Poreikis keisti švietimo įstaigų valgyklų valgiaraščius buvau jau subrendęs klausimas. Taigi pateikiu jums įspūdžius iš trijų skirtinguose Vilniaus mikrorajonuose įsikūrusių mokyklų, kuriose visose mane ir kartu pietavusius draugus pradžiugindavo mažos patiekalų kainos, o kas ne taip džiugino, skaitome žemiau.
Vilniaus Petro Vileišio progimnazija (Užupis)
Čia pietauti atvykau viena jau gerokai po 13 val., tad daug pietaujančių mokinių nesutikau ir pati ilgai neužtrukau. Priešingai, tie kurie ateidavo į valgyklą, sutartinai užsisakydavo labiau desertui tinkantį patiekalą – sausainių. Kol pietavau, juos pirko bent penki mokiniai, tikriausiai labai gardūs, nors manęs ir nesuviliojo. Dar įdomu paminėti, kad pirmą kartą atėjus į šią mokyklą, natūralu, kad nežinojau, kur yra jų maitinimo vieta, tad mandagiai pasiteiravau budinčios mokyklos darbuotojos, ar galima valgykloje pietauti žmonėms „iš gatvės“ ir kur galiu ją rasti. Sulaukiau teigiamo atsakymo į pirmąjį klausimą ir nukreipimo sekti pagal kvapus – labai logiškas būdas surasti valgyklą.
Valgykla dėl savo stalų, skirtingų kėdžių ir gėlių vazonuose man priminė mokyklos klasę, bet ir nesitikėjau atrasti kažko modernesnio. Svarbiausia, kad viskas pasirodė tvarkinga. Dar atkreipiau dėmesį į valgyklos gale esantį stalą, kuriame lankytojams yra padėtos švarios stiklinės ir ąsočiai su vandeniu, nemokama ir labai sveikintina.
Dienos maisto meniu su porcijos svoriu ir kaina išspausdintas ir pakabintas prie maisto išdavimo langelių, prie kurių ir vykdomi užsakymai. Tokių langelių yra du, dar vienas – atnešti nešvariems indams. Tiesa, meniu prie patiekalų yra prirašytos ir raidės „T“ arba „A“, kurios atitinkamai reiškia:
T – tausojantis patiekalas, pagamintas verdant arba troškinant, gamintas garuose arba apkeptas ir patroškintas; A – patiekalas, pagamintas iš augalinės kilmės produktų. Štai ir naujovė, kurios mano mokyklos laikais tikrai nebuvo ir kurią aš kaip reta bei neišranki mokyklos valgyklų lankytoja vertinu labai teigiamai – kuo daugiau aiškiai pateiktos informacijos ir dar nuo ko anksčiau, tuo mūsų vaikų suvokimas apie maistą bus gilesnis. Nuoširdžiai tuo tikiu.
Tęsiant apie pietus, jiems aš pasirinkau troškintą kiaulieną su trijų salotų (rauginti kopūstai, pekino kopūsto ir burokėlių) garnyru. Ir čia reikia paminėti, kad toks buvo mano pasirinkimas, nes buvo galima pasakyti, kokių tiksliai salotų ar kito garnyro (bulvių košė, ryžiai) norite. Už šį patiekalą sumokėjau 2,1 EUR ir kaip jau rašiau viršuje, tikrai nudžiugau dėl tokios pietų kainos. O ar nudžiugau dėl maisto skonio? Taip!
Suprantu, kad patiekalas nėra pats fotogeniškiausias, mėsa su salotomis plaukianti lėkštėje, bet šįkart ne akimis labiau ir vertinau. Minkšti, sultingi kiaulienos gabaliukai su šviežiomis, saikingai prieskoniais pagardintomis salotomis man labai patiko. Esu valgiusi ne vienoje valgykloje (kur tik aš nesu pietavusi..), bet net ir jos ne visos gali taip skaniai pagaminti tokį paprastą patiekalą.
Trumpa išvada. Pokyčių šioje progimnazijos valgykloje tikrai pamačiau ir tie pokyčiai man labai patiko. Noriu tikėti, kad patinka jie ir mokyklos bendruomenei, ir kitiems čia atklystantiems.
