Kovo 11-ąją reikia pakalbėti apie ką nors patriotiško, tai pakalbėkim apie patriotinį maistą. Apie maistą, kuris mus verčia didžiuotis savo šalimi.
Selfish
© Andrius Užkalnis

Lietuviai tikrų nacionalinių patiekalų šiaip jau neturi. Net mūsų visų mylimos bulvės, iš kurių kepami bulviniai blynai ir lipdomi cepelinai ir plojamas plokštainis, jos juk irgi yra atvežtinės ir mums nebūdingos, prieš kelis šimtus metų atkeliavusios iš Pietų Amerikos – bet čia nieko tokio, Italijoje, pavyzdžiui, ir pasta, ir pomidorai irgi yra užsienietiški atvežimai: pomidorai iš Amerikos, o pasta – arabų atvežtas sumanymas.

Lietuvoje maža tokių dalykų, kuriuos mes skanautume šiandien ir kurie mums būtų būdingi nuo karaliaus Mindaugo laikų, užtat mes noriai perimame, kaip kokie anglai, užsienietiškus skonius ir padarome juos savais. Tik anglai dažniausiai perima skonius tų tautų, kurias jie užkariauja, o mums dažniau pavykdavo išmokti valgyti ir gerti tai, ką mums atnešė mūsų engėjai.

Bulvinius patiekalus mes kažkada išmokome mėgti kaimynų vokiečių dėka. Rusijos imperija pripratino lietuvį prie arielkos. XX amžiaus pradžioje nepriklausomybė nepaliko jokių patiekalų, kuriuos valgytume šiandien, nebent atsirado daugiau baltų kvietinių miltų ir kepimo milteliai iš Vokietijos. Paskui atėjo sovietų okupacija, ir atnešė mums Kijevo kotletus, baltąją mišrainę ir karbonadus, bet ką labiausiai padarė, tai sugadino santykį su skaniais produktais, nes juos gamino ir siūlė siaubingos kokybės: nuo rusiškos pastos (pervirtų iki košės „makaronų gaminių“) iki prastos, netinkamai šaldytos jūrinės žuvies ir guminių kalmarų, kurie buvo pigūs ir kuriuos mamos pjaustydavo į mišraines, kai nebūdavo kumpio. Eina į pabaigą trečiasis nepriklausomybės dešimtmetis, o lietuviai dar iki galo neatsigavo nuo šių traumų: makaronus vis dar laiko ubagų maistu ir juos perverda, kai tik gali, o apie žuvį galvoja kaip apie nevyrišką maistą, kuris yra ne dėl skonio, o dėl pigumo ir iš bėdos.

Selfish
Selfish
© Andrius Užkalnis

Atgimimas ir nepriklausomybė atvėrė sienas ir nuklojo stalus ir gerais, ir blogais dalykais: atsirado spiritas, vadintas „Rojaliu“, skirtas savadarbei degtinei skiesti, visus saldžius patiekalus šeimininkės pradėjo barstyti kokosų drožlėmis ir atsirado kario milteliai, kurio lietuviai nesuprato ligi šiol: užuot virę iš jo padažą, pabarsto pusę žiupsnelio kaip prieskonio ir vadina „kąąąriu“. Ir nacionaliniu vaisiumi tapo ananasas: tinka visiems patiekalams, ypač šalia majonezo, kurio pagaliau atsirado į valias, o ne tik šventėms. Prasiskynė kelią kebabai ir blogas kinų maistas, plūduriuojantis cukraus ir krakmolo padaže (tik dabar Lietuvoje pradeda rastis neblogų kinų restoranų).

Ant stalų ir virtuvėse visiems laikams atsirado krabų lazdelės, tapusios nacionaliniu patiekalu (pelnytai: vienas geriausių japonų išradimų, mano galva, kaip ir mononatrio glutamatas, E621), paskui Lietuva tapo picų šalimi: kepė dažniausiai prastai arba vidutiniškai, bet užtat aršiai, normalus picerijos meniu pradėjo siūlyti šimtą penkiasdešimt įvairių picų su neįtikėtinomis kombinacijomis. Paskui nacionaliniu maistu tapo sušiai – irgi dažniau nelabai kokie, bet vis tiek geriau taip, negu kad jų visai nebūtų. Pastarųjų metų mados – Tailando sriubos su kokoso pienu (nuo tada, kai Tailandas mums tapo antrąja Turkija ir trečiuoju Egiptu) bei Artimųjų Rytų šakšukos ir falafeliai.

