Tai gali būti filmas, knyga, serialas, patiekalas (pavyzdžiui, koks nors plovas: jei esate kazano maniakas, nesiartinkite prie manęs, nes garantuotai jus nuvilsiu, ir paskui teks labai gailėtis, nors tikiu, kad ir plovas gali būti daug kam skanus, o jeigu dar pradėsite man rašyti, kad tu Užkalni, gal tu nevalgei gero plovo, kad taip aiškini, tai aš jums atsakysiu, kad valgiau jų įvairiose šalyse, ir tame pačiame Uzbekistane, ir žinau, ką kalbu, tiesiog tai ne mano maistas, pasitraukit nuo manęs ir savo riebaluotą ryžių marmalą irgi patraukit).

Tai gali būti Eurovizija – kaip norėčiau, kad niekada nebūčiau matęs nė vieno pasirodymo ir nė vienos atrankos ir nebūčiau buvęs Stokholme jos žiūrėti, ir dabar manyčiau, kad gal tai visai įdomus dalykas. Aš norėčiau būti niekada nebuvęs nė viename bare Vilniaus arba Islandijos gatvėse sostinėje, tai galvočiau, kad gal tai ir smagios vietos.

Norėčiau būti niekada nenuvažiavęs į Barseloną, visiškai beprasmį ir neįdomų miestą, nuo kurio nieko širdyje ir mintyse nelieka, kaip nuo Murakamio knygų.

Tą patį aš turiu pasakyti, deja, apie Molėtus, kurie man yra šiaipjau labai simpatiški dar nuo tų laikų, kai kokiais 1986 metais pirmą kartą buvau Molėtų rajone, Suginčiuose, bulvių kasti. Tada buvau Vilniaus statybos technikumo studentas, mokiausi architektūros, ir bulviakasis buvo sudėtinė sovietinio švietimo dalis, mokiusi mus apie tai, kad gyvenime reikia daryti ne tai, ką gali geriausiai daryti, o tai, kur tave pasiunčia, nes tie, kas turėtų bulves kasti (kolūkiečiai) kažkodėl nukasti jų nesugeba. Nežinau, kas kolūkiečiams trukdė vykdyti jų tiesiogines pareigas (nes juk architektai nekviečia valstiečių į talką, kad padėtų jiems projektuoti namus), bet sprendžiant iš to, kad visi traktorininkai, kuriuos tada mačiau, buvo neblaivūs, galiu spėti, kad Suginčiuose ką nors šventė, todėl reikėjo mėnesiui studentų, kad bulves kastų.

Štai tuose Molėtuose dabar man jau keletą metų visi rekomendavo „Gintaro barą“, sakė, ten labai nuostabios picos, tikra malkomis kūrenama krosnis, tikrai nepasigailėsi. Na, gerai, gal ir ne visi rekomendavo, bet tikrai daugelis.

Užkalnio apsilankymas restorane

Dar, man sakė žmonės, ten yra nuosavas bravorėlis ir alų verda, tačiau dabar alkoholio nebevartoju, todėl man tas dalykas yra mažiau aktualu – be to, kad ir vartočiau, apie alų rašyti negaliu, įstatymai neleidžia ir mūsų Vyriausybė, kaip ir anksčiau, kvailos veryginės tvarkos pakeisti nesugeba; keičia ką tik nori, bet ne pačią didžiausią nesąmonę, valstiečių valdžios paliktą piktžaizdę mūsų Tėvynės sveikame kūne.

(Kas be ko, turiu paminėti – čia bus ta apžvalga iš Lietuvos, kurių jau pasiilgote, nes taip ilgai buvau užsieniuose, kad spėjau Lietuvą primiršti; o jei klausiate, ko aš važiavau į Aukštaitiją, tai atsakymas yra toks – Vilniuje niekaip negalėjau gauti vietos atnaujinti pasui ir asmens tapatybės kortelei, tai sužinojau, kad Švenčionyse yra viena vieta).

Užkalnio apsilankymas restorane

Kai man, kaip jau sakiau, visi rekomendavo tą barą, arba daugelis, tai instinktas sakė, kad gerai nebus. Instinktas man sakė, kad iš kur būti gerai picai Molėtuose, kai ten nėra italų šefo, ir, kas svarbiausia, ten beveik nėra (gal ir visai nėra) žmonių, kurie gali skirti gerą picą nuo lietuviškos picos. Negyvena tokie mūsų lietuviškoje provincijoje, o ir Vilniuje tokių nedaug.
Paaiškėjo, kad reikėjo klausyti nuojautos, instinkto ir vidinio balso.

Prisiminiau tokį anekdotą. Baltaveidis užkariautojas Amerikoje su savo kolegomis joja per prerijas, ir pamato tolumoje indėnų stovyklą, stovi vigvamai, ugnis kūrenasi. Vidinis balsas jam sako: „tau reikia joti ten“. Paklausė vidinio balso baltasis, nujojo. Vidinis balsas jam sako: „dabar turi prijoti prie didžiausio vigvamo, kur kūrenasi didžiausia ugnis, kur sėdi genties vadai“. Taip ir padarė baltaodis užkariautojas. „Dabar,“ sako jam vidinis balsas, „nusišlapink ant laužo, ir priėjęs prie genties vado, kurį pažinsi iš gausiausių plunksnų puošmenų, ir spjauk jam į veidą. Taip ir padarė baltaodis. „O siaube, kas dabar bus“, tyliai pastebėjo vidinis balsas. Su apžvalga šis anekdotas nesusijęs, tiesiog prisiminiau.

Restoranas (tiksliau, baras – nežinau, kuo turėtų skirtis baras nuo restorano, antras dešimtmetis rašau apie šiuos dalykus ir taip ir nesužinojau, gal kad stovi biliardo stalas; ne kavinė tai tikrai, nes kava, akivaizdu, ne jų specializacija) yra tarp žalumos žaliame Molėtų mieste, Inturkės gatvėje, kas yra Inturkė, aš nelabai žinau (galvoju, gal kaip Basanavičiaus gatvė yra Basanavkė, taip ir sovietų turistinės industrijos monopolija Inturistas yra čia „Inturkė“, nors gal ir ne), ir visas apipavidalinimas yra kaip normalios provincijos viešojo maitinimo įstaigos, viskas tvarkoje, aišku, gal ir matė geresnius laikus, bet prisikabinti nėra prie ko. Aš ten gana anksti atsiradau, po vienuoliktos dar pietaujančių nėra, aš būsiu vienintelis. Ar gerai atspindi kokių mažiausiai poros dešimtmečių Lietuvos provincijos maitinimo įstaigų praeitį? Kuo puikiausiai. Tai – ne nusiskundimas, tai – vertybės konstatavimas. Jei jums atrodo, kad visur buvusioji Lietuva jau išnyko, toji, kurioje buvo susilydžiusi Justino Marcinkevičiaus apdainuota LTSR ir ankstyvosios nepriklausomybės Lietuva, tai ne, ji yra. „Dar viskas gyva, viskas rėkia – kapais, muziejais, žaizdomis.“ Imu į ranką picos riekę ir taip kalbuosi su jumis.

Skiriasi baras nuo paprastesnių įstaigų tuo, kad jame tikrai yra malkomis kūrenama krosnis picoms.

Užkalnio apsilankymas restorane

Užsisakau picų: pirmoji „kaimiška“ (su šonine, svogūnais, pupelėmis, malta mėsa ir paprikos keliomis skiltelėmis“, o antroji – Milano, su baltu bešamelio padažu, mocarela, virtu kumpiu ir ananasais. Su Milanu, žinoma, tai daug bendro neturi, ypač ananasai, bet man įdomu paragauti, aš nesilaikau užsispyręs kažin kokios receptūros, juo labiau, kad Vilniuje turiu draugą, kurio vardas Rokiškis Rabinovičius, kuris kažkaip tas picas su ananasu valgo ir iš visos širdies pateisina, jam su jomis viskas gerai, tai iš pagarbos jam užsisakau.

