Kai kuriuos mėgiamus restoranus randu uždarytus ir sudėjusius ginklus, nors, atrodo, turėjo dirbti ir dirbti. Visi kalba, kaip tuoj viskas bankrutuos, bet kartu naujos vietos atsidarinėja su tokiu užsidegimu, lyg valdžia visiems būtų padalinusi energinių kokteilių.

Kaip jums žinoma iš aukštuomenės kronikų, aš dabar persikrausčiau į naujus namus Vilniaus Naujamiestyje, kur anksčiau tik laigydavau po restoranus, ir pirmas darbas yra apsidairyti, kas naujo aplink, ir Algirdo gatvėje, pasirodo, yra naujas prancūzų restoranas.

Algirdo gatvė, paaiškinsiu nevilniečiams, tai tokia svarbi arterija, varanti per visą Naujamiestį nuo Tauro kalno viršaus iki pat geležinkelio stoties bėgių. Pusantro kilometro, ir joje visko daug, išskyrus, iki šiol, gerą pavalgymą: yra meksikiečių restoranas, kurio niekas nebemini ir nerekomenduoja, tik prisimena, kad siena dažyta ryškiai geltonai, yra ukrainiečių restoranas, kuris yra turbūt silpniausias iš Vilniuje veikiančių ukrainietiškų, yra „Fortas“, kuris yra labiau paminklas praėjusiems laikams, nors turi savo klientūrą, kuri kitų restoranų nežino ir orientuojasi pagal prekybcentrį už sankryžos, na, ir yra keturi ar penki kinų restoranai – nė vienas iš jų jums nėra žinomas tiek, kad ką nors apie jį galėtumėt pasakyti.

Ši nauja vieta vadinasi „Prancūzai“ ir yra, kaip jau sakiau ir kaip lengva suprasti, prancūzų virtuvės restoranas. Išgirdau ir iškart išsigandau: nežinau, kokias jums asociacijas kelia žodžiai „prancūzų virtuvė“, bet aš iškart prisimenu atžagarius Paryžiaus padavėjus su prijuostėmis, kurie niekina klientus, o prancūziškai nemokančius niekina dvigubai, taip pat iki absurdo dažnai priėjusį gidą „Michelin“, kuris nemažai restoranų privertė gaminti maistą inspektorių skoniui, o ne valgytojams. Čia panašiai kaip studentas ar mokinys, kuris ne mokosi, o ruošiasi egzaminui. Restorane Prancūzijoje jaučiuosi taip, lyg mane tuoj tuoj išvarys, primuš ir dar atims piniginę.

Be to, prancūzų virtuvė man yra dalykai, visada plaukiantys svieste (kuo riebiau, tuo geriau). Išties, tik vieną kartą iš visų mano vizitų Prancūzijoje man tikrai buvo jauku ir skanu, kai kažkada skridau į Tulūzą, ir valgiau nuostabią antieną, ir tai buvo jau pietietiška nuotaika ir svetingumas.

Be to, „prancūziška virtuvė“ dažnai visose kitose šalyse, išskyrus pačią Prancūziją, yra priežastis apskabyti valgytoją ir išmušti jam riebų čekį, kuris, nors ir neplaukia svieste, bet palieka įspūdį. Gal pastebėjote, aš bandau vengti apžvalgų iš itin brangių restoranų, nes skaitytojai tik susierzina, jei reikia skaityti apžvalgą kaip aukštuomenės kroniką arba restoraną apžiūrinėti pro langus, kaip automobilį autosalone, kurio niekada neįpirksi.

„Prancūzai“ yra prancūziškos virtuvės restoranas su paukštienos specializacija. Vilniuje tai gana naujas dalykas, nes, po kepsninių ir burgerių bumo, po Azijos maisto mados ir Artimųjų Rytų pamišimo (jei domitės, vis dar nekenčiu šakšukų ir falafelių, visokie ten avinžirniai man yra ne maistas ir niekada nebus, ačiū labai), net po naujo dėmesio žuviai ir jūrų gėrybėms dar niekas nesugalvojo pasakyti, kad štai mūsų specializacija bus paukštiena.

Interjeras paprastas ir, ačiū Dievui, nenukabinėtas nei krištolo sietynais, nei apstatytas suvenyriukais, nėra keraminių piemenėlių ar vazelių fejerverko ir nė vienos senos gitaros ar mandolinos ant sienos. Jau gerai. Valgiaraštis neilgas ir suprantamas, dar geriau (matosi, kad profesionaliai, ne mėgėjiškai sustatytas – su koncepcija ir mintimi, ne atsitiktinai sumesti pirmi pasitaikantys patiekalai). Padavėja sugeba paaiškinti, kas rekomenduotina – visai gerai. Kai nėra išsisukinėjama nuo klausimų ir nėra sakoma „žinot, čia kaip kam kada geriau jau pagal kiekvieno skonį“.

