Todėl man pasirodė įdomu, o kuo gi gali mane pamaitinti Venckai, jeigu užgriūčiau su savo inspekcija? Iš kokios pusės parodys savo virtuvę, ką pateiks ant stalo, ką įpils troškuliui numalšinti?
Žinoma, kaip kai kurie galėjo suprasti, Venckų būna visokių, ir čia mes kalbame apie restoraną, kuris vadinasi „Venckai Venckuose“, ir kuris yra Venckų kaime, o šis yra prie kelio, nuo Priekulės važiuojant į Kintus, ir tai yra tiesiai į pietus nuo Klaipėdos, tai Mažosios Lietuvos kraštas, nors iš restorano to nepasakytum – nei į valgiaraštį pažvelgus, nei interjerą įvertinus.
Ką turiu omenyje? Šiaipjau Mažoji Lietuva (išskyrus galbūt Pagėgius su jų reputacija), turi viską geriau, negu likusi Lietuva. Čia ir architektūra vokiška, ir medžiai pakelėm, ir tvarkos daugiau, nes neištrinsi lengvai prūsiškojo prado, ir valgo žmonės geriau ir įdomiau. Bet Venckai pasirodė dvasiškai labiau esantys prie Kauno, negu prie Drevernos, Kintų ir Ventės.
Jūs nepamatysite nuotraukose interjero (jei norite, galite pasidairyti jų Facebook profilyje, kur yra labiau toks pagerintas šventinis-šliūbinis variantas – kėdės apvilktos baltom marškom, ir lauke vasara), nes interjeras baisus, kaip atominis karas. Nesu tikras, ar legalu visa tai rodyti. Nuotraukas gali pamatyti nepilnamečiai.
Aš nenoriu nieko įžeisti, jie buvo malonūs žmonės ir pasodino mūsų kompaniją iš penkių asmenų, nors buvo pats sekmadienio įkarštis ir pilna žmonių (tai buvo Vėlinių ilgasis linksmasis savaitgalis, ir daugybė atvykusių iš toli ir iš arti stiprinosi po alinančio kapinių maratono), bet interjeras buvo, nesupykite, atliktas taip, lyg Daina Bilevičiūtė sugalvotų būti dizainere ir pasikeisti ne tik plaukų spalvą, bet ir profesiją.
Žinote, būna portaluose tos naujienos, kad tokia ir anokia įžymybė pasirodė vakarėlyje „itin seksualiai šokiruojančiai provokuodama“, arba „įsiamžino erotinėje fotosesijoje“, ir tada atsiverti nuotraukas ir galvoji – klausyk, gal tau geriau būtų buvę pabūt su daugiau drabužių. Taip ir, pavyzdžiui, kėdės Venckuose – bronzos imitacijos apvadai ir raudonas pliušas, vaizduojantys kažką karališko, primena policijos nuovadą arba venerinių ligų klinikos laukiamąjį, nors ne, policijoje gražesni baldai. Norisi pasakyti, gal uždėkit tas baltas marškas, nors jos atrodo baisiai, kaip lietuviškas šarvojimas su numirėliu svetainėje ant pietų stalo, bet vis tiek geriau, negu ta bronzos imitacija. Nuo tų kėdžių vaizdo dingsta apetitas. Kalinėtos iš metalo laiptų turėklus puošiančios rožės yra kaip sustingęs baisus sapnas, kai sapnuoji, kad pasiklydai „Senukuose“ tarp lentynų, ir supranti, kad kelio iš ten nėra, ir dabar tu ten turėsi gyventi, iki Viešpats pasikvies pas save.
Bet restoranas yra populiarus ir pilnas žmonių, ir mus pasodino prie atsilaisvinusio stalo viršuje, kur vietos mažiau, negu pagrindinėje salėje, bet užtat yra prabangiausias tualetas, kurį mačiau kur nors restorane: ten yra ne tik praustuvė rankoms, bet ir dušas, o taip pat prie tualeto nemažas kambarys, kur stovi sofa-lova, o virš jos paveikslas. Kaip suprantu, jeigu kažkas nori ir pageidauja pratęsti restorane užsimezgusią pažintį, tai visad prašom. O gal jeigu kas subloguoja ir turi prigulti, kol iš Priekulės atvyks medikai, tai irgi prašom. Žinoma, nieko čia blogo. Galėtų ir kituose restoranuose būti poilsio kambariai, nesupykčiau.
