Mes irgi paklausiame, tiesiai ir paprastai, kaip padavėjas, kuris atrodo vietnamietis, taip gerai kalba lietuviškai, be jokio akcento. „Aš čia gimiau“, – sako jis. Paskui iš interneto sužinome, kaip gėdos prisidarė žmonės, pradėję baksnoti pirštais į meniu ir bandantys iš lėto užsisakyti, pamatę, kad padavėjas kalba lietuviškai geriau už juos.
Bet paklausinėję šeimos istorijos taip ir nesužinome, gal ir gerai, nėra čia ko. Žmones atveda į Lietuvą įvairūs keliai. Ne viskas, turbūt, turi būti vieša. Negali paaiškinti, ir kaip restoranas (kaip pamatysime, labai geras) atsirado tokioje neįtikėtinai keistoje vietoje, tarp Karoliniškių daugiabučių sostinėje, kur jo dar ir paieškoti reikia. Sausio 13-osios gatvė nėra taip lengvai randama, kaip jums atrodo. Ieškokite netoli „Karolinos“ viešbučio ir televizijos bokšto ir rekonstruojamos „Maximos“, ir kaip nors rasite.
Ko Vilniui reikia, tai gatvių su datomis ir skaičiais, visus sėkmingai painioja, aš vos nenuvažiavau į Vasario 16-osios gatvę, o dar Vilniuje yra birželio 23-osios gatvė, kuri man kelia nuostabius prisiminimus, nes ten yra policijos komisariatas, ir vieną kartą mane ten apklausė kaip liudytoją, aš nejuokauju, byloje dėl „Akropoliuose“ grobiamų vaikų.
Tiesiog kažkokia Klaipėdos gyventoja feisbuke parašė, kad „Akropoliuose“ grobia vaikus, nuskuta plikai ir pagrobę parduoda organų pirkliams. Policija pradėjo tirti šį reikalą, o mane iškvietė liudytoju, nes buvau humoristine tvarka pasidalinęs komišku įrašu.
Gatvių pavadinimai man apskritai kelia daug gerų minčių. Aš Vilniuje kurį laiką gyvenau Raudonosios Armijos prospekte, o dabar gyvenu Aludarių gatvėje, ir pastarasis pavadinimas man patinka. Niekada negalėčiau gyventi Karių kapų, Šermenų arba Pagrabo gatvėse, būtų per niūru.
Tai štai, restoranas „Ha Noi“ yra Karoliniškių daugiabutyje, norėjau sakyti, kad tarp griūvančių blokinių namų, bet jokie jie ne griūvantys, jau greičiau Vilniuje nugrius Gedimino pilies bokštas (kai buvo rašomas šis straipsnis, Vilniuje dar buvo Gedimino pilies bokštas – autoriaus pastaba, ir šį nusibodusį juoką aš kartosiu tiek, kiek reikės, kol pagaliau Vilniaus miesto valdžia imsis kokių nors priemonių, nes jei jums nusibodo ši tema, tai galite įsivaizduoti, kaip nusibodo visiems situacija, kai griūna miesto centre esantis architektūros paminklas, o savivaldybė tik kuria komisijas, kurios paskiria posėdžio datas po dviejų mėnesių).
„Ha Noi“ yra pavadintas pagal Hanojų, Vietnamo sostinę (vietnamietiškai rašoma Hà Nội), tai tūkstantmetis miestas, kuriame man dar neteko būti, ir kur yra mauzoliejuje balzamuotas tautos vado Ho Chi Mingh‘o kūnas, kurio turbūt neičiau lankyti, net jei ir nuvažiuočiau į Vietnamą. Man nepatinka ir gyvi lyderiai, o balzamuoti – juo labiau.
Tačiau Vietnamo patiekalų valgiau daugelyje pasaulio vietų, tarp jų ir Vilniuje, kur yra dar vienas (tiesa, ne visiškai vykęs ir labai skausmingai į kritiką reaguojantis) vietnamiečių restoranas, kurio pavadinimo neminėsiu, galite paspėlioti apie juos straipsnio komentaruose. Šitas, „Ha Noi“, tikrai geresnis.
Interjeras paprastas, vietų nedaug – per pietus viskas užsėsta. Tai tikras kaimynystės restoranas, kur ateis greta dirbantys ir gyvenantys, nors, aišku, galima atvažiuoti ir iš tolimesnių vietų mieste, šiais laikais taksi kainuoja skatikus. Nepaisant visokio išgalvoto privilegijuoto statuso, kurį mums priskiria garsiai kalbantys paskalų nešiotojai, mes laukiame, kaip visi, kol atsilaisvins staliukas.
Valgiaraščiai paprasti ir ant laminuotų lapų, su paveiksliukais – yra sakoma, kad negalima valgyti niekur, kur maistas yra nufotografuotas valgiaraštyje, o jeigu valgai, tai netikėk nuotraukomis, bet čia tas kitas atvejis, kai maistą atneša.
Mūsų laukiamiausias dalykas buvo phở sriuba su jautiena (€4,50) – galima užsisakyti su vištiena, bet visi valgytojai sako, kad skonis su jautiena daug geresnis. Tai paprastas jautienos sultinys su ryžių makaronais, ir kaip jie tokį dalyką pagamina, man paslaptis, bet dubuo yra didžiulis, ir tikrai pakankamas dviems žmonėms. Kaip visada, mes užsisakėme per daug, bet jau toks maisto kritikų likimas.
Mums dar labai patiko suktinukai (€4) – dideli, traškūs, pilni skonio ir minkšti viduje.
Aš su pasimėgavimu valgiau makaronus su jautiena (€4) – makaronai, kaip ir ryžiai kitame patiekale, nebuvo nei pervirti, nei per riebūs, kaip kartais atsitinka rytietiškuose restoranuose, kai iš geros valios padauginama aliejaus. Čia nieko nebuvo padauginta. Aš dar užsipyliau aitraus ir saldaus čilių padažo, kad skonis būtų dar pilnesnis. Man patinka toks aitrumas, kai atima kvapą ir servetėle reikia valytis nuo veido ašaras. Toks jau aš ekstremalas.
Reikalus užbaigė vietnamietiška šalta kava (nors lauke jau ne vasara, bet norėjau kažko šalto) – labai saldi, labai karti – tikras prancūziškas palikimas. Neatsitiktinai Hanojus buvo prancūziškosios Indokinijos sostinė.
Dviese pavalgėme kaip karaliai ir turbūt pusę visko palikome lėkštėse, nes, kaip jau sakiau, užsisakėme per daug.
Sotus, nuoširdus, jaukus namų maistas puikioje šiltoje aplinkoje. €18,50 už dviejų žmonių pietus yra nedidelė suma, nors, žinoma, čia ne Vilniaus centras, čia – Dievo užmirštos Karoliniškės, kur paprastai niekas nevyksta, bet štai ėmė ir įvyko geriausias Lietuvos vietnamietiškas restoranas iš gerų žmonių, kurie labai stengiasi ir gamina kaip sau. Tegu jiems kuo daugiau vėjo į jų bures.
Keturios žąsys iš penkių.
Ha Noi, Sausio 13-osios 2-110, Vilnius. Tel. +370 695 98907.
Nuo antradienio iki šeštadienio: nuo 10:00 iki 21:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 20:00.
