„Man visada norisi laužyti nusistovėjusius stereotipus ir kol kas atrodo, kad atidarant „Love“ kokteilių barą, stereotipų pavyko sulaužyti ne vieną“, – atsiųstame pranešime cituojamas V. Kadūnas.
Pasak V. Kadūno, vienas iš didžiausių stereotipų Lietuvoje tai, kad kokteilis – moteriškas gėrimas. „Šis mitas visiška netiesa. Kokteilių kultūra pasaulyje susiformavo XIX a. itin vyriškoje, cigarų dūmais persmelktoje ir intelektualioje kompanijoje. Tuos pačius klasikinius kokteilius gurkšnojame iki šiol“, – aiškina neseniai į Lietuvą grįžęs verslininkas.
– Prie jūsų kokteilių baro nėra iškabos, viduje pasitinka neįprastas neoninis rožinis apšvietimas, o tualetai ne tik bendri, tačiau ir itin stilingi. Kas įkvėpė atidaryti būtent tokio stiliaus barą?
– Šis baras – daugelio dalykų, kurie man asmeniškai patinka, mišinys. Pavyzdžiui, labai mėgstu rožinę spalvą. Apskritai mėgstu klasikinės populiariosios kultūros dizainą, todėl jo elementų bare galima rasti ne vieną.
Kai su draugais lankausi kokioje nors vietoje, man labai svarbu, kad muzika būtų gera, kokybiška ir skambėtų taip, kad būtų galima susikalbėti. Šiame bare daug dėmesio skiriame tiek muzikos kokybei, tiek ir grojaraščiams.
Labai nemėgstu, kai restorane ar kokioje kitoje viešoje vietoje apsilankius tualete norisi nieko neliesti rankomis, o duris bandai praverti alkūnėmis. Šio kambario estetika, mano manymu, yra tokia pati svarbi, kaip ir restorano ar baro meniu sudarymas. Įrenginėdami barą mes šiam kambariui skyrėme tiek pat laiko, kaip ir visiems kitiems svarbiems aspektams. Vien tualeto duris patys gaminome 86 val.
Domiuosi kulinarija, vietiniais produktais ir jų skonio savybėmis, todėl bare rasite ne tik mūsų sukurtų kokteilių su, pavyzdžiui, aronijomis bei šaltalankiais, kurių šiuo metu galima įsigyti turguje arba prisirinkti miške patiems, bet ir nedidelių šaltų patiekalų, kurie puikiai dera su siūlomais gėrimais.
– Pripažinkite, barą atidarėte nors ir senamiestyje, tačiau ne pačioje populiariausioje gatvėje. Ar nebijote rizikuoti? Kodėl pasirinkote būtent šią vietą?
– Kai ieškojome tinkamos vietos barui – tikslingai rinkomės šią lokaciją dėl kelių aspektų. Niekada nenorėjome įsikurti pagrindinėje miesto gatvėje. Mums smagu, kai pas mus užsuka žmonės, kurie žino, ko tikėtis, t.y. paragauti kokybiškų, įdomių kokteilių ir užkandžių. Savo kokteiliuose naudojame tik šviežius, vietinius ir sezoninius ingredientus. Juos dažnai perkame Halės turguje, kurio kaimynystėje ir esame įsikūrę.
Apskritai tokios gatvės visame pasaulyje tampa pačios madingiausios. Kiekvienoje pasaulio kultūrinėje sostinėje, nesvarbu ar tai būtų Londonas, Niujorkas, ar kiti didmiesčiai, rasite panašią gatvę, kuri bus netoli stoties rajono, o joje – daugybė įdomių barų, kavinių, restoranų ir kitų nepriklausomų verslų. Mes tikime, kad Pylimo gatvė yra būtent ta vieta Vilniuje.
– Kokteilių baras nėra jūsų vienintelė veikla. Papasakokite plačiau apie tai, ką dar veikiate.
– Na, juokais sakau, kad baras – tarsi mano hobis. Tai veikla, kuri man teikia labai daug džiaugsmo. Tačiau kas kelias savaites darbo reikalais tenka lankytis Anglijoje. Buvimas tokioje multikultūrinėje aplinkoje man neleidžia atsipūsti, nuolat stimuliuoja vaizduotę ir kūrybiškumą.
Londone dirbu maisto fotografu ir restoranų konsultacijų grupėje, padedančioje barus ir restoranus atidaryti žymiausiems pasaulio vardams. Daugiausia dirbame su mados industrija. Vienas iš įdomesnių pastarųjų metų projektų buvo darbas garsiesiems prancūzų mados namams „Louis Vuitton“.
