Žinau, kad jums kol kas sunku priprasti prie to, kad vadinu lietuviais žmones su „nelietuviškomis“ pavardėmis, nors pusė tų neva lietuviškų pavardžių irgi slaviškos kilmės. Čia toks sovietinis arba nacių Vokietijos palikimas, kai žmogui tautybę nustatinėjo lyg kraujo grupę, pagal kažkokius grynumo kriterijus. Šiuolaikinis savim pasitikintis pasaulis yra kitoks. Tautos dalimi tampama. Tik atsilikusios tautos yra uždaros ir sako: tu niekada nebūsi tikras mūsiškis. Pavyzdžiui, Kardashian šeima JAV niekieno nėra vadinama „armėnais“, jie amerikiečiai, nors kilę iš Armėnijos. Prancūzų parfumerio Francis Kurkdjian (čia tas, kuris sukūrė tą jūsų mėgstamą Baccarat Rouge 540 kvapą, nuo kurio alpsta visos tuštutės) irgi Paryžiuje niekas nevadina „armėnu“, jis prancūzas, kaip ir dainininkas Shahnour Vaghinag Aznavourian, kurį visas pasaulis žinojo, kaip Šarlį Aznavurą.
Prisimenu, kažkada, kai dar krimtau skalsią emigranto duoną Didžiojoje Britanijoje, Lietuvos internetuose žmonės labai niršdavo, kai kas nors būdavo sulaikomas Britanijoje už nusikaltimus, ir spauda rašydavo apie lietuvius nusikaltėlius, o tų asmenų pavardės būdavo rusiškos arba lenkiškos. Girdi, kokie čia lietuviai. Buvo ir patriotų, kurie man rašydavo, kad pataisyčiau medžiagą BBC tinklalapyje; o kai paaiškindavau, kad šie žmonės visame pasaulyje laikomi lietuviais, išskyrus Lietuvą, ant manęs pyko: „tai ko tu ten išvis sėdi pasodintas, jei nepadedi Lietuvai“. Lygiai taip pat daugeliui sunku suprasti, kad žmonės iš Ukrainos ar Rusijos, atvykę čia dirbti prieš metus ar dvejus, įsikūrę ir gyvenantys mūsų šalyje, jau yra lietuviai, net jei nekalba gerai lietuviškai.
Po šios ilgos įžangos pakalbėkime apie armėnišką maistą. Geriausius burgerius (išskyrus manuosius – bet aš jų negaliu reklamuoti dėl interesų konflikto) ir vienus geriausių kepsnių gamina „Bučeris“ Vilniuje, kurio šeimininkas yra armėnų kilmės lietuvis Mher Gevorkjan, kuris dar anksčiau turėjo restoraną „Boff“, kur ir tūkstančio eurų nebūtų gaila už vakarienę (mano žodžiai) ir kuris nesulaukė vasaros dėl karantino: straipsnį rasite čia. Vienas geriausių restoranų Lietuvoje ir geriausias Klaipėdoje yra „Pepper Grey“, kur šeimininkauja Armen Manukian, ir pas kurį dar nespėjau apsilankyti po karantino atlaisvinimų (buvome pasiėmę maistą išsinešti, gyvendami žiemą Nidoje – štai visa istorija kodėl, jei gyvenate Klaipėdoje, jums pasisekė: straipsnis čia).
Vilniuje prie Nemenčinės plento, priešais Baltijos-Amerikos kliniką yra restoranas „Plento Grill & Wine“, apie kurį rašiau Delfi daugiau nei prieš trejus metus: tąsyk pavargę po knygų mugės radome ten vakare tokį nuostabų maistą, kad negalėjau atsidžiaugti (straipsnis čia). „Plento“ – nes prie Nemenčinės plento. Aplinkiniuose miškuose gyvena gražiuose namuose daug žmonių, kuriems tai – artimiausia gurmaniška užeiga.
Tai armėnų virtuvės restoranas, ir man buvo džiugu, kad jis atlaikė karantino smūgius ir atvėrė duris (sėdėti galima kol kas tik terasoje, bet ji didelė ir visa po stogu). Pasižiūrim, ar lygis išlaikytas, ir ar tebegalima sakyti, kad armėnų kilmės lietuviai yra, greta italų kilmės lietuvių, tarp sėkmingiausių šalies restoranininkų.