Tačiau vienas didžiausių šių laikų džiaugsmų ir dovanų mūsų valgytojams yra austrės. Lietuviai patys nesuprato, kaip įprato prie jų. Dabar restoranų Vilniuje, siūlančių austres, yra daugiau negu bankų skyrių, kur galima susitikti su gyvu darbuotoju (gal todėl, kad bankai optimizavosi maksimaliam klientų nepatogumui, bet čia jau kita istorija).

Mes atėjome išbandyti „Selfish“, esančio Vilniaus gatvėje, kur šiaip jau gerų restoranų yra reta, daugiau barai. Bet „Selfish“ yra restoranas, ir daugelio rekomenduojamas kaip pasirinkimas jūros gėrybėms.

Austrių (vienos kaina nuo 3 iki 4 eurų, brangiausių Ostra Regal d‘Or N3 iš Airijos nebuvo, kas yra normalu, kai susivalgo, tai susivalgo, jų juk neužšaldysi) užsisakėme visų po vieną, ir visos buvo puikios kokybės – prancūziškos labiau jūra kvepiančios, airiškos švelnesnės, olandiška austrė – lyg ne visai austrė, labai neutralaus skonio, lyg grybą valgytum. Sako, lietuviai labiau mėgsta švelnesnes; aš labiausiai vertinu jūros skonį ir kvapą ir vengiu kuo nors jį gadinti: nei citrina, nei svogūnėliai su actu man netinka.

Selfish
Selfish
© Andrius Užkalnis

Dar valgiaraštyje buvo įvairių midijų, bet mes kažkodėl nusprendėme tądien be jų apsieiti – ir nepavyko: prie gretimo staliuko vaišinosi pažįstamų kompanija, ir pasielgiau, kaip elgiasi normalus žmogus. Nori paragauti – paprašyk, juk neatsisakys. Nuėjau, pasišnekėjom ir paragavau tų midijų. Labai geros midijos, skonio ir kvapo daug, tikrai geresnės negu tos, kurias vis dar prisimenu iš vienos tokios kitos vietos Vilniuje, kur nesu laukiamas po to, kai savininkas supyko ant manęs.

Austrėmis sotus nebūsi, todėl užsisakėme dar tuno tatakio (€9) su sezamais, jūros dumbliais ir jūrų špinatais, ir jis buvo absoliučiai nepriekaištingas; tų vos vos apkeptų ir žalių viduryje gabalėlių užsisakyčiau ir vėl, net negalvodamas.

Žuvienė su tunu ir čiabata (€5) buvo kvapni ir gera, ir tuno joje buvo nemažai, kas visada yra kelias į sėkmę. Blogai nuteikia taupymas, kai žuvienėje būna dvi krevetės arba keli palaikiai žuvies gabalėliai, įdėti lyg iš gailesčio, lyg iš pareigos. Čia taip nebuvo.

Aštuonkojo čiuptuvas (€18), kad ir kaip būtų gaila (taip norėjau, kad viskas būtų tobula, mėgstu sakyti, kad viskas tobula), nebuvo idealus: nors didžioji dalis buvo labai gerai paruošta, storiausios jo vietos buvo kiek guminės. Tai kaprizingas patiekalas, ir nors lietuvių dabar dažnai siūlomas, jis yra tai, kur lengva suklysti. Ne mirtina klaida, žinoma.

Tuno kepsnys (€16), patiektas su virtinukais su kalmarų rašalu, man buvo idealus. Tobulai sluoksniavosi, švytėjo rausvumu prapjautas, vienu žodžiu, tikrai neįsivaizduoju skaniau iškepto. Aš tuno kepsnį, rausvą viduje, galiu valgyti kiekvieną dieną ir man jis niekada neatsibos (nors ką aš galiu žinoti, gal man tik taip dabar atrodo). Žinoma, Japonijoje, Kalifornijoje arba Kanados vakarų pakrantėje galima gauti kitokio, nepalyginti brangesnio tuno negu Lietuvoje, bet ir kainuos ne šešiolika eurų, jeigu ką.

