bistro koncepciją, ir čia pirmasis geras ženklas: tikslus pavadinimas. Kai tik pamatau, pavyzdžiui, terminą “kavinė-baras”, mane pagauna įtūžis. Kai perskaitau “kepyklėlė”, akys pasrūva krauju, kaip ir nuo žodžių “viešbutukas”, “cukrainė” (ten kas, cukraus parduotuvė?) ir, kad juos velnias, “kavinukė”.
Valgiaraštis labai paprastas, keičiasi kasdien, ir daugelis žmonių, kaip pastebėjau, ateina ir ima maistą išsinešimui. Tai, kad Švenčionėliuose žmonės jau ima maistą išsinešimui, yra neįtikėtinai gerai: buvo laikai, kai tokiame miestelyje niekas taip negalvotų elgtis (turi viską gaminti pats, nevaidink pono), panašiai, kaip Lietuvos žmonės negalėjo patikėti vilniečių išsidirbinėjimu, kai pirmąsyk pamatė parduotuvėje gatavas mišraines ir Kūčių patiekalus. Buvo laikai, kai tikri vyrai, pavyzdžiui, gėdijosi automobilių su automatine pavarų dėže.
Patiekalai šiame bistro nesiekia priblokšti vietos gyventojų ir brukti jiems kažką, kas būtų visiškai už jų komforto zonos ribų. Lietuvos vartotojas yra be galo konservatyvus ir labai lėtai pratinasi prie naujų dalykų, pavyzdžiui, kario milteliai (curry), atsiradę prieš tris dešimtmečius, ligi šiol liko nesuprasti, ir šeimininkės juos barsto ant patiekalų, kaip druską arba pipirus. Todėl čia matau tvirtą Lietuvos nacionalinės kolūkinės virtuvės (gerąja prasme) pagrindą, tik šiek tiek, labai atsargiai kilsteltą aukštyn vilnietiška šeimininkės Eglės ranka.
Restorane dar keli geri požymiai: telefonu atsiliepia taisyklingai (nesako “alio”, bet ištaria įstaigos pavadinimą), ir kai patiekalai tądien baigiasi, jie baigiasi. Reiškia, nieko šaldyto.
Mane lengva gerai nuteikti: kartais pakanka pataikyti vieną tikslų šūvį, ir sėkmė yra jūsų. Šaltalankių arbata man yra grynai vaikystės skonis ir pojūtis, tas lygus karštis, nuo kurio ne per karšta, rūgšties ir cukraus balansas, ir aš jos, būdamas vaikas, nelabai mėgau, nes mama kišdavo tą arbatą vietoje to, ką aš iš tiesų norėdavau gerti (amerikietišką kolą iš Utenos arba, geriausiu atveju, “Baikalą”, čia toks rusiškas limonadas), nes mano mamai visada kultiniai dalykai buvo tie, kurie “tikri”, “natūralūs”, “liaudiški” ir kitaip priešiški prakeiktai miesto civilizacijai. O man vaikystėje sintetika buvo gėris.
Chemija buvo troškimas. Dirbtiniai dažikliai buvo svajonė. O dabar štai gėriau tą šaltalankių arbatą ir galvojau: kai pats pasirenku gėrimą, net ir kaimišką, tai jis visai kitaip atrodo. Tai pamoka mums visiems - jei esame spiriami kažką vartoti, tai dažniausiai nenorime. Gerai yra tai, ką renkiesi pats.
Jei šaltalankių arbatos nemėgau iš protesto, tai kepenėlių nekenčiau visa širdimi, nes tai buvo lietuviškos ubagystės patiekalas. Mėsos parduotuvėse nebūdavo, geros mėsos - visiškai, ir gyventojams pardavinėdavo kanopas, plaučius, gyvulių širdis, o kepenys būdavo geriausias variantas iš to atliekų repertuaro. O štai dabar užsisakiau ir valgiau tas kepenėles, ir man buvo skanu - ir pastebėkite, kaip labai paprastas patiekalas padailintas ir kilstelėtas šalotinių cibuliukų (puošiančių konvencinius agurkėlius) ir granato sėklyčių, kurios iškart suteikia truputį egzotikos tautiniams burokams, kurie tampa truputį iranietiški arba armėniški. Svarbiausia, kad tai protingas gardinimas, tai ne perpjauto vyšninio pomidoriuko drėbimas, kur papuolė.
Visiškai restoraninis (ne valgyklinis) patiekalas - ir išvaizda, ir skoniu - buvo kreminė cukinijų sriuba, švelni ir pabučiuota rozmarino, o česnakinė duonelė prie jos buvo pilna skonio, ją norėjosi valgyti nesustojant, net galvojau užsisakyti atskirai, bet paskui prisiminiau, kad valgau šiais laikais saikingai. Pagalvokite patys: cukinija, labiausiai lietuvių nesuprasta ir išniekinta daržovė, kuri užauginama daržuose iki aviacinės bombos dydžio ir kauniečio rinkėjo makaulės kietumo (nesupykite, aš pats kaunietis), nepatyrusi tokios meilės, kokią ji randa Italijoje, čia buvo pats delikatumas ir glamonė.
Dar vienas džiaugsmas buvo bulvių ir moliūgų apkepas (niekada gyvenime anksčiau nesu savanoriškai apkepo užsisakęs, nes esu nuo vaikystės traumuotas to lietuviško siaubo iš poilsio namų, “varškės apkepo”, kuris turėtų būti naudojamas šilumos izoliacijai pastatuose): čia tas bulvių (ne veltui tai rytinis Lietuvos kraštas) ir moliūgų (ne veltui artėja lietuviškasis Helovynas su mūsų tradiciniais pumpkinais) buvo gardintas puikiais miško grybais, nepanardintais į jokį riebų padažą, kaip mėgtų daryti gretimame Labanore, ir šalia buvo tobulai iškeptos šoninės lakšteliai, tokie traškantys, ploni, amerikietiški, bet kartu lietuviui suprantami. Visur buvo gausus skonis ir balansas, ir labai paprasti patiekalai tiesiog spindėjo profesionalumu.
Kainos, klausykit, nevilnietiškos. Keturiolika eurų dviese (dar palikom penkis eurus arbatpinigių) yra fantastika, ką jūs šnekat, piktieji žmonės, neva viskas brangsta, o iš tiesų kainos tokios, lyg euras būtų įvestas vakar, o ne prieš beveik aštuonerius metus. Norėjau sakyt, kad skubiai branginkit, arba bent jau priskaičiuokit kokį vilniečio mokestį, kai pradės iš sostinės važiuoti hipsteriai su savo paspirtukais po pažastimi ir instagramus bei tiktokus filmuoti, tegu moka, jie gali.
Keturios žąsys iš penkių, ir šiandien mes visi važiuokime į Švenčionėlius ir valgykim kepenėlius.
Stiklinė su geltona šaltalankių arbata greitai bus miestelio herbe.
Bistro “Mėta”, Priestočio g. 12, Švenčionėliai. Tel. +370 677 56501.
Darbo laiką pasitikrinkite telefonu.
