Ne gėda, ir ne todėl, kad man šiaip niekada nėra gėda (apie mano vaikystę ir kodėl aš toks užaugau, galite perskaityti naujausiame mano interviu Delfi: „Kitokia sovietinė Andriaus Užkalnio vaikystė: šiais laikais mane iš tėvų tikriausiai būtų atėmusios socialinės tarnybos“).
Negėda yra todėl, kad valgo visi ir visada (beje, parfumeriją naudoja irgi visi, tik ne visi vienodai gerai): valgo žmonės ir per karą, ir ligoninėse, valgo nusidėjėliai ir valgo šventieji – esu pietavęs su Dalai Lama, o su mūsų žurnalo mėgstamiausia autore, tik ką palikusia mus visus Zita Kelmickaite esu kalbėjęs apie maistą ne sykį. Kelmickaitė mėgo įvairų maistą ir dažnai su manim aptarinėjo restoranus, nevengdama nė savo firminės ekspresijos, keiksmažodžių, kurie jai nuostabiai tiko (kūrėjui daug kas tinka), bet kurių negalima cituoti garbingame portale.
Nėra blogo laiko galvoti apie maistą, jį aptarinėti ir jų rūpintis: pasižiūrėkite į italus, kuriuos maisto diskusijos lydi nuo gimimo iki gedulingųjų pietų. Dar daugiau, jei maistas ir jo kokybė nerūpi, jei žmonės valgo bet ką, tai yra sustojusios arba degraduojančios civilizacijos požymis. Makaronai, braukomi šakute nuo keptuvės, yra ta priežastis, kodėl žlugo Sovietų Sąjunga ir kodėl tuoj neliks Rusijos: kai šalyse miršta kultūra, maisto kultūra miršta pirmiausiai,.
Šiandien – apie restoraną La Ruota, tykioje gatvėje Genujos rytuose. Kodėl negali ateiti oligarchai? Nes jie neturi tiek laiko vien ten prasibrauti.
Atvažiavome iš Antibų (ten tai milijonieriai tarpsta be problemų), ir vietoje trijų valandų kelionė užėmė septynias, nes kamščiai, avarijos, remontai.
Genuja yra, kaip žinote, Ligūrijos sostinė, o Ligūrija yra tas Italijos regionas, kuris gamina patį brangiausią alyvuogių aliejų, iš Genujos kilęs žaliasis pesto padažas, gaminamas iš baziliko, o dar Genuja yra didžiausias Italijos uostas, Kristupo Kolumbo gimtinė (taigi, čia Amerikos atradėjų miestas), ir turbūt geriausia iš visų Italijos virtuvių, greta sicilietiškos. Roma ir Milanas turi daugiau įvairovės ir pasaulio įtakų, bet Ligūrija yra nepaprastai autentiška.
La Ruota itališkai reiškia ratą, ir ratai restorane panaudoti ir šviestuvams – tikrai autentiškas praeities atodūsis, kaip ir logotipas (matyti nuotraukose), tai tikri 1968 metai (tais metais ir buvo atidarytas restoranas), ir ant lentynų ir seni buteliai, ir prisiminimas apie 1968 metų Europos futbolo čempionatą, kurį laimėjo Italija.
Būtent taip kažkada italai pozicionavo save pasaulyje, gastronomine prasme: restoranai buvo languotomis baltomis ir raudonomis staltiesėmis, pipirų malūnėliai buvo beisbolo lazdos dydžio, vynas buvo pigus ir prastas Chianti ąsočiuose, apipintose vytelėmis, o šviestuvai buvo padaryti iš vežimų ratų.
Dabar liko tik vežimo ratai, o virtuvė buvo tobulai atlikta Ligūrijos klasika.
Tik Italijoje šefo komplimentai gali būti šiltos focaccia duonos gabalėliai, suvilgyti alyvuogių aliejumi. Ar tai „vargo virtuvės“ prisiminimas? Tikrai taip.
Vargo virtuvė yra ir geldelių dubuo, su keliomis krevetėmis ir dar užtaisytas pora riekių duonos, kad būtų sočiau: kažkada geldeles valgė tik beturčiai, tie, kas negalėjo nusipirkti nei mėsos, nei brangios žuvies. Jei tai vargas, tai aš noriu tokio vargo (16 EUR).
Kitas užkandis buvo, kaip visi pietūs: lašišos, kardžuvės ir tuno sašimiai, ančiuviai, austrės ir raudonosios krevetės („karabinieriai“) – taip, mes vėl Italijoje, ir vėl norime verkti laimės ašaromis. Taip, man skanu ir ta sriuba už tris šimtus eurų iš Antibų iškyšulio, pagal kurios valgymą žmonės apie mane sprendžia, kad aš esu blogas žmogus, tačiau širdis visgi Italijos senuose restoranėliuose, ir šiaip Italija yra svajonė ir laimė.
Mano pasta su omaru (nors nesu pats geriausias jo darinėtojas, bet visgi gyvenimas išmokė ir šio kilnaus meno) buvo tokia, kad norėjosi uostyti ir ragauti vienu metu, kas yra techniškai neįmanoma. Tai buvo svajonė už 21 eur, lyg sapnas, kuris turėjo niekada nesibaigti.
O Fausta valgė spagečius su geldelėmis, gardintais sūriais džiovintais ikrais (bottarga) – labai ligūrietiškas skanėstas, su gausybe puikaus alyvuogių aliejaus.
Tiramisu buvo labai klasikinis ir su nuostabiu kondensuoto pieno atspalviu ir skoniu.
Dviese sumokėjome šimtą penkis eurus (tikrai nedaug, turint omenyje jūros gėrybių gausą), dar ir dešimt eurų arbatpinigių.
O įvertinimas, žinoma, yra penkios žąsys iš penkių. Būsite Genujoje – atvažiuokite čia ir klauskite, ar nebuvo užėjęs Užkalnis. Jus tikrai aptarnaus žymiai draugiškiau, o gal net nešios ant rankų.
La Ruota, via Oberdan 215, Nervi, Genova, Italia.
Tel. +39 010 372 6027
Facebook puslapis čia.
Nuo antradienio iki šeštadienio – nuo 12:15 iki 14:00, nuo 19:30 iki 21:45, sekmadieniais 12:15 iki 14:00.
