Anksčiau vis bandydavau paaiškinti, kad valgymas yra ne viskas, kuo užsiimu, bet maistas vis tiek visiems įdomiausia.
Kariuomenėje, pasirodo, būna panašiai. Nuvažiavau skaityti paskaitos į Ruklą, pas karius, ir bataljono vadas pulkininkas leitenantas Eugenijus Lastauskas nuvežė mane ten, kur labiausiai patinka visiems svečiams: prie tankų ir kitos šarvuotosios technikos. Kariuomenė yra ne tik tankai ir šaudymas, bet retai kas veržiasi apžiūrėti kabinetus ar aikšteles, kuriose žygiuoja kariai. Visiems parodyk tankus.
Prie technikos prisiartinus, aišku, lūkesčiai skiriasi. Vieni nori pasivažinėti (idealiame variante – tuo tanku nuvykti į savo kiemą ir pora kartų vikšrais pravaryti per blogai pastatytus kaimynų automobilius), kiti tikisi pora kartų iššauti. Aš norėjau apžiūrėti sąjungininkų tanką „Leopard“ iš arti, bet man pasiūlė lipti į vidų. Sakiau, ar tilpsiu per liuką, sako, tilpsi, nebijok. Ir tikrai, jokio vargo. Viduje vietos labai nedaug, maždaug kaip keleiviui pigių oro bendrovių lėktuvų salonuose, ir begalės jungiklių ir indikatorių – sakau, per kiek laiko žmogų galima išmokyti visa tai valdyti? Per kelis mėnesius, sako man. Pagalvojau, kad vargu ar aš išmokčiau, antra vertus, manęs jau niekas ir nemokytų: per senas.
Apie ką kalbėjau kariams? Apie tai, kad jie dirba darbą, už kurį visuomenė dar neišmoko padėkoti, nes dar pilna tų kalbančių, kad nėra su kuo kariauti, niekas mūsų nepuls, kad kuklūs pinigai, kuriuos skiriame gynybai, yra, girdi, nereikalingas švaistymas. Taip kalbantieji yra visai kaip tie bukuoliai, kurie gaili pinigų tinkamoms padangoms ir stabdžių kaladėlėms, nors padangos ir stabdžiai yra plonytis apsauginis šarvas, kuris juos skiria nuo ankstyvo išvykimo į geresnį pasaulį.
Kalbėjau apie patriotizmą, apie propagandos karą prieš Lietuvą ir apie tai, kad grėsmė mums visiems kyla iš tų, ką vis tiek reikia ginti ir kieno saugumu reikia rūpintis, tačiau jie, lengvai apkvailinti, galvoja, kad čia viskas prasimanymas. Žinoma, gydytojai irgi dažnai susiduria su ligoniais, kurie juos įžeidinėja ir niekina, bet juos vis tiek turi gydyti ir prižiūrėti. Tie šauktiniai, kurių keli šimtai susirinko manęs paklausyti (jaučiausi kažką pasiekęs gyvenime) irgi yra lyg medikai, tik instrumentai kitokie, galvojau aš.
Ir pokalbio pabaigoje manęs irgi daugiausia klausinėjo apie maistą: apie koldūnus ir geriausius kebabus. Jokių problemų: papasakojau apie viską, ką žinojau.
Ir tada mane pakvietė pavalgyti – visi tikino, kad maistas kaip visada, kaip kiekvieną dieną, niekas nieko išskirtinio neruošė, vakarienė tiksliai tokia, kaip valgo kariai. Ir aš jais tikiu: visada sakau, kad nesąmonė yra manymas, neva maisto kritikas gauna kitokį maistą, negu visi bet kokio restorano ar užkandinės lankytojai. Jei virtuvė gamina neskaniai, ji negali staigiai persijungti į skanų maistą. Jei virtuvė dirba gerai, ji visiems gamina vienodai skaniai.
Tą dieną karių valgykloje buvo mėsos salotos ir bulviniai blynai, desertui galima buvo pasirinkti jogurtą arba bandelę su cinamomu (nuotraukoje bandelės nesimato, nes stengiuosi vakare kepinių vengti, bet bandelės buvo didelės ir atrodė puikiai).
Salotos nebuvo perkrautos padažu, mėsos buvo daug, viskas buvo šviežia ir pagalvojau, kad būčiau ir dar daugiau įsidėjęs, bet norma yra norma, ir teisingai. Blynai buvo puikūs – nesudeginti, aliejus šviežias. Jei būčiau Ruklos apylinkėse, ir mane vėl pakviestų į tą valgyklą, aš tikrai vėl ten važiuočiau.
Žinote, kokį įspūdį viskas paliko? Kariai valgo ne taip, kaip mes buvome pripratę manyti. Kai galvoja apie valgyklą kareivinėse, mano kartos žmonės įsivaizduoja ligoninės kvapus, sudegusių riebalų kvapą ir taukuotus virtuvės įrankius. Ir kad kariai visą laiką valgo tik košę. Ir forminę, beskonę, baisią pilką duoną, kurią ir duona gėda būtų pavadinti – tai duonos gaminys, kurį pasauliui davė Sovietų Sąjunga. Mano vaikystės valgyklose būdavo iškabinti plakatai: „Duona – mūsų turtas, saugok ją.“ Ta duona neatrodydavo panaši į turtą, jos niekas nenorėdavo ir paėmę retai baigdavo valgyti riekę. Čia, Rukloje, buvo suraikyti puikios duonos kepalai – tokią duoną žmonės valgo namie.
Net valgyklos arbata stikliniame puodelyje man buvo skani. Gal tikrai buvau labai išalkęs po lipimo į tanką ir po mano skaitytos paskaitos, bet man viskas patiko. Klausiau karių, ar yra kas nors, ko visi nemėgsta: jie sako, mažai kam patinka kepenėlės, o daugiau viskas skanu. Gerai, kad tą dieną valgiaraštyje nebuvo kepenėlių: aš jų irgi nemėgstu nuo vaikystės.
Nežinau, ar visose karo valgyklose visada viskas taip Lietuvoje. Bet tai, ką pamačiau tą dieną, mane nustebino, maloniai. Kasos čekio parodyti negaliu, nes toje valgykloje iš lankytojų pinigų neima. Bet vis tiek galiu vertinti.
Geriausią įvertinimą gauna tos vietos, kurių labai trūktų, jei jų nebūtų. Kurių lankytojai pasiilgtų. Tą patį galima pasakyti apie karių valgyklą Rukloje. Penkios žąsys iš penkių, ir ačiū – ne tik už maistą, bet už tai, kad yra žmonės, kurie mus gina.
Andrius Užkalnis lankėsi Rukloje, Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ kunigaikščio Vaidoto mechanizuotame pėstininkų batalione. Gintaro Babrausko ir Andriaus Užkalnio nuotraukos.