Ši kompanija rengė didžiulę, po pasaulį keliaujančią parodą „Louis Vuitton Series 3 Exhibition“ apie prabangos prekės ženklo istoriją. Viena iš tarptautinės parodos stotelių tapo Londonas. Parodai buvo pasirinktas apleistas biurų pastatas pačiame Londono centre, The Strand. Trys apleisto pastato aukštai per du mėnesius pavirto į super prabangias erdves, skirtas kompanijos produkcijos eksponavimui. Mūsų kompanija buvo atsakinga už baro ir restorano sukūrimą, kuris buvo skirtas parodos lankytojams ir privatiems kompanijos renginiams.
Atidarymo vakarą buvo pranešta, kad laukiama 500 svarbių svečių. Kadangi ne kartą girdėjome gandų apie „Louis Vuitton“ organizacinius gabumus, ruošėmės žymiai blogesniam. Likus 45 minutėms iki vakaro pradžios buvome informuoti, kad dalyvių bus 900. Kad geriau suprastumėte situaciją, LV jau anksčiau buvo iškėlę sąlygą, kad nė vienas svečias negali laukti gėrimo ilgiau nei 14 sekundžių. Niekada taip ir nesužinojome, kokiu būdu jie padarė išvadą, kad tai turi būti būtent 14 s, o ne 13 s arba 16 s.
Šaldytuve turėjome pasiruošę 3600 butelių šampano ir 2400 taurių. Buvome apskaičiavę, kiek laiko trunka taurės kelias nuo to laiko, kai svečias ją tuščią kur nors padeda, tada padavėjas ją žaibiškai surenka, neša atgal į virtuvę, ji patenka į indaplovę, išblizginama ir atnešama atgal į barą. Savaime suprantama, visi reikalavimai buvo išpildyti, LV mums po parodos sakė, kad buvome geriausiai organizuoti paslaugų tiekėjai, su kuriais jiems teko dirbti.
Tarp kitų įdomesnių projektų – prieš kelerius metus kūriau kokteilį „Jo Malone“ parfumerijos kompanijai, kurie pristatė kvapą „Lime & Mandarin Cologne“ ir manęs paprašė sukurti šio kvapo gėrimą. Bendradarbiavimas pavyko puikiai.
Be tokių įspūdingų projektų, turime ir mažesnių, atidarome vadinamuosius pop-up restoranus, barus, taip pat valdome tris sėkmingus savo kompanijos restoranus.
– Studijavote kultūrines studijas. Kaip nutiko, kad jūsų karjera pasisuko į aptarnavimo sferą, barus ir restoranus?
– Ne kartą teko išgirsti, kad tai nėra prestižinė sritis. Taip sakantiems žmonėms aš visada turiu paruošęs atsakymą apie aukštąjį mokslą. Baigti bakalauro studijas užtrunka apie 3–4 metus. Na, dar pridėkime pora metų magistro studijoms. Sudėjus – 5–6 metai. Tam, kad taptum tikrai geru padavėju ar barmenu, dažnai prireikia ne mažiau dešimties metų ir ne ką mažiau valandų gan sauso studijavimo, tik kad knygos būna apie gėrimus ir maistą, o ne teisę ar vadybą.
Visiems, kurie dar mano, kad šioje srityje dirbti yra „nemadinga“, galiu pasakyti, kad jie labai klysta. Svarbiausia tai, ar darbas žmogui teikia malonumą, ar ne. Man – teikia.
– O kaip pats grįžimas į Lietuvą? Londone gyvenote daugiau nei dešimtmetį. Kas sunkiau – emigruoti ar reemigruoti?
– Grįžti į Lietuvą tikrai nebuvo sunku. Nors skamba banaliai, tačiau labai pasiilgome gamtos, ežerų ir miškų. Po daugiau nei dešimties metų, praleistų ne Lietuvoje, čia matau daug labai pozityvių dalykų. Žmonės kuria verslus, užsiima įvairiomis įdomiomis veiklomis, domisi pasaulinėmis tendencijomis ir kažką panašaus nori sukurti ir namuose. Džiugu, kad vis daugiau žmonių iš užsienio grįžta praplėtę akiračius, o kartu su savimi atsiveža šviežių idėjų, entuziazmo pokyčiams, kurio Lietuvoje taip kartais trūksta, noro ir motyvacijos, galų gale – paprasčiausio pozityvumo.
