Tarpušvenčiu, kitą sekmadienį, pasirodys tradicinis Užkalnio geriausių metų restoranų sąrašas, ir tai bus nelabai linksmas apdovanojimų festivalis, nes šiame pandemijos kovos lauke labiau skaičiuoju sėkmingiausiai išgyvenusius, o ne naujas aukštumas pasiekusius (naujų aukštumų nelabai buvo, nes verslas nukraujavo). Tačiau ir išgyvenimas yra pasiekimas, ir tie, kas praeis per šią krizę, bus tokie stiprūs, kad 2021 metais nebebijos jau nieko. Ištvėrėme Verygą, ištversime bet ką.
Kai visus sukaustė, kaip ledas upę, karantinas, man tenka rašyti apie restoranus, tegu ir jau žinomus, kurie persitvarkė dirbti išsinešimui, ir, Dievas mato, kai kuriems tikrai neblogai sekėsi. “Jau ledo grandines sutrupins greitai smarkaus pavasario srautai, vėl subanguos upeliai, upės, ir sužaliuos aukšti krantai”, kaip rašė Salomėja Nėris savo trumpiausiame eilėraštyje, kurį mokykloje rinkdavausi deklamuoti todėl, kad jis buvo trumpiausias, nes buvau suktas berniūkštis, optimizuojantis viską gyvenime, kad tik gaučiau geriausi rezultatą. Ne veltui žydukas. Ne, kaip žinote, ne žydas, bet labai norėčiau būti.
Šiandien yra apžvalga iš restorano, apie kurį jau rašiau, kur gydžiausi japonišku greituoju maistu ir kur man sėkmingai padėjo pasijusti geriau. Tame straipsnyje labai daug išaiškinta apie japonų gatvės maistą, greituosius užkandžius, kurie Japonijoje labai populiarūs, ir ten McDonald’s turi ribotą populiarumą, nors irgi nesiskundžia. Nors aš, žinoma, buvau vieną kartą Japonijoje nuėjęs į McDonald’s, vieną kartą - Wendy’s (mano labiausiai mėgstamas amerikietiškas mėsainių tinklas), ir nesiraukykite, nes aš Japonijoje dirbau ir lankiausi tiek, kiek jūs net nesapnavote, ta šalis man pažįstama ir mylima, kaip mano dešinės rankos delnas.
Tada rašiau štai ką, ir nieko geresnio nesugalvosiu, todėl pacituosiu save, kaip gyvąjį klasiką: “Vieta vadinasi Oišy Izakaya, ir žodis oišy (おいしい) reiškia skanu, geras skonis, o izakaya (居酒屋) - tai paprasta girdykla vyrams po darbo biure, baras su užkandžiais, kokių Tokijuje ir Osakoje, Tojamoje ir Sapporo, Hakodatėje ir Niigatoje lankiau dešimtis: ką daugiau veiksi vakare po darbų ir susitikimų, tai eini išgerti, nors ir užsienietis būdamas. Mano japonų kalba labai silpna, bet alaus ir užkąsti moku užsisakyti daugeliu kalbų, tarp jų ir japoniškai, nes gyventi kažkaip reikia.”
Kaip keliauja į namus japoniškas gatvės maistas? Puikiai, tobulai. Nes, jeigu ką, japonai kuo puikiausiai įpratę prie maisto išsinešimui. Kuo puikiausią maistą dėžutėse (bento ir kitokiose) parduoda traukiniuose, geležinkelio stotyse, o jau didžiausių universalinių parduotuvių apatiniuose aukštuose yra toks pakuojamo ir išsinešamo maisto rojus, kad tiesiog supranti, kad nėra maisto, kuris netinka pakavimui, yra tik nevykę pakuotojai. Yra, aišku, ir kita patarlė, kad nebūna negražių mergų, būna per mažai to gėrimo, kurio čia negaliu minėti, bet nesuprantu, kodėl šis ciniškas mizoginis, vyriškai šovinistinis juokas išplaukė iš atminties. Gal kad buvau laidoje pas Bačiulį ir Ramanauską, ir nuo Audriaus Bačiulio užsikrėčiau negražiais dalykais.
Kita puikiai keliaujanti virtuvė yra indų (bengalų, pakistaniečių), nes ten nėra labiausiai nukenčiančio nuo kelionių patiekalo: gruzdintų bulvyčių, kurias taip mėgsta amerikiečiai ir europiečiai. Kiti blogai keliaujantys patiekalai yra steikai (kuo geresnė jautiena, tuo trumpesnis tinkamo patiekimo laiko diapazonas: mėsa ataušta, sušunta), kai kurie burgeriai (ypač kai juose daug daržovių, nes jos pažliunga, pomidorai sultimis išmirko bandelę, kuri virsta kempine), pasta (ji per pusvalandį pati iš savęs perverda, tik vienas Vilniaus italų restoranas moka daryti pasta, kuri keliauja, nerašysiu pavadinimo, kad nebūtų reklamos - bet tik todėl ta pasta keliauja, kad ten apskaičiuota ir lakštinių rūšis, ir padažas), ir dažnai pažliunga salotos.