Valgiaraščio nuotraukų nežiūrėkite pernelyg rimtai, nes šis restoranas dirba pagal lietuvišką schemą: „kad tik per daug neliktų“. Ta prasme, nors buvo sekmadienis ir prognozuojamas lankytojų kiekis, virtuvėje buvo tik liekanos – šitos sriubos viena porcija likusi, anos dvi, cepelinai tik savaitgaliais, ir dabar savaitgalis, bet cepelinų jau nėra, ir yra tik keptų (reik suprast, liko nuo vakar). Pasiūlymai tirpo tiesiog mūsų akyse – kol padavėja nueidavo iki virtuvės perduoti užsakymo, virtuvė jau turėdavo naujų žinių, kad dar keli patiekalai baigėsi ir jų irgi nebėra. Matyt, tikslas yra darbo dienos pabaigą turėti virtuvėje tik vandenį iš krano.
Dar valgiaraštyje yra kepsnys „Pravažiuojantiems“, išverstas į anglų kalbą kaip roast „Passing“, ir čia tiek ironijos sluoksnių, kad gali visą dieną džiaugtis juo, lyg kokiu pyragu-šimtalapiu. Čia aš kalbu ne apie tai, kad anglų kalboje pavadinimai nededami į kabutes – velniai nematė, bet štai kūrybinis vertimas pavertė pravažiuojančius kažkokiais „išeinančiais“, arba, tiksliau, „mirštančiais“. Labai tiko prie Vėlinių. Pasiūlymas: kitą kepsnį pavadinkite For The Departed (išėjusiems), ir galite tikėtis papildomo turistų srauto, kaip ta kavinė, kuri salotas „Gaidelis“ išvertė salad „Little cock“, kas reiškia mažą pimpalą.
Tai užsisakėme tai, kas buvo. Burokėlių sriuba buvo tiršta, bet valgyklos kokybės, o žuvienė buvo irgi kaip iš valgyklos, bet jau praaušusi (nežinau, gal baigėsi dujos viryklėje, arba elektrą atjungė, kad per daug neišsieikvotų).
Kepti cepelinai buvo neskaniausi mano valgyti gyvenime cepelinai, o aš cepelinų esu jų valgęs net tokiose vietose, kaip LRT valgykla Vilniuje prieš trisdešimt metų arba Palangos Dr. Jono Basanavičiaus gatvė prieš dvidešimt, tai mane nustebinti sunku. Bulvinė masė buvo sprangi, o mėsa priminė pakepintas medžio drožles iš stalių dirbtuvių. Aš suprantu, kad jie pakepinti, ir kai dar buvo virti, tai gal buvo kitokie, bet labai geri būti negalėjo.
Kas dar? Šonkaulius būtų tiksliau pavadinti „Apskrudinti virti lašiniai su kaulais“, o šašlykas buvo įmirkęs acte taip gerai, kad net iešmas, rodos, buvo persigėręs actu ir galėjo būti valgomas, kaip užkandis. Stipresnis acto kvapas mano namie būna tik tada, kai valau virdulį nuo kalkių.
Bulvių košė, patiekta kaip garnyras, buvo vandeninga, o Kijevo kotletas, nors ir pagamintas ant kauliuko ir ne maltos, o plėšytos vištienos (kas teoriškai yra gerai), skalėje nuo vieno iki dešimties trauktų kažkur iki trečdalio, nes vištiena buvo blanki ir beskonė.
Saugiausias pasirinkimas, sakė viena valgytoja, buvo gruzdinti lietiniai, bet aš su ja nesutiksiu, nes man jie iš vaizdo atrodė taip panašūs į keptą rankšluostį, ir buvo taip, kad aš net ragauti jų nenorėjau, o aš paprastai ragauti noriu visko. Gal ir buvo koks stebuklas ir jie buvo skanūs.
Mes penkiese sumokėjome 62,30 EUR ir dar šešis eurus palikome arbatpinigių, nes aptarnavimas buvo geras ir nuoširdus. Aš suprantu, kad padavėjos negali atnešti to, ko virtuvė neturi. Taip pat padavėja negali pasakyti virtuvei ar savininkams, kad ne taip reikia dirbti ir ne taip reikia produktus ir patiekalus planuoti – negali būti taip, kad baigiasi viskas iš eilės. Restoranas, kuris neturi maisto, yra kaip degalinė, kurioje baigėsi benzinas – dalykas be prasmės.
Liūdniausias dalykas Venckuose yra tai, kad šis netikęs restoranas pilnas žmonių, kuriems viskas gerai ir viskas skanu. Lietuvių neišrankumas ir visavalgystė yra priežastis, kodėl daugelis išgyveno Sibire, bet prie geros gastronomijos tokie bruožai neveda.
Viena žąsis iš penkių.
Venckai Venckuose, Kintų gatvė 6, Venckų kaimas, Klaipėdos Apskritis. Tel. +370 630 04355. Facebook profilis: https://www.facebook.com/Venckaivenckuose/
Nuo sekmadienio iki ketvirtadienio – nuo 10:00 iki 22:00.
