Tačiau žymiai dažniau gruzinų virtuvė Lietuvoje yra sovietų nostalgijos atspindys, kulinarinių nuobodylų maisto gamyba neišmanėliams valgytojams: kaip ir bloga ir pigi „kinų virtuvė“, kuri tėra krakmolo ir cukraus pliurzė keliais egzotiniais pavadinimais, atvežta iš Kinijos per Rusiją, arba prasti tinkliniai sušiai.
Kalbant apie gruzinų virtuvę, žmonės prisimena, kaip „viščiukas tabaka“ buvo, greta „Kijevo kotleto“, vieninteliai egzotiniai patiekalai Sovietų Sąjungos virtuvėje (dar, žinoma, buvo uzbekų plovas, kas anais laikais dažniau buvo kiaulienos skūros su ryžiais, mano iki šiol vienas nemėgstamiausių patiekalų pasaulyje).
Iš esmės, gruzinų virtuvė kelioms kartoms vaidino nepavydėtiną vaidmenį: tai buvo vienintelis egzotinis maistas (arba maistas, priartėjantis prie egzotinio) žmonėms, kurie negalėjo keliauti po pasaulį ir ragauti svetimų šalių skonių. Taip pat mandarinai ir apelsinai buvo vieninteliai prieinami egzotiniai vaisiai žmonėms, kuriems bananus parduodavo ne daugiau kilogramo į vienas rankas ir kurie kartais paskanaudavo šaldytų ananasų iš broliškojo Vietnamo. Tie ananasai atšildyti būdavo kaip nedideli saldžios vandeningos kempinės gabaliukai, kietais plaušais drąskantys burnos gleivinę. Tačiau jie niekaip nesusiję su šiandieninės apžvalgos tema.
Taip neturėtų būti. Gruzija yra laisva šalis, žvelgianti į priekį, o ne atgal, ir neturėtų būti tik vienas atrakcionas iš sovietijos nostalgijos parko.
Naujas gruzinų restoranas „Georgian House“ yra Vilniaus Senamiesčio centre, Mėsinių gatvėje, greta Dysnos ir Ašmenos gatvių prie Rūdnininkų gatvės skvero – tame pastate kažkada, prieš daug metų, buvo kažkokia dailės galerija. Tokia turistinė vieta man visada kelia įtarimą, gal ir nepagrįstą, tačiau patalpų nuomos kainos tokiose vietose būna tokios, kad čia gali išgyventi (kiek žinau iš patirties) arba labai brangūs restoranai, arba brangūs barai, arba tokios vietos, kurios turi nesustojamą turistų srautą, valgantį pašildytus bulvių tarkių plokštainius, kurie apsimeta lietuviškos virtuvės klasika. Tai pažiūrėkime, ką čia galima paragauti gruziniško.
Valgiarašis gana didelis ir išsamus, su visais privalomais turistinio gruzinų restorano patiekalais. Jei valgiaraštis nebūtų parašytas lietuviškai, turbūt nežinočiau, kokioje šalyje esu – tai galėtų būti ir Sankt Peterburgas, ir Berlynas, ir tas restoranas galėtų vadintis bet kuriuo iš tradicinių gruziniškų vardų: „Genacvale“, „Mimino“ arba „Suliko“.
Charčio sriuba (€4,90) buvo gana kvapni ir tiršta, ir žolių buvo nemažai. Ar labai įsimenama ar išskirtinė? Ne. Negaliu nieko apie ją prisiminti. Tai buvo vidutinė gruziniška sriuba iš vidutinio gruziniško restorano.
Adžariškas chačapuris (sūrinės tešlos pyragas su vienu išleistu į vidurį kiaušiniu ir sviesto gabalėliu) negalėjo pasigirti ypatinga sūrio gausa, o iš vienišas kiaušinukas atrodė liūdnokai – nesitikiu, kaip Batumyje, matyti ten išleistų trijų kiaušinių, bet pora gal būtų geriau. Taip, adžariškas chačapuris būna ir su vienu kiaušiniu, bet čia įspūdžio nepadarė.
Dar mažesnį įspūdį paliko tai, kad kelių patiekalų, įrašytų valgiaraštyje, virtuvėje nebuvo. Tai buvo teoriniai patiekalai: „štai ką mes galėtume paruošti, jeigu galėtume, bet dabar negalime“. Gal su kokiais kitais patiekalais tai ir galėtų būti priimtina, tačiau kai gruzinų restoranas neturi to patiekalo, kurio tikisi visi vyrai, atėję į gruzinų restoraną – kiaulienos šašlyko, nėra smagu. Nori surūgusio kliento veido? Pasiūlyk atėjusiam vyrui vietoje kiaulienos vištienos šašlyką (€9), ir pamatysi, kas bus. Nepadeda net ir teatrinis pateikimas, kai iešmas kabo ore ant aukšto stovo, o po juo - lėkštė. Man tai nedaro įspūdžio, kaip ir tas teatras kituose restoranuose, kur ant mėsos užpila alkoholį, uždega liepsną ir visiems turi atrodyti, kad didelė kepsnio kaina staiga pasidarė labiau pateisinama.
Kiaulienos ir jautienos liulia kebabas (€10) man pasirodė sausokas ir nuobodus, ir už dešimt eurų aš norėčiau pamatyti lėkštėje ką nors labiau stebuklingo ar įsimenamo. Arba daugiau gausos, daugiau kvapo, kad būtų ką papasakoti, kaip būna, kai pavalgai Gruzijoje.
Dabar aš turiu pasakyti kai ką, kas man nepridės populiarumo taškų, tačiau chinkaliai (dideli, storos tešlos virtiniai su mėsa ir sultiniu viduryje, €6,50) man visiškai nepatiko. Aš žinau, kad jų būna visokių, ir, tikriausiai, visokie turi savo valgytojus, tačiau čia man buvo sprangu ir per daug sunku. Gal aš kažko nesuprantu. Aš nesakau, kad jie buvo blogi. Aš sakau, kad jie man nepatiko. Net ir su specialiais jų valgymo įrankiais, kurių anksčiau niekada nesu sutikęs.
Trise sumokėjome €74,80 ir arbatpinigius. Už tuos pinigus gavome vidutinišką turistinį gruzinišką maistą – saugų, nuobodų, anonimišką. Trys žąsys iš penkių.
Geogian House, Mėsinių g. 4-3, Vilnius. Tel. +370 699 89326. Facebook profilis.
Nuo sekmadienio iki trečiadienio – nuo 11:00 iki 23:00, nuo ketvirtadienio iki šeštadienio – nuo vidurdienio iki 23:45.
