Nuvažiavau į Kauną, kad galėčiau aplankyti vietą, kurią aplinkiniai gerai žino: čeburekinė Pramonės prospekte (ten, kur tas pastatas, vaizduojantis tarpukario 1000 litų banknotą), paėjus giliau į prekybos miestelį „Urmas“, kur daugybė valgymo vietų, naujų ir senų, garsių ir mažiau žinomų – šią čeburekinę žino net tie, kas daugiau nieko nežino, maisto prasme. Nesakykite daugiau, kad vaikštau vien į brangius restoranus, kur švaistausi šimtais eurų į kairę ir į dešinę. Man visada patiko, ir ypač mano gimtajame mieste, paprastos vietos: Garliavos kebabai, burgeriai, valgykla prie Soboro. Aš jiems irgi patinku: Kaune yra nuoširdūs žmonės, kurie žino, kad esu visiems doras ir teisingas, ir nostalgijos maistas ir vaikystės skoniai minkština mano gerą didelę širdį.
Čeburekinė internete turi paprastą, bet aiškią žinutę: „Tikroji Kauno legenda, mūsų gaminamus čeburekus valgė Jūsų seneliai, tėvai, o dabar juos mėgstate ir Jūs. Unikalios receptūros, labai skanūs, traškūs, dideli čeburekai tikrai patiks visiems.“ Aš nežinau, ar mano diedukas atvažiuodavo čia iš Žaliakalnio, tėvas apskritai Kauno nemėgo, bet gal čia ne apie mane ir ne apie mano gimines rašė. Mes dažniau valgydavome spurgas iš Žaliakalnio turgaus.
Čeburekinė atrodo erdviai ir labai paprastai, tik šriftai ir vaizdinis apipavidalinimas jau šiuolaikiniai. Užeiname su bičiuliu, kuris mane ir atvedė parodyti šios kavinės. Darbuotojai atpažino, bet priima be panikos: savas kaunietis, tai dėl to.
Pirmasis testas: klausiu, kokius čeburekus labiausiai mėgsta svečiai. Atsakymas teisingas: niekas nesako „visi skanūs“, pasako, kad labiausiai perkami klasikiniai su mėsa arba su mėsa ir sūriu. Man tinka. Tie egzotiniai, su pievagrybiais arba su varške ir špinatais, tai gal tebūnie kitą kartą paragauti. Po čebureką mums tada, ir sultinio, žinoma – lauke tądien buvo šalta. Ir dar užkeptų koldūnų su sūriu! Tegu visi žino, kad gyvenu prabangiai. Sakė, koldūnai naminiai, ne pirktiniai.
Tada manyje kažkas sukirbėjo, pažiūrėjau į valgiaraštį, o ten – cepelinai. „Boso cepelinai“. Aš taip seniai nevalgiau cepelinų. Žiemą gyvenau Pietų Amerikoje, po trijų savaičių išskrendu į Kaliforniją, antruosius namus. Kokie jau cepelinai. Cepelinus paprastai valgau trijose vietose Lietuvoje: namie, „Stiklių aludėje“ (ten yra tinkama kokybė, ten valgo prezidentai ir karaliai, ten koldūnus valgė Hillary Clinton) ir „Cepelinų gryčioje“ prie Molėtų. Bet aptarnaujančios merginos sako: žinokit, mūsų labai skanūs cepelinai. Bet aš tiek nesuvalgysiu, sakau, nesupyksit? Ne, sako, gerai, suprantam. Gerai, sakau, neškite.
Ir matau, valgiaraštyje parašyta: močiutės kotletukai (€2,80). Sakau, neškite ir tuos. Viską ragausiu.
Sako padavėjos: gal mes galim jus pavaišinti? Sakau, dėkui, bet žiūrėkit, kaip išeina: jeigu jūs mane pavaišinsite ir aš nemokėsiu, negalėsiu apie jus parašyti. Sakau, gal geriau bus, jeigu susimokėsiu ir parašysiu? Su manimi sutiko. Sako, mokėkit tada.
Paskui darbuotojos paprašė nusifotografuoti ir klausė, ar galės nuotrauką pasikabinti. Sakau, laisvai. Tiesą sakant, man pirmą kartą tokia garbė, ir labai malonu. Kaunas yra Kaunas, mano mylimas miestas.
Čeburekas su mėsa ir sūriu (€2,20) buvo didelis, karštas, traškus ir puikus. Šviežias aliejus? Tikrai. Kokio dydžio? Tokio, kad valiojau tik trečdalį suvalgyti. Jei ir esu skanesnį čebureką valgęs, tai neprisimenu, kada tai buvo. Tikrai ne per pastarąjį dešimtmetį. Šlovė šitiems čeburekams.
Apkepti naminiai koldūnai (€2,30) buvo puikūs. Tai nėra gudrus patiekalas. Tai nėra gurmaniškas patiekalas. Bet tai yra mano kaunietiška, lietuviška esybė, ir puikai paruošta. Kai kada reikia senamadiško maisto. Nežiūrėkite į jį iš aukšto. Karštas sultinys (€0,80) buvo puikus, nuslydo gerkle kaip nektaras. Ir kokia kaina! Ar dar būna kur nors, išskyrus valgyklas, kainos centais?
Cepelinai? Jie kainavo €2,90, ir nors jau buvau prisikimšęs, beveik iki galo suvalgiau porciją. Įsivaizduojate? Puikūs, aukštos kokybės cepelinai. Labai gera ir mėsa, ir bulvių masė. Baisu pagalvoti, kad galėjau jų neužsisakyti ir neragauti.
Kai atėjo laikas ragauti močiutės kotletukus (€2,80), jau beveik nieko nebejaučiau, tiek buvau prisivalgęs. Kotletukai buvo švelnūs, su puikia morkų mišraine, ir skaniai kvepėjo. Paragavau jų šiek tiek, atleiskite, kad negalėjau valgyti daugiau.
Radau daugiau, negu tikėjausi rasti. Už dviejų žmonių pietus sumokėjau €13,40, ir, garbės žodis, būtume be vargo pavalgę keturiese. Čia negudrauja ir neišsigalvoja nebūtų dalykų: čia maistas tos Lietuvos, apie kurią dažnai pamirštame prie gurmaniškų stalų. Jei pas mane atvažiuotų svečiai iš užsienio, turbūt nepatingėčiau juos atsivežti čia, kad pamatytų paprastą Lietuvą su paprastais jos skoniais, ir suprastų ją, ir pamiltų, geltoną ir ryškią, kaip tas čeburekas.
Keturios žąsys iš penkių.
Čeburekinė, Pramonės 16, Kaunas (prekybos miestelis „Urmas“). Tel. +370 685 17849. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 09:00 iki 18:00. Šeštadieniais ir sekmadieniais – nuo 09:00 iki 16:00.