Armėniška duona su baklažanų tyre buvo fantastiškas šefo komplimentas: ta baklažanų tyrė, mano vienas labiausiai nemėgstamų marmalų iš vaikystės, kai ją pardavinėdavo konservuotą ir vadino rusiškai „baklažanų ikrais“ (anglai juokdavosi, kai per ekskursiją į Maskvą patikliai užsipirkdavo tų konservų, manydami, kad čia labai pigiai gavo lašišų arba erškėtų ikrų, o rasdavo parsivežę daržoves, pravarytas pro blenderį). O čia tai buvo šilkinis, kreminis delikatesas, kurį norėjosi išdažyti iki paskutinio lašelio.
Pasiėmėm paragauti dvi sriubas: charčio (čia tokia aštresnė, 4,20 EUR) ir chašlama (riebesnė, su ėriena, pats tas vėsiam vėlyvam pavasariui – 6,20 EUR). Abi buvo pavyzdinės: charčo, tradicinė gruzinų sriuba su mėsa ir ryžiais, pagardinta graikiniais riešutais, taip pat mėgstama ir dažnai pateikiama ir Armėnijoje (esu ją ne kartą valgęs Jerevane, kai ten dažnai važinėdavau darbų dirbti), buvo tiksliai atitaikyto aštrumo ir džiugino gruziniškų žolelių gausa. Chašlama buvo riebi, kaip ir pridera, su bulve, ir labai autentiška. Pats pavadinimas kilęs ir armėniško žodžio „chašel“, virti. Daržovės su mėsa verdamos ilgai, kol viskas pasiekia dievišką minkštumą, ir mėsą galima smulkinti šaukštu, net peilio nereikia.
Ėriena (20,90 EUR) buvo dieviškos mėsos pavyzdys, su namų gamybos pipirų padažu, aromatinga, minkšta ir kupina intensyvaus skonio. Panašiai galiu pasakyti ir apie ėrienos šašlyką (17 EUR), kurį užsisakiau su bulguro kruopomis (tai nuvirti įvairių Kaukazo ir Artimųjų Rytų kviečių grūdai), ir prašau atkreipti dėmesį, kad aš paprastai kruopų nemėgstu, išskyrus gal kai mano draugė gamina grikių košę su trumais, o čia pats pasirinkau bulgurą, kaip garnyrą.
Napoleono torto gabalas (nežmoniško dydžio) kainavo 4,20 EUR, ir buvo vienas lengviausių kada nors ragautų Napoleonų, ne per saldus ir ne per riebus (lengvesnis, negu anąkart „Neringoje“, kur man leido valgyti viduje, nes skiepytas ir nes elitas.
Dar man patiko, kad vaikams jie turi ne hamburgerį, bet „armburgerį“ (suprantate, burgeris iš Armėnijos, gerai sugalvota), ir nors šį kartą juo nesivaišinau, bet pats pavadinimas yra puiki idėja. Blogi žmonės taip nesugalvotų. Čia tau ne lietuviški meniu su visokiais „Atlakė balundis“ patiekalais, nors, antra vertus, gal irgi neblogai, bet man kažkaip įtakos iš užsienio labiau patinka, negu mūsų tautinio dirvožemio ir smūtkelio tradicija. Gal todėl, kad esu elitas, o viskas, kas užsienietiška, elitui visada yra geriau, negu tai, kas lietuviška. Na, jūs jau būsite tai pastebėję.
Už visus puikius pietus, dar ir su gėrimais, sumokėjome kuklią 65,50 sumą ir arbatpinigius, ir nebuvo jokių abejonių, kad čia penkios žąsys iš penkių. Armėnų kilmės lietuviai laiko lygį.
Plento Grill & Wine, Nemenčinės pl. 33, Vilnius. Tel. +370 5 230 3303. Tinklalapis: www.plentogrill.lt
Nuo pirmadienio iki ketvirtadieno – nuo 11:30 iki 20:00. Penktadieniais – nuo 11:30 iki 21:00. Šeštadieniais nuo 13:00 iki 21:00. Sekmadieniais nuo 13:00 iki 20:00.