Tačiau japonų virtuvėje nieko šito nėra. Visi iš Oišy atvežti patiekalai buvo arti tobulybės (jie negamina sušių, bet tai ir gerai, nes Vilniuje ir taip jau daug sušių, tiesa, labai nedaug gerų), vienintelis patiekalas, kuris turi, privalo būti valgomas labai karštas, yra takoyaki (蛸焼), tokie aštuonkojo ir tešlos kukuliukai (tešla su labai daug kiaušinio), tai gatvės maistas iš gastronominės Japonijos sostinės, Osakos. Mat takoyaki yra apibarstomi katsuobuši (鰹節), super plonais džiovintos žuvies lakšteliais, ir čia jie buvo apibarstyti, bet pirmas kelias minutes po pateikimo tie lakšteliai kruta, kaip kirminiukai, raitydamiesi karštyje, kylančiame nuo kukulių. Tai užsisakius į namus, šis fantastinis efektas prarandamas, bet kukuliai vis tiek buvo nerealiai skanūs.
Naujas meniu dalykas buvo inovatyvus tamago, japoniškas omletas (jis yra neplakamas, bet išmaišomas gulsčiai laikomomis lazdelėmis, jame neturi būti oro burbuliukų), čia jis buvo nesaldus (nes paprastas omletas būna saldokas, gaminamas su ryžių vyno padažu mirinu), užtat su jūržolėmis ir morkytėmis.
Tonkatsu kiauliena (iš esmės japoniškas karbonadas) buvo absoliučiai autentiškas, lyg būčiau kur nors sėdėjęs ir jį šveitęs Kawasaki arba Yokohamoje, bet čia dar su seksualiu priedu: raudonuoju kopūstų ir spanguolėmis, tai pasijutau, lyg prie Kalėdų stalo. Apskritai, Oišy laikosi modernesnės, nei ultra-tradicinė japonų virtuvė, koncepcijos, tačiau visos inovacijos, kurias man teko pas juos ragauti, yra labai vietoje ir laiku. Jie nė karto nešaudė pro šoną.
Aštuonkojis buvo puikus, bet kas čia darosi Lietuvoje? Baigiu priprasti prie puikaus aštuonkojo, ir čia per kelias paskutines karantinines apžvalgas vis būdavo puikus, neįtikėtinai tiksliai paruoštas aštuonkojis. Greit jis taps mūsų nacionaliniu patiekalu, o kur nors prie Kretingos ir Karklės atsidarys dideli aštonkojų veisimo ūkiai, ir puikiai pagamintais aštuonkojais mes išgarsėsime visame pasaulyje ir už jo ribų.
Pievagrybiai su baklažanų ir šiitake grybų įdaru (grybai, įdaryti grybais) buvo lyg tiesiai nuo Kūčių stalo mano močiutės Izabelės Marčiulionienės (deja, jos jau nebėra) namuose Žaliakalnyje, aš įtariu, kad turi japoniško kraujo, ypač turint omenyje, kad aplink Garliavą ir Veiverius, iš kur kilusi mano močiutė, XIX amžiuje gyveno nemaža japonų samurajų bendruomenė.
Šoninė buvo storai pjaustyta ir puikiai kepta, kaip Amerikoje - kas yra tikslu ir gerai, nes japonai mėgautis šonine išmoko būtent iš amerikiečių pokario okupacijos ir šalies gerinimo metais, kai geležinė JAV ranka padėjo Japonijai atsikelti iš atsilikusios šalies su imperialistinėmis ambicijomis į pasaulio inovacijų ir progreso gigantę. Na, ir visi iešmeliai ir tsukemono (漬物), marinuotos daržovės, atvažiavo puikios, nepriekaištingos būklės, ir aš jau jų daugiau nebegirsiu, nes jau gyriau aną kartą ir dabar dar prigirsiu per daug. Apskritai, visi patiekalai buvo nepriekaištingi. Retai taip būna.
Dviese sumokėjome 47,20 EUR, su pristatymu, kas yra nerealiai gerai: orų darbą dirbančio asmens pusvalandžio atlyginimas už tokią nuostabią vakarienę dviems. Kodėl lyginu kainas su valandiniu atlyginimu? Nes vakar rašiau apie kvepalus, ir paminėjau, kad kvepalų buteliukas kainuoja valandos atlyginimą, šimtą eurų, ir labai skaitytojams patiko, tai pagalvojau, kad yra verta priminti tokius dalykus ir juos eksploatuoti populiarumo tikslais.
Puikus restoranas, puikus pristatymas, ir džiaugiuosi pasakydamas, kad net darbo valandas jie per karantiną ne sutrumpino, bet išplėtė. Sėkmės jiems, ir penkios žąsys iš penkių, o taip pat gerų švenčių.
Oišy Izakaya, Trakų 2, Vilnius. Tel. +370 619 48860. Tinklalapis: www.oisy.lt Facebook profilis: https://www.facebook.com/oisyvilnius/ Nuo pirmadienio iki šeštadienio: nuo 11:00 iki 21:00.
Skaitykite daugiau čia.