Selfish
Selfish
© Andrius Užkalnis

Dviese pavalgėme už €77,50 ir dar palikome arbatpinigių; nusprendėme, kad eisime vėl – viena geresnių sostinės vietų jūros gėrybėms ir nacionaliniam mūsų patiekalui austrėms. Lietuvos nepriklausomybę atkūrėme dar ir dėl to, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas kasdien galėtų valgyti austres. Jei tik, žinoma, jas mėgsta.

Keturios žąsys iš penkių.

Selfish Bistro, Vilniaus g. 29, Vilnius. Tel. +370 656 11330. Facebook profilis.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio – nuo 17:00 iki 23:00. Ketvirtadieniais nuo 17:00 iki vidurnakčio. Penktadieniais nuo 17:00 iki 01:00. Šeštadieniais nuo 14:00 iki 01:00. Sekmadieniais nuo 14:00 iki 23:00.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Gastronominė kelionė po Niujorką: kas pasaulio sostinėje laikoma svajonių pusryčiais? (18)

Vykstant į Niujorką, niekada negali žinoti, kaip pasisuks pažintis su svajonių miestu. Vieni su...

Iškylavimo kultūrą Lietuvoje populiarina žurnalai ir socialiniai tinklai (3)

Kada paskutinį kartą papietauti ant žolės kvietėte artimuosius ar draugus? Iškyla – tai proga...

Atskleisti dar penki restoranai geriausiųjų trisdešimtuko sąraše: pateko ir legendinis šalies restoranas (27)

Trečius metus iš eilės sėkmingai besivystantis „30 geriausių restoranų“ Lietuvoje...

Paskelbtas geriausių pasaulio restoranų penkiasdešimtukas: pirmoje vietoje – Italijoje įsikūręs restoranas (12)

Antradienio vakarą Bilbao, Ispanijoje, paskelbtas geriausių pasaulio restoranų penkiasdešimtukas....

Užkalnis ieškojo tobulų koldūnų, bet rado šį tą geresnio (203)

Apie mane yra žinomi du dalykai (gerai, yra ir daugiau dalykų, bet čia pradėsim nuo svarbiausių).

Top naujienos

Studentą nusikaltėliu pavertusiems prokurorams – skaudus antausis: tiesa net nerūpėjo

Joks asmuo negali būti pripažintas dėl nusikaltimo, jeigu jo nepadarė arba – nesurinkta...

Viena mįslingiausių bylų: svarbios užuominos praleistos jau per pirmąsias trimetės dingimo valandas? (10)

Jau praėjo 11 metų nuo tada, kai Portugalijoje iš vieno atostogautojams nuomojamo buto dingo...

Šaltibarščių ir cepelinų kainos Palangoje: skirtumai bado akis (109)

Į Palangą atvykstantys poilsiautojai mielai skrandžius lepina lietuviškais patiekalais, tad DELFI...

Po ilgos tylos Adomėnas konservatoriams trenkė durimis ir išklojo nuoskaudas papildyta (103)

„Sudie visa tai. Kiekviena politinė karjera baigiasi žlugimu“, - tokiu įrašu anglų kalba po...

Gražulio vaikelio susilaukusi palangiškė: jis atsiprašė visos Lietuvos, tik ne manęs ir dukrelės (1343)

Skandalingojo politiko Petro Gražulio vaikelio susilaukusi palangiškė Birutė Navickaitė neslepia,...

Pasiūlė paprastus būdus, kaip kasdien sutaupyti (2)

Šiais vartotojiškumo laikais vis dažniau kyla klausimų dėl finansinių sprendimų priėmimo ir...

Tunisiečių siaubu virtęs Lukaku lygiuojasi į Ronaldo 5:2 (38)

Pasaulio čempionato šeštadienio futbolo dozė startavo ypač rezultatyviomis G grupės...

Lazdijų centre užsiliepsnojo prekybos centras „Aibė“ (1)

Šeštadienį, apie 16 val., Lazdijų miesto centre užsiliepsnojo pastatas, kuriame įsikūręs...

Moters pagalbos šauksmas: kur dėtis po skyrybų su vaikais? (368)

Su vyru besiskirianti moteris atsidūrė akligatvyje – turi išsikraustyti iš namų, socialinio...

Kaune ant kojų sukeltos spec. tarnybos – Aleksoto aerodrome sudužo lėktuvas papildyta (116)

Šeštadienį, 13.53 val., Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 gautas...