Kita bloga mintis yra įkurti restoraną auksinėje Vilniaus vietoje, ant Trakų ir Pylimo gatvių kampo, bet buvusio nesėkmingo pseudo-Tailando restorano patalpose. Tas restoranas (pavadinimo nebeminėsiu, tegu ilsisi ramybėje) buvo toks nesėkmingas, kad jo pavadinimo niekas nebeprisimena, jis ištrintas iš atminties, kaip karo nusikaltimas. Įkūrinėti tokioje vietoje naują restoraną yra beveik komercinė savižudybė: ten reikia kunigo ir egzorcisto, o ne naujo restorano.
Galiausiai, bloga naujiena yra laikyti vokiškai pavadintą restoraną tuščią, be žmonių, tuščią, kaip ledo ritulio arena Afrikoje, tuščią, kaip televizijos pokalbių laida, bet kai ateina keturi žmonės - aptarnauti taip lėtai, lyg viską vežiotų iš Kauno ar kitur.
Dar turiu patarimą. Nuvažiuokite kada į Ameriką, pamatysite, kokiu greičiu reikia dirbti. Alui atsirasti ant stalo tinkamiausias laikas yra 30 sekundžių po užsakymo. Iki 60 sekundžių yra priimtina. Visa kita, ypač 15 minučių - apsileidimas, už kurį reikėtų vyti iš restoranų verslo, daužant šlapiais škurliais, ir niekad neįleisti atgal.
Žinot, kodėl jiems tiek užima atnešti gėrimus? Nes, gavusi užsakymą, Lietuvos padavėja drebančiom rankom pradeda dėlioti ant savo padėklo ikebanos kompoziciją iš puodukų, stiklinių, buteliukų ir mineralinio, bijodama, kad tik ko nepamirštų, ir kad, gink Dieve, nereikėtų nešti du kartus, nes kojos ne valdiškos. Lietuviškos padavėjos nelaksto, jos gimsta miegodamos ir praleidžia gyvenimą komoje. Dėlionė užima ilgai. Paskui prasideda ritualinis gėrimų pilstymas drebančiomis rankomis, ir aš tada sakau: “nepilkit, pats įsipilsiu”. Nes kol ji įpila, aš spėju straipsnį parašyti.
Velniai nematė aptarnavimo. Blogiau yra maistas - meniu be minties, be sumanymo ir be tikslo. Kam skirtas? Turbūt žmonėms, kurie neturi išmaniojo telefono ir negali susirasti kito restorano netoliese. Kas kūrė tą meniu? Su kokia mintim? Turbūt tie patys žmonės, kurie pasirūpino kėdėm ir stalais, bet nesuprato, kad žmonės ne to ateina į restoraną.
Aš ateinu į restoraną ne tokių patiekalų, kuriuos geriau ir skaniau pagaminčiau pats.
Dar niekada nemačiau tiek adekvačių, gerų produktų (beveik visais atvejais - nors mėsa buvo baisi), sunaudotų beprasmiam, blankiam gaminimui.
Šparagai su kumpiu (4,90 EUR) buvo apgailėtinai apvynioti per storo ir per mažo - tiksliau, ubagiško - kumpio gabaliukais. Čia kaip būna sušiai, kur varguoliškas apdžiūvusios žuvies gabalėlis neuždengia ryžių gumulėlio.
O jau šparagai su uždrožtu sūriu? Išvis nesupratau. Kitąsyk tarkuokite sūrį burokine tarka, greičiau bus, ir taip pat apgailėtina, nes šparagai vis tiek kaip troškinti mokykliniai pieštukai, su tiek pat skonio. Aš visada sūrį tarkuoju burokų tarka, labai taupo laiką. Viengungio įpročiai kartais praverčia.
Tostas su lašiša ir šparagais (4,9O EUR) buvo patiekalas, kurį aš paruoščiau, jei mano šaldytuvas būtų tuščias, o mane viduryje nakties suimtų alkis. Ne, ir aš tokio negaminčiau. Geriau tepčiau majonezą ant batono. Ir ridikėlių taip nekapočiau, kaip pašarinių runkelių. Aš inteligentas, man išsilavinimas neleidžia.
Geriausia, ką turime pasakyti apie Dim Sum kiniškas bandeles su grybais (5 EUR), buvo tamsus ir intensyvaus skonio padažas prie jų. Net jei jie gamina patys, jo skonis - kaip pirktinio. Būna tokių restoranų, kur norisi patarti, kad gal jūs geriau pirkite Maximoje ir tiesiog šildykite mikrobangėje, visiems bus geriau. Ten džiaugiesi, kai randi ką nors iš parduotuvės. Arba kažką, kas atrodo, kaip iš parduotuvės.
Spagečiai su rūkyta skumbre (8,50 EUR) buvo pagirtini, nes nepervirti. Kombinacija - netikusi. Atrodė, kaip netikusios moksleivės kūrinys, sugalvotas per darbų pamokas gimnazijoje. “O padarom makaronus su skumbre, taip dar niekas nėra daręs”. Bent jau lakštinius moka išvirti.
Itin niūri naujiena buvo jautienos antrekotas (15 EUR), kuris būtų patikęs kremzlių mėgėjams. Daugiau niekam. Paprastai restoranai tokiais atvejais teisinasi: “tokią mėsą atvežė, ką mes žinom”. Aš žinau, ką jums daryti. Liaukitės pirkti mėsą iš tų pačių žmonių, kurie turbūt tiekia padangas jūsų automobiliui, nes jie kartais gali susipainioti. Mėsa buvo tinkamai iškepta, bet virėjas tokiais atvejais yra bejėgis, virk neviręs, vis tiek gausis guminių paplūdimio šlepečių skonis.
Puotą baigę pyragai. Normalūs, kaip namuose. Iš tetos Aldonos. Kur visi paragauja, o paskui pasako, jau vairuodami namo: “Ką darysi, Aldutė bent jau stengiasi, ir pas ją visada švaru. Ir gėles gražiai prižiūri.” Kitaip tariant, pas Aldoną niekas dėl pyragų neina. Ir į šitą restoraną sunku įsivaizduoti ką nors einant dėl maisto.
Aš - maisto kritikas, ir ten buvau darbo tikslais, bet, galiu pažadėti, tik vieną kartą. Keturiese sumokėjome 111,60 EUR ir arbatpinigius už kažką, nežinome už ką, gal daugiau iš įpratimo.
Galėčiau būti gailestingas ir duoti jiems dvi žąsis iš penkių, juo labiau, kad makaronų nepervirė. Bet, antra vertus, aš makaronų nepervirdavau, kai man buvo vienuolika metų. Buvau nemenkai kietas makaronų virėjas, dar ir sūrio užtarkuodavau.
Kodėl turėčiau būti gailestingas, kai galiu būti teisingas? Viena žąsis iš penkių. Man tokių restoranų nereikia.
Freunde, Pylimo g. 22D, Vilnius. Tel. +370 641 64151. Facebook profilis: https://www.facebook.com/FreundeVilnius/
Kasdien nuo 1130 iki vidurnakčio.