Vilniaus Petro Vileišio progimnazija – Filaretų g. 3, Vilnius.
Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykla
Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykla (Senamiestis)
Pristatant šią mokyklą, reiktų atkreipti dėmesį į jos vietą – mokykla įsikūrusi Islandijos gatvėje, kuri kartu su Vilniaus gatve galėtų būti tituluojamos miesto aktyviausiomis. Tą svarbu paminėti, nes tiek šioje gatvėje, tiek aplink yra daugybė maitinimo vietų, kurios lankytojus vilioja įvairiomis virtuvėmis bei interjero ar aptarnavimo sprendimais. O štai Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykloje įsikūrusi valgykla, atrodo, nė nesistengia mūsų stebinti, ji yra tiesiog tokia, kokią valgyklą gali prisiminti prieš dešimt metų kur nors mažame kaimelyje. Ar jau nustebinau tokiu apibūdinimu?
Įėjus į mokyklą klausti budinčio, kur yra valgykla, nereikia. Rasti ją labai lengva, užtenka tik įeiti pro paradines duris ir kitos durys, esančios priešais tave, nuves į atskirą salę su baltomis staltiesėmis dengtais keturviečiais staliukais. Standartiškai gėlės vazonuose ant palangės, maisto atsiėmimo ir nešvarių indų langeliai, maisto užsakymo baras – ir tu vėl pasijauti sugrįžęs į mokyklos suolą.
Pietų į šią mokyklą atvykau su draugu, kuriam, nors ir dirbančiam visai šalia, ši valgykla tapo tikru atradimu. Atvykome po 13 val., pietus užsisakėme be jokios eilės, nors vėliau, atėjus alkaniems mokiniams, nedidelė eilutė susidarė. Dienos pietų meniu su porcijų svoriu ir dvejomis kainomis (viena kaina galioja mokiniams, kita – atėjusiems svečiams) atspausdintas ir garbingai padėtas prie kasos, prie kurios užsakomas maistas ir apmokama. Žvaigždute pažymėti patiekalai atitinka Petro Vileišio gimnazijos valgyklos meniu pridedamą raidę „T“ (tausojantis patiekalas, pagamintas maistines savybes tausojančiu būdu: virtas vandenyje ar garuose, troškintas, pagamintas konvekcinėje krosnelėje, keptas orkaitėje (folijoje, kepimo popieriuje, garų režimu), žemose temperatūrose ir kitu maistinę vertę tausojančiu ir kenksmingoms medžiagoms neleidžiančiu susidaryti būdu).
Šioje valgykloje aš savo pietums pasirinkau pusę porcijos kreminės špinatų sriubos ir žvaigždute pažymėtą patiekalą – garuose keptus kalakutienos filė kotletukus su čiobreliais ir raudonėliais bei morkų ir ridikų salotomis, kompoto stiklinę. Kolega pasirinko barščių su kopūstais sriubą ir kiaulienos kotletą su sūriu ir taip pat kompoto stiklinę. Už visus šiuos pietus sumokėjome apie 6 EUR, o vėliau už pasirinktą pyrago gabaliuką su arbata dar papildomai 1,4 EUR. Ar reikia priminti, kur yra įsikūrusi ši maitinimo vieta? Atsižvelgiant į vietą ir kainą, nežinau, ar dar kur nors įmanoma pavalgyti pigiau. Bet taip pat nežinau, ar čia norėčiau labai dažnai pietauti.
Mano pasirinkta kreminė špinatų sriuba buvo švelni ir lengva, pakankamai skani, nors skonį paryškinti druska su pipirais nebūtų pakenkę. Kaip ir antrajam patiekalui, kuris, deja, bet buvo visiškai sausas ir prėskas, o salotos tokios skurdžios skonio prasme, kaip ir atrodo nuotraukoje (ridikų išvis neradau). Labai liūdnas rezultatas taip sveikuoliškai „ant popieriaus“ skambančio patiekalo. Kolegos kotletas be jokių žvaigždučių buvo geresnis variantas, nors ir jis nesublizgėjo.
