17
Kitas

Silkė po patalais

„Daugiau kaip dviejų silkės patiekalų Kūčioms negaminu, nes valgytojų pas mus labai nedaug. Bet stengiuosi, kad kiekvienais metais būtų vis pagal kitokį receptą paruošta“, – sako Zina Bružienė ir kviečia išbandyti receptus. Pagal vieną jų paruošta silkė – Bružų mėgiamiausia.

Pirmasis Zinos receptas – itin įdomiai ir gražiai pateikta silkė pataluose – turi priešistorę – labai gražią ir jautrią istoriją. Pasakoja Zina, traukdama vaikystės prisiminimus:

„Velykos ir pavasaris tais metais buvo ankstyvi. Drungnas vėjas ir saulė anksti ištirpdė ledus upelyje, išpūtė sniego likučius, išdžiovino balas, sunešė į pakeles pilkas dulkes ir po truputį šviesžaliai nudažė berželius. Šventinių pusryčių jie visi keliavo pas parko mamuką. Taip ji vadino savo močiutes – pagal gyvenamąją vietą. Ši gyveno visai šalia seno parko ir, svečiuojantis pas ją, net vienai buvo jai leidžiama nubėgti pasivaikščioti.

...Beveik visą mažutį kambarėlį užėmė viduryje stovintis didelis apvalus stalas, užtiestas akinančiai balta staltiese ir gausiai apkrautas įvairiais valgiais. Viduryje stovėjo grakšti vazelė, su išsprogusiais berželiais ir šilkiniais karklų kačiukais. Šalia dailioje pintinėlėje akį traukė įvairiaspalviai margučiai. Kai kurie buvo gražiai išskutinėti, o ant vieno net perskaitė – su šventom Velykom.

O! O kas ten, už tos margučių pintinėlės? Ji apėjo aplinkui stalą iš kitos pusės, kad galėtų iš arčiau apžiūrėti dėmesį patraukusią lėkštutę. Oho! Parietęs po savimi priekines kojas gulėjo tikrų tikriausias avinėlis. Tarsi gyvas jis žiūrėjo į kiaušinių pintinėlę juodų pipirų akytėmis, kyšojo mažas rausvas liežuvėlis, o geltonas jo kailiukas atrodė purus, mažomis minkštomis garbanėlėmis pasišiaušęs.

Visiems sėdant už stalo, ji užsiropštė ant prieš avinėlį stovinčios kėdės ir negalėjo nuo jo atplėšti akių. Kai reikėjo išsirinkti margutį kūlimui, ji ištiesė ranką ir nežiūrėdama paėmė pirmą arčiausiai buvusį, padėjo į savo lėkštutę ir alkūne parėmusi smakrą toliau grožėjosi avinėlio rageliais, ausytėmis, uodegėle.

„Norėtum paragauti?“ – pasilenkusi prie ausies tyliai paklausė mamukas. Ji iš nuostabos net loštelėjo – paragauti? Mamukas paėmė tokį keistą trumpą peiliuką apvaliu galu, nugnybė avinėliui vieną garbanėlę ir prikišo jai prie lūpų. Ji užsimerkė, prasižiojo, iškišo liežuvį ir atsargiai lyžtelėjo. Nesuprato. Lyžtelėjo dar kartą. Sviestas! Paprastas sviestas! Ir ji pasijuto tokia nuvilta, tokia apgauta ir įžeista, kad nepajuto, kaip per skruostą nusiritusi ašara nuo smakro paptelėjo ant baltos staltiesės.“

„Nuo tų Velykų visada galvoju, kad kažkas vienas ant šventinio stalo lėkštėje turi būti toks, kad atkreiptų dėmesį. Kad stebintų. Kad labai norėtųsi paragauti ir galbūt net nusivilti.

Ant kalėdinio stalo avinėlio, žinoma, nepadėsi, bet kodėl negalėtų būti silkė po patalais? Paprasčiausias patiekalas, kiekvienam pažįstamas iki kaulų smegenų, bet, patikėkit, kiekvienas jūsų paklaus – kas čia? Ir nustebs, ir nusivils“, – intriguoja maisto tinklaraštininkė iš Palangos ir noriai dalijasi receptu.

17
Kitas

Silkė po patalais

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt