Mane patraukė į tokias vietas, kur anksčiau retai lankydavausi: ten, kur maistas mena praeitį, mano smagią jaunystę, o gal ir sovietinę vaikystę.
Valgykla „Žilva“ Vilniaus Naujamiestyje pakeitė pavadinimą, dabar „Žilvino restoranas“, kol ruošiausi ten nueiti, bet būtinai tai padarysiu; „Montuotojas“ tebelaukia savo eilės, tačiau publikos siūlymu nuvažiavau į saulėtuosius Žirmūnus ir aplankiau valgyklą „Vilniaus garsas“, kuri yra tarp biuro pastatų, kuriuose kadaise esu buvęs įvairiais reikalais. Žirmūnų g. 70 yra tokia vieta, kurioje daugumas Vilniaus gyventojų nors vieną kartą gyvenime yra buvę – jeigu ne dviračio pirkti, tai mokesčių inspekcijoje lankytis, antspaudo gamintis ar ieškotis darbo Norvegijoje.
Valgykloje „Vilnaus garsas“ yra gerai (koks įdomus pavadinimas, įtariu, ten tikriausiai yra amerikietiškų stiprintuvų ir garsiakalbių lietuviškoji atstovybė, o gal aš ir svaigstu) sakė man žmonės, ten smagu, ir savininkas yra šilto charakterio: taip pasirodė ir man.
Problema, žinoma, yra tokia pati, kaip ir daug kur Vilniuje: pasistatyti automobilį. Ar girdite, miesto valdžia: pabranginkite dar smarkiau parkavimą, mes nieko nebijome, nes dabar kol kas dar nepakankamai baisu. Noriu, kad būtų dešimt eurų už valandą, bet kad galima būtų pasistatyti žmoniškai. Arba dvidešimt. Tada galėsime statytis tik mes, elitas.
Ir dar, prašau, paaiškinkite kas nors lietuviams, kad jiems nebūtina visiems būtent dvyliktą valandą pietauti. Kodėl neparodžius lankstumo? Jūsų neišleidžia iš darbo vienuoliktą arba antrą? Keiskite darbą. Aš dirbu tik tokius darbus, kur galiu ateiti, kada noriu, išeiti, kada noriu, ir pietauti nors ir pirmą valandą nakties.
Valgyklose esu buvęs anksčiau. Pavyzdžiui, prieš aštuonerius metus buvau skandalingo gerumo valgykloje Kaune, straipsnis apie kurią sukėlė neįtikėtiną ažiotažą: „A. Užkalnis Kaune rado pigiausius gyvenimo pietus ir liko gyvas“. Esu valgęs ir Rukloje su kariais ir karininkais, ten irgi buvo puiku.
Tiesą sakant, atėjęs į „Vilniaus garsą“ nustebau, kodėl taip retai ateinu į valgyklas. Vis valgau su ponais už daug pinigų (pavyzdžiui, „Kaip taisyklingai užsisakyti brangų kepsnį, kad valgytumėt kaip Užkalnis?“ arba „Kodėl restoranai Užkalnį vaišina, o jūsų ne?“), bet laimė juk ne visada piniguose ir triženklėje sumoje, paliktoje už pietus.
Šaltibarščiai (2,50 EUR) buvo neblogi, ypač turint galvoje kainą: man norėjosi daugiau kiaušinukų (geriausia – kaimiškų) ir mažiau rūgšties, bet aš suvokiu, kad daugiau, pavyzdžiui, pridėtų kaimiškų kiaušinių reikštų aštuonių eurų kainą, ir tikrai tada lankytojų profilis pradėtų keistis.
Netikras zuikis (4,70 EUR) iš vištienos buvo nuostabus – švelnus, neapsunkinantis maistas, trijų rūšių salotos (visos – pavyzdinės savame žanre), ir puiki bulvių košė. Ar galima padaryti geriau? Turbūt. Ar galima padaryti geriau už keturis septym? Nemanau.
Beje, pagal šių dienų rekomendacijas reikėtų sakyti ne „netikras zuikis“ bet „galimai feikinis zuikio gaminys“, pagal europines normas. Nepamirškite šito.
Mano sielos palaima, mano akių šviesa ir mano strėnų ugnis (kaip rašė Vladimiras Nabokovas „Lolitoje“) buvo žemaičių blynai (nuo 2024 metų turės vadintis „šiaurės vakarų Lietuvos etninio regiono tipiniai blyno gaminiai“). Toks švelnumas, toks goslumas, toks prisiminimas apie mano jaunystę, kuri buvo nuostabi – ir viskas už keturis eurus ir dešimt centų.
Gal ir be reikalo kalbėjau anksčiau iš aukšto apie lietuvišką virtuvę? Tačiau apie žemaičių blynus niekada nebuvau blogo žodžio pasakęs. Tie gražuoliai buvo meno kūrinys. Drąsiai atvesčiau čia kokius nors miesto svečius, norinčius pavalgyti kaip tikri lietuviai valgo.
Dviese sumokėjome 16,40 EUR. Penkios žąsys iš penkių: epocha atspindėta tiksliai, taikliai ir skaniai. Ir šeimininkas tikrai labai malonus žmogus. Kada nors grįšiu.
Vilniaus garsas, Žirmūnų g. 70, Vilnius. Tel. +370 673 39155. Facebook puslapis:
https://www.facebook.com/VilniausGarsas
Darbo dienomis nuo 11:00 iki 15:00.