Trumpa išvada. Atradę tokią kainodarą Vilniaus Senamiestyje džiaugėmės neilgai – sulaukus maisto, ir tarp mūsų kilo diskusijos, ką valgo ar ką turėtų valgyti mokiniai, nes tądien šioje mokykloje virėjai akivaizdžiai nebuvo nuotaikos arba maisto gaminimo naujovės apskritai jai atėmė motyvaciją gaminti.
Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokykla – Islandijos g. 3, Vilnius.
Vilniaus privati gimnazija
Vilniaus privati gimnazija (Antakalnis)
Dar vieną mokyklą – pirmąją privačią mokyklą Vilniuje kartu su drauge aplankėme saulėtą rudens dieną, atitaikiusios laiką, kada visi mokiniai buvo pamokose, – 12 valandą. Atmintis nesumelavo, kad būtent tada prasideda pamoka prieš ilgiausiąją pertrauką, nes po pamokos valgykloje mokinių nestigo.
Dienos meniu pakabintas prie valgyklos įėjimo, galima užsisakyti sriubos, salotų ar karštųjų patiekalų atskirai, bet tuomet, turiu pripažinti, kaina tampa gana didelė. Alternatyva – rinktis dienos pietus, kuriuos sudaro sriuba, karštas patiekalas ir gėrimas už 4 EUR, o tai iš trijų aprašomų mokyklų yra vis tiek brangiausia. Būtent dienos kompleksą abi su drauge ir pasirinkome, tad pietums valgėme: troškintų burokėlių sriubą su porais, kalakutienos kukulių, taip pat gavome atsigerti po stiklinę kompoto.
Vietoj kukulio dar galėjome pasirinkti kiaulienos kepsnį grybų padaže, bet aš prioritetą teikiu kalakutienai. Atkreipiu jūsų dėmesį, kad papildomų simbolių prie patiekalų pavadinimų šioje valgykloje nebuvo, bet informacinėje lentoje kabėjo išrašas iš Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriame daug informacijos apie įvairius alergenus.
Prieš pereidama prie įspūdžių apie maistą turiu paminėti vieną man labai patikusį sprendimą – tai keli įėjimai. Per vieną jų gali įeiti svečiai iš gatvės, o per kitą (viduje) – mokiniai, tad ateinant tokiems pašaliečiams kaip aš nesutrukdomas įprastas mokyklos gyvenimas. Dar vienas įdomus momentas, kad prie įėjimo yra informacinis lapas, kuriame parašyta, jog su paltais, striukėmis įeiti griežtai draudžiama, juos reikia pasikabinti prie įėjimo. Aiški tvarka, kuriai mes, žinoma, paklusome.
Maistą užsisakyti ir atsiimti galima iškart prie vieno maisto baro, nusinešti nešvarius indus reikia patiems. Niekuo neišsiskirianti tvarka, išskyrus vieną įdomybę, apie kurią man papasakojo čia dažniau pietaujanti draugė. Šioje valgykloje yra siūloma rinkti maisto antspaudukus ir dešimtą kartą pietauti nemokamai!
Grįžtant prie maisto, sriubą mes suvalgėme smagiai besikalbėdamos, tad dabar, kada reikia prisiminti jos skonį ar tiesiog rasti jai epitetų, sėdžiu ir galvoju... neatsimenu. Nuotraukoje matyti, kad sriuba buvo pateikta tvarkingame baltame indelyje, jos porcijos dydis normalus, o skonis ypatingai neįsimenamas. Vis dėlto suvalgėme viską, tad gal ir nebuvo blogai.
Prie kalakutienos kukulio aš pasirinkau tik salotų garnyrą (dar buvo galima pasirinkti ryžių arba bulvių): burokėlių ir įvairių šviežių pjaustytų daržovių. Ir čia turiu pripažinti, kad nebuvo sausa, netrūko prieskonių – viskas buvo šviežia, paprasta kaip dukart du, bet skanu!
Trumpa išvada. Tokiame rajone kaip Antakalnis, kuris negali pasigirti daugybe gastronominių perlų, aplankyti įvairias mokyklų ir ne tik valgyklas – visai smagi idėja. Kasdien po naują valgyklą ar kavinę ir štai – jūs jau laikotės auksinės „Pietų pertrauka“ idėjos kasdien pietauti skirtingose vietose!
Vilniaus privati gimnazija – V. Grybo g. 7, Vilnius.
