Daugelis taip pat yra matęs nefiskalinius čekius, kurie, mūsų budriosios visuomenės vertinimu, yra
įrodymas apie slepiamus mokesčius. Priežastis, kodėl čekis dažniau būna nefiskalinis, yra ir ji yra gana juokinga (bei nieko bendro neturi su mokesčiais), tačiau papasakosiu kada nors kitą kartą, dabar paspėliokite.
Kadangi mokėjimas ir nemokėjimas, eurai ir litai, čekiai ir faktūros yra daugumai skaitytojų
nepalyginamai svarbiau, negu pats valgymas, tai šįsyk iš nuotraukų pamatysite ir tai, kiek palikau
arbatpinigių – negailestinga tiesa jus priblokš.
Ir, prieš pradėdamas aptarinėti šios dienos restoraną, kuris gražiai nelietuviškai vadinasi „Cantonese“ (o galėtų juk pavadinti „Kantonietiškuoju“, arba gal „Kantono regiono Kinijos Liaudies Respublikoje viešąja maitinimo įstaiga“, kas labai patiktų lietuvybės puoselėtojams), dar noriu priminti, kad valgyti restoranuose, kavinėse, kebabinėse ir kitur yra jūsų patriotinė pareiga. Mes galėsime būti gastronominiu požiūriu civilizuoti tik tol, kol patys prisidėsime prie restoranų klestėjimo savo mokamais pinigais. Kas valgo tik namie arba pas mamą – nemyli Lietuvos.
Restoranas „Cantonese“ yra Gedimino prospekte, toje didelėje patalpoje kažkada buvo Vietnamo
restoranas „White Rice“, apie kurį rašiau negailestingai – virtuvė buvo puiki, bet kas dėjosi salėje, buvo neįtikėtina („Šitas restoranas net į lėkštę nesugebėtų prispjaudyti“).
Šiandien aš noriu rašyti vien gerus dalykus - tai pirmasis kinų restoranas Lietuvoje, kuris pagaliau neturi jokių pėdsakų tos bjaurios tradicijos iš vėlyvojo sovietmečio ir ankstyvosios nepriklausomybės, kuri tebežymi daugybę visų tų geltonų, raudonų ir auksinių drakonų karčemų posovietinėje erdvėje: užtaisyti pigiausiu cukrumi ir krakmolu marmalai, „traški vištiena“, kuri netraška, o kliuksi, nieko nesuprantantys apie maistą klientai, kurie ateina „pas kiniečius“ pigiai prisikimšti ir užsigėrinėja saldžiais gruziniškais vyneliais, kurie vienodai limpa prie jų sintetinių marškinių ir suknelių, prie jų gomurių ir prie jų atsilikusio skonio.
Be to, „Cantonese“ pagaliau gamina ne visą Kinijos virtuvę (kuri yra įvairi ir labai skirtinga), bet atspindi turtingą ir subtilų vienos pietinės Guangdongo (Kantono) provincijos virtuvės stilių. Galima būtų gilintis, ir parašyti visą knygą vien apie šios provincijos virtuvę ir jos tris porūšius, kuriuos kiti laiko atskiromis virtuvėmis, tačiau straipsnis – ne guminis. Iš esmės kantonietiškoji virtuvė yra mažiau riebi, negu patiekalai daug kur kitur Kinijoje, naudoja labai daug atvežtinių sudėtinių dalių, nes tradiciškai per uostą ir provincijos sostinę Guangdžou ėjo didžiuliai prekybos srautai, ir jai mažiau būdinga ėriena, kurios daugiau vakarų Kinijos regionams.
Mes labiausiai šįsyk koncentravomės į dim sum, mažus užkandukus, kurie yra kinų vėlyvųjų pusryčių patiekalas (šiais laikais mažai kas to paiso už Kinijos ribų) – jie, nors ir yra ir kitose kinų virtuvėse, labiausiai siejami su Guangdongu, ir buvo sumanyti, kaip užkandis prie arbatos.