Užkalnio apsilankymas restorane

Iš to post-sovietinės Lietuvos repertuaro (trijų sūrių rinkinukas, rinkinukas prie alaus, rinkinukas prie degtinės, kepta duona, žirniai su spirgučiais) kažkaip nenoriu nieko, bet paragauti dar kažko reikia, todėl prašau Kijevo kotleto (8,90 EUR), kuris dar ir teisingai pavadintas meniu angliškai (Chicken Kiev, o ne koks nors ten „Kiev Cutlet“ arba „Kotlet a la Kieff“).

Nežinau, nežinau. Aišku, malkomis kūrenama krosnis yra gerai, bet picos padas, kaip čia pasakius, lietuviškas iki kaulų smegenų, ten labiau sausainis, arba macai (toks žydų kepinys), ir viskas, kas sudėta ant viršaus, yra chaotiška, be jokio supratimo ir logikos, ir tokiu būdu gerbia lietuvišką provincijos picakepystės tradiciją, nė iš tolo ten nėra nieko, kas primintų Italiją, Kampaniją, Neapolį arba Siciliją. Panašias receptūras turbūt sukurtų vyresnių klasių moksleiviai per darbų pamokas.

Taip, žinau, pica yra nacionalinis lietuvių patiekalas greta kebabo, ir lietuvius picos džiugina, bet kas iš to: Buenos Airėse argentiniečiai irgi labai didžiuojasi savo picomis, bet jos yra absoliučiai baisios ir užsieniečiai nesupranta (ar italai, ar amerikiečiai, ar pusiau lietuviai, kaip aš) – kodėl reikia gaminti tokį siaubą ir tuo didžiuotis? Beje, Gintaro bare Molėtuose, mano sprendimu, pica yra tikrai geresnė, negu Argentinoje, ir tuo galiu pasidžiaugti.

Kijevo kotletas buvo, švelniai tariant, vidutiniškas, tik bulvytes ir daržovių garnyrą galima pagirti, nes bulvytės namų gamybos, ne šaldytos, o garnyrai kažkaip priminė vaikystę, ir už tai aš jiems dėkoju.

Užkalnio apsilankymas restorane

Kadangi vienas dviejų picų nesuvalgau, paprašiau sudėti į dėžutę ir parsivežiau namo. Galiu pagirti draugišką ir malonų aptarnavimą; viskas su juo gerai. Gaila, nebuvo vietinės giros, apie kurią buvau girdėjęs, tai gėriau kolą, bet o kodėl ne? Kola irgi yra lietuviškas nacionalinis gėrimas.

Už viską sumokėjau 25,80 EUR. Nenoriu aš nieko pikto sakyt, man gera grįžus į Lietuvą ir Molėtuose man patinka – bet tas Gintaro baras yra lietuviškas iki kaulų smegenų, jei jums patinka tokios vietos, tai pirmyn, tikrai nepasijusite, kad jums kažką nepažįstamo siūlo, ne, tikrai ta pati Lietuva, bazinė ir paprasta, kaip trinkelės prie savivaldybės, ir pica yra valgoma, ir yra tame nostalgijos dvelksmas, bet tik tiek. Suprantu, kad daug kam tiek ir tereikia. Aš, turbūt, per ilgai pragyvenau už Lietuvos ribų, pasipūčiau ir pasidariau neįmanomas. Toks ir būsiu. Jei norite autentiškos provincialios Lietuvos patirties, jei jums patinka lietuviškas giminių balius arba Juozo Erlicko kūryba, tai jums patiks ir Gintaro bare. Skubėkite.

Dvi žąsys iš penkių.

Gintaro baras, Inturkės g. 51, Molėtai.

Tel. +370 (383) 51533.

Facebook puslapis: https://www.facebook.com/Gintaro-baras-picerija-821118997958304

Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio: nuo 11:00 iki 22:00, šeštadieniais nuo 11:00 iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt