Būdamas neseniai Klaipėdoje, džiaugdamasis ateinančiu rudeniu, padariau kai ką neįtikėtino, sau nebūdingo: Melnragėje nuėjau į restoraną iš antro karto, nes pirmąsyk nepatekau (ne, neišvarė, nesitikėkite). Savaitgalį ten net patekti neatrodė įmanoma, ne tik patekti, bet net automobilį pasistatyti sunku (kai Klaipėdoje automobilį šiaip visada statyti lengva). Jei ką gero Lietuvai padarė Covid-19 virusas, tai išmokė lietuvius Tėvynę mylėti ir savo šalyje pinigus leisti. Todėl grįžome į restoraną „Baltas ruonis“ darbo dieną.
Klaipėdiečiai, man atrodo, apskritai turi kažkokį sveiką santykį su savo pajūriu, negu tikrieji kurortai, tokie, kaip Palanga arba Nida. Kažkaip jie išvengia kurortinės vulgarybės, jiems pajūris yra tiesiog gyvenimo dalis, o ne instrumentas miestiečiams melžti su visokiomis skėčių nuomomis, apsilupusiais poilsio namais ir blogais restoranais. O gal man tiesiog Klaipėda labai patinka, nes ten žmonės išskirtinai mieli ir ritmas gyvenimo kažkoks atsipūtęs. Po Vilniaus, Klaipėda yra geriausia vieta Lietuvoje pavalgyti.
Melnragė išvis yra keistoka vieta. Bet kur kitur Vakarų pasaulyje, didmiestyje, rajonas, esantis prie pat paplūdimio, būtų užstatytas nežmoniško brangumo namais, nes juk visi nori gyventi prie jūros, o čia nameliai ir automobiliai tokie paprasti, kad šen bei ten pasijunti esąs kur nors Kelmėje arba Garliavoje, šen bei ten silikatinės plytos ir negudri trijų, keturių dešimtmečio senumo statyba. Nors visiškai šalia smėlio kopos, bangos ir saulėlydžių fantastika.
Restoranas „Baltas ruonis“ įsikūręs mūriniame pastate praktiškai paplūdimyje, kuris galimai buvo statytas kaip kokia nors gelbėjimo stotis ar panašios socialinės paskirties atraminis punktas (ten ir dabar yra banglenčių nuoma ir mokykla, kas skamba visai kalifornietiškai), ir paprastas mūras, nudažytas ryškia raudona spalva, iškart atrodo nenuobodžiai. Galėtų šiaip lietuviai pasimokyti ryškiai namus dažyti, kaip kokie skandinavai, bet, būdami valstiečiai širdyje, ryškios spalvos mūsų žmonės baidosi, nenori išsišokti, jiems viskas turi būti ruda ir pilka, kaip XX amžiaus pokario tapytojų paveiksluose.
Restorane daugumas vietų yra su vaizdu į jūrą, ir papuošimas linksmomis vėliavėlėmis yra linksmas ir gerai nuteikiantis. Ir lengvumas tame yra. Valgiaraščio nenešioja: pastatyta lenta, kurią pataria nusifotografuoti ir tada rinktis prie stalo jau iš savo telefono ekrano. Absoliučiai puiki mintis: vis tiek visi visą laiką gyvena su telefonais rankose.
Valgiaraštis toks hipsterinis – nuo tailandietiškos sriubos iki gruzdintos žuvies su bulvėmis. Aš paprastai skeptiškai žiūriu į tokius chaotiškus repertuarus, bet čia viskas atrodo vietoje ir į temą. Geranoriška pajūrio vieta. Su tokiu meniu (ir, beje, su gera padavėjo nuotaika ir dideliu darbo greičiu, ko negalėjau nepastebėti) juos nuvilkus į kokią Nidą, jie ten būtų geriausi, nors kam jiems į Nidą, jie ir Melnragėje lošia kuo puikiausiai.
Kalmarų žiedai buvo neblogi, aliejaus neprisigėrę, bet mano kukliam skoniui arba tešlos buvo per daug, arba trupiniai per stambūs, bet čia skonio reikalas: mano draugė sakė, kad jai patiko. Širdžiai neįsakysi.
Tuno tartaras (10 EUR) buvo blankokas. Gerai, aš suprantu, kad kur nors Kanadoje prie Ramiojo vandenyno pakrantės arba Japonijoje tunas kitokio lygio, ir čia Lietuva, bet rūgštokas mangas nepadėjo reikalams, ir agurkas irgi neparyškino gyvenimo spalvų. Jei patiekalai būtų televizijos laidos, tai šis tuno tartaras būtų kaip televizijos debatai prieš rinkimus.
Užtat duonelė su kmynais man pasirodė tobula. Aš suprantu, kad tai nėra aukštoji gastronomija, bet aš tuos duonelės užsisakyčiau ir vėl. Kartais toks šalutinis patiekalas gerai nuteikia. Ir dar: gera duona būna tik geruose restoranuose.
Kuo toliau, tuo viskas darėsi geriau: Tailando sriuba buvo pilna skonio, tiršta, jauki, džiaugsminga; aš nesu tokių sriubų didžiausias mėgėjas (gal iš protesto jausmo, kai vienu metu žmonės pradėjo tokias sriubas nesustodami gaminti visur ir visada, po savo kelionių į Tailandą ir kitokius panašius kraštus), bet, jei draugė būtų leidusi, būčiau visą ir surijęs, bet susilaikiau ir tik paragavau.
Tuno steikas buvo tobulas, puikaus tvirtumo, ir pritiktų net prabangesniame restorane, o žaismingi priedai: greipfrutas, kinkanai, granatas puikiai derėjo ir pridėjo tokio amerikietiško skambesio. Kalifornijoje turėjau įprotį mūsų namuose Pasadenoje, kur kieme augo kinkanų medis, išeidamas anksti ryte pasiraškyti saują kinkanų ir jais užkandžiauti.
Kaliforniją priminė ir lengva, plono pado, su puikiais grybais pusrytinė pica – ant jos priklausė du kiaušiniai, bet aš paprašiau dar vieno, nes geriau už kiaušinius gali būti tik daugiau kiaušinių.
Prisiminiau vėlyvus pusryčius Holivude, neseniai atsidariusioje L’antica Pizzeria Da Michele, neapolietiškos picerijos variante (apie tai rašiau ir portale DELFI, pasakodamas, kad Italija, eksportuota į Ameriką, tapo dar geresnė), ir visai man sušilo širdis. Aš labai retai Lietuvoje būdamas pajuntu tokį autentišką Amerikos vibravimą giliai savo širdies skilveliuose, ir jei „Baltas ruonis“ sugebėjo tai pasiekti, tai jie kažką gyvenime daro labai gerai.
Dviese sumokėjome 81,50 EUR, ir dar, aišku, arbatpinigius.
Melnragė gali didžiuotis šiuo restoranu. Aš noriu ten grįžti. Keturios drūtos, linksmos žąsys iš penkių.
Baltas Ruonis, Vėtros g. 8, Melnragė. Tel. +370 673 23306. Facebook puslapis: https://www.facebook.com/baltas.ruonis.restoranas/
Kasdien nuo vidurdienio iki 23:00.