Šefas, kilęs iš Filipinų, Gil Deoquino, ir jo darbas man pasirodė, kaip gaivus vėjas Lietuvos restoranų padangėje – matosi patirtis didelėse ir dinamiškose rinkose, ypač Dubajuje (kur klientai nuolatos nori ir tikisi šventės): maistas pateikiamas labai spalvingai, įmantriai, atrodo, optimizuotas Instagramo nuotraukoms – tai ir sudėtinių dalių, ir dailės meistrystė. Matosi, kad šefas pratęs dirbti reiklesnei ir smalsesnei publikai, negu Lietuvoje ji buvo iki šiol. Tokio Azijos virtuvės šefo mes kol kas nesame turėję: jis moko valgytojus naujų dalykų ir neseka paskui provincialų ir ribotą skonį.
Kažkada, labai seniai, lygiai tą patį darė „Stikliai“, neilgai turėję puikų kinų restoraną, kuriam Lietuva, deja, buvo visiškai nepasiruošusi, nes lietuviai tais laikais ne tik egzotinės virtuvės nevirškino, bet ir šaukšto iš arbatos puoduko prieš gerdami neišsitraukdavo – tauta, deja, ne per vieną dieną išbrido iš laukinės būsenos (jeigu norite įsivaizduoti, kaip atrodė vidutinis anų laikų lietuvis, nueikite į šeimų maršo susirinkimą – ten tokie patys nuo civilizacijos traukinio atsilikę individai).
Dar restorane pažymėtinos labai geros sudėtinės dalys: pavyzdžiui, krevetės su mangų čatniu (uogiene) buvo ne tik delikačiai išgruzdintos, nepersigėrusios aliejaus, bet ir buvo parinktos kokybiškiausios, kokias tik galima rasti Lietuvoje, pjaustytos taip, kaip jas pjausto specialistai (ne bumpt ir numestos); traiškyti agurkai su čili pipiro snaigėmis priminė geriausius Kalifornijos restoranus, o dim sum – su daržovėmis, su tomis pačiomis neįtikėtinos kokybės krevetėmis, su tiesiog fantastiškomis šukutėmis, su vilkešeriu ir šafranu, su sultingais krabais ir tikro aukso puošmena (taip, ten tikras maistinis auksas, itin plona jo folija - jis daro įspūdį daugiau tiems, kas menkiau orientuojasi skoniuose, nes yra beskonis ir bekvapis), su aštuonkoju, ir net tų mažų garintų pyragiukų užpildas yra krevečių pasta, ne daugiau tešlos – nuo to
skonis intensyvėja.
„Kaip jūs tiek suvalgote?“, klausia manęs žmonės, o aš jiems atsakau, kad man padeda didelė patirtis ir pasišventimas savo profesijai.
Išskirtinės buvo Kung Pao krevetės (toks patiekalas iš XIX amžiaus pietvakarių Kinijos, Sičuano, kuris dažniau būna gaminamas ir su vištiena): ir anakardžių riešutai, ir žalumynai, ir tirštu rudu padažu, kuris būna aštresnis, kai šis patiekalas gaminamas Sičuano virtuvėje, tačiau čia jis buvo lipnus, švelnus, goslus – man tai buvo geriausias kada nors valgytas Kung Pao patiekalas. Wonton koldūnėlių sriuba su krevetėmis šildė ir ramino, kaip ji ir turi daryti – kinų sriubos, bent jau man, turi terapinę paskirtį.
Dviese sumokėjome 110 eurų, kartu su arbatpinigiais – nedideli pinigai už puikius pietus ir už labai gerą patirtį. Man taip patinka rašyti straipsnius, kai turiu papasakoti daug gero.
Ploju abiem rankomis, tarškinu pagaliukais, saliutuoju: penkios žąsys iš penkių, nekantrauju grįžti. Šiais laikais, kai visur, atrodo, tik blogos naujienos, šis restoranas siūlo labai gerą žinią jūsų gomuriui. Tikra šventė.
Cantonese, Gedimino pr. 31, Vilnius. Tel. +370 664 43466. Facebook puslapis:
https://www.facebook.com/cantonesevilnius/
Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio – nuo 11:30 iki 23:00, penktadieniais nuo 11:30 iki vidurnakčio,
šeštadieniais nuo vidurdienio iki vidurnakčio, sekmadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.