Jautienos tartaras (8 EUR) su naminiu majonezu ir džiovinto kiaušinio trynio drožlėmis buvo tą vakarą vienintelis ne paukštienos patiekalas (išskyrus dar sriubą), bet tiko į temą, nes buvo nepaprasto švelnumo ir sausas trynys buvo atradimas. Jei jums būtinai reikia mėsos dozės, ją rasite čia.

Svogūnų sriuba (4,50 EUR), didžiulė porcija – paprašėme padalinti į dvi lėkštes – buvo turbūt geriausia Lietuvoje valgyta svogūnų sriuba. Saldoka, kremiška, tįstanti, jauki. Svogūnų sriuba yra kaip lietuviams šaltibarščiai, mylimas namų ir mamų patiekalas, kurį jie gali valgyti, kaip ir mes šaltibarščius, penkis kartus per savaitę.

Lengvos antienos salotos (7 EUR) – Dieve mano, kaip jų daug, būtų tikusios, kaip pagrindinis patiekalas, ir nors nuotraukoje plonai suraikyta antiena atrodo kaip koks kumpis, čia visgi antiena. Saldumas ir švelnumas iš karamelizuotų baklažanų ir braškių. Aš neinu į restoraną su viltimi pavalgyti salotų, bet kai ateisiu vėl, tai labai gali būti, kad aš jų vėl užsisakysiu, nepaisant to, kad nesu salotų žmogus ir jas užsisakau labai retai.

Dabar dar vienas užkandis, kurį, aš tikiu, turėtų užsisakyti kiekvienas, net jei Užkalnio neskaitote ir net jei mano patarimai jums nėra rodiklis, tai užsisakykite, prašau, dėl savęs, ne dėl manęs. Skrudintas ančių kepenėlių paštetas, foie gras (9 EUR), su mangų uogiene – žinau, jį labai sunku skaniai nufotografuoti be specialaus apšvietimo, paštetas yra toks dalykas, kaip ir cepelinai, retai traukia akį nuotraukose, bet patikėkite manim: šimtu procentų geriausias bet kada, bet kur valgytas skrudintas foie gras.

Aš žinau, kad negražu taip galvoti ir būti godžiam, bet man kilo noras vėl užsisakyti – ir imti dvigubą porciją. Aš nesakau, kad buvo maža porcija. Aš tik sakau, kad negaliu sustoti šito patiekalo valgęs.

Vis trys pagrindiniai patiekalai buvo paukštiena. Rudasis viščiukas (11 EUR), puiki kaimiška vištiena ir nepaprastai sultingas kepimas. Jie paaiškina: čia lėtasis apdorojimas neaukštoje temperatūroje. Pagaliau neguminė ir neišblyškusi vištiena, retas dalykas, bet čia puikiai įvykdytas.

Antienos kulšelė (12 EUR) su juodosiomis pupelėmis, figų džemu ir saldžiomis marinuotomis figomis buvo tas patiekalas, kuris itin dažnai matomas valgiaraščiuose, ir kartais jo neužsisakai tik todėl, kad jis visur matytas. Šiuo atveju džiaugiausi užsisakęs. Antiena krito nuo kaulo vos palietus šakute, buvo daili ir kvapni, o figos saldumas sakė, kad už langų jau vasara.

Geriausia, ką radau, ir todėl palikau pabaigai, buvo patarška. Patarška yra toks paukštis, pusiau kalakutas, pusiau fazanas, pusiau kurapka, ir vadinama kartais „perline višta“. Patarškų mėsa labai skani, bet viščiukai negreitai auga ir todėl laikomi prabangos paukštiena, neekonomišku variantu. Čia patarškos patiekalas (11 EUR) buvo suktinukas su grybais ir špinatais, traškia odele, su trumų padažu ir ta dieviško švelnumo koše, muslinu, iš morkų.

Trise pavalgėme už 66,20 EUR, ir jei jums ir tai per brangu, tai atsipeikėkite. Tai tikrai protinga kaina. Tai net įtartinai nedidelė kaina.

Vilniui ir man, ir jums tokio restorano seniai reikėjo. Ne aukso dulkių, o modernaus ir profesionalaus maisto, kad būtų skonis, kaip namie. Gal net kaip pas mamą (jei jūsų mama kilusi iš pietų Prancūzijos). Ir tokio, kad neatimtų piniginės vakaro pabaigoje.

Eikite, valgykite kepenėles ir pataršką, kol dar nėra eilės prie durų ir rezervacijų trims mėnesiams į priekį. Pirmyn į prancūzišką paukštieną, kol nevėlu.

Keturios žąsys iš penkių. Kodėl ne penkios? O kad dar labiau tobulėtų ir neatsipalaiduotų. Be to, jei „Laukinės žąsys“ paukštienos restoranui duotų penkias žąsis, tai būtų lyg ir korupcija. Sakyk „ne“ šešėliui, sakyk „taip“ paukštienai.

Prancūzai, Algirdo g. 24, Vilnius. Tel. +370 612 14668. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki sekmadienio – nuo 07:00 iki 22:00. Šeštadieniais ir sekmadieniais: nuo 08:00 iki 22:00.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt