Netrukus pradėjo aiškėti, kad L. Būdienę pastūmėjo internetiniai sukčiai, išvilioję iš jos ne tik visus šeimos pinigus, bet dar ir privertę skolintis iš banko bei giminių.
Moteris, kurią pavadinome Katerina, nenorėjo atskleisti savo identiteto. Pensininkė gyvena viena. Ji serga širdies ligomis, kurios prasidėjo po to, kai moteris neteko ne tik visų savo santaupų, bet prarado ir ilgalaikį santykį, kurį ji laikė nuoširdžia draugyste. Ji taip pat pateko į „romantinių” sukčių pinkles. Dabar moteris gyvena skurdo sąlygomis. Ji sako, kad įvykdžius finansinius įsipareigojimus pragyvenimui jai lieka mažiau nei 100 eurų, o sunkiai susirgus galėjo pasitikėti tik draugų geranoriškumu. „Aš tik noriu suspėti grąžinti visas skolas”, – prisipažįsta 80 metų moteris.
Šios ypač sunkiai gaunamos istorijos tapo pradžia tarptautinio tyrimo, kurio metu Lietuvos ir Slovakijos žurnalistės Irma Bogdanovičiūtė ir Lenka Haniková išsiaiškino nematomą realybę – internetinio sukčiavimo mastai didžiuliai, tačiau ikiteisminiai tyrimai užgesinami, bankų saugos sistemos nesuveikia laiku, o iš dideles kančias patyrusių žmonių ir jų artimųjų šaipomasi visuomenėje, žiniasklaidoje ir teisėsaugos institucijose. „Romantinis” sukčiavimas pasislepia nusikaltimų paraštėse, o nukentėję su nelaime paliekami tvarkytis vieni, skausmą slėpdami net nuo artimiausių žmonių.
Sukrečiantis priešmirtinis laiškas
Linos Būdienės sūnus Laurynas Būda pasidalino mamos laišku, kurį jis rado po mamos savižudybės. Net ir patyrusiems žurnalistams skaityti jį buvo emociškai sunku.
Moteris laiške nurodė žmones, pavogusius iš jos šeimos santaupas – jų vardus, pavardes, sąskaitų numerius ir pavogtas sumas. „Aš patikėjau šiais žmonėmis, o jie manimi pasinaudojo“, – rašė L.Būdienė.
Nors nuo tragedijos praėjo daugiau nei treji metai, Linos šeima vis dar jaučia gėlą ir neišmatuojamą skausmą. Nepaisant to, moters sūnus Laurynas sutiko pasidalinti šeimos istorija tam, kad nematomos ir nesuskaičiuojamos šių nusikaltimų aukos turėtų balsą, be kaltės ir gėdos jausmo pasakojantį, kas iš tiesų nutiko. „Išpažįstu vertybes ir gyvenu vertybėmis. Tautiškumas, katalikiškumas, visuomeniškumas, šeimyniškumas ir inteligentiškumas – bandau tai suderinti ir tuo gyventi“, – sako jaunas vyras.
Mamos savižudybė ir šeimos finansinė situacija, kurioje suprato atsidūręs, tuo metu apvertė jo gyvenimą aukštyn kojom. Vos devyniolikos vaikinas turėjo skubiai ieškoti darbo ir grąžinti skolas, tęsti mokslus, padėti tėčiui ir sau psichologiškai. „Atrodė, kad jeigu aš dabar pasiduosiu, tai jai bus dvigubas skausmas. Tikiu, kad ji jaučia viską danguje“, – sako Laurynas. Sunkiu metu jis kreipėsi psichologinės pagalbos. „Turėjau daug psichologinės pagalbos ir išgyvenau“, – sako.
Jis pasakoja, kad pirmoji sukčių žinutė mamai buvo komentaras po mamos nuotrauka socialiniame tinkle. Po kelių dienų jie jau parašė jai asmeninę draugišką žinutę. Sukčius prisistatė „užsienio verslininku”. Žinutes jis rašė kasdien ir pasitikėjimo, draugystės santykį kūrė bent porą mėnesių.
Lauryno tėvai tuo metu turėjo didelę svajonę – pasistatyti naują šeimos namą. Jie pardavė butą, kad galėtų pinigus skirti naujam būstui. Laurynas mano, kad mama galbūt pasidalino geromis naujienomis su savo draugu internete: „Kaip tik tuo metu ir prasidėjo visa ta istorija. Tas jos draugas neva atsidūrė ligoninėje, buvo gydomas, bet dėl kažkokių finansinių bėdų užšaldė jo banko sąskaitas“.
Nusikaltėlis sukūrė istoriją, kad banko sąskaitas galima „atšaldyti”, tik jei jose yra 10 tūkstančių eurų. Jis turįs 8 tūkstančius. Jis prašė Linos paskolinti trūkstamus porą tūkstančių, o „atšaldęs” sąskaitas teigė iškart juos grąžinsiąs. Moteris nusprendė padėti į bėdą patekusiam draugui. „Verslininko“ advokate prisistačiusi moteris pateikė Linai finansinius dokumentus, įrodančius, kad sąskaitose tikrai yra nurodytos sumos. Dabar aišku, kad dokumentai buvo suklastoti.
Tačiau tai buvo tik schemos pradžia. Vėliau nusikaltėliai perėjo prie brutalių psichologinio spaudimo metodų.
Laurynas pasakoja, kad laikui einant „verslininko” liga esą komplikavosi. „Jo advokatė rašė, jog taip išėjo, jog mama yra vienintelis žmogus, su kuriuo jis bendrauja, jis neturi šeimos. Ir kad tik ji gali jam padėti. Jei perves dar 2 tūkstančius, jis galės išeiti iš ligoninės ir pasveikęs galės grąžinti pinigus. Bet jei neperves pinigų, tai ne tik kad paliks žmogų bėdoje. Be tų pinigų, jis negalės atsišaldyti banko sąskaitos ir ji tada neatgaus savo pinigų, kuriuos siuntė anksčiau“, – pasakoja Laurynas.
Greitai šeimos santaupos baigėsi. Moteris prasitarė savo draugui, kad nebegali jam daugiau paskolinti. Laurynas pasakoja, kad keisto sutapimo dėka tuo metu mamai buvo pasiūlyta galimybė investuoti į kriptovaliutas. Su Lina susisiekė rusakalbis kriptovaliutų agentas, jai buvo sukurta prieiga prie FXNOBEL platformos, kurioje ji matė savo investicijų rezultatus. Investavusi pirmuosius 500 eurų po kelių dienų ji gavo maždaug 100 eurų pelną. Pinigai buvo tikri – pelnas atsispindėjo banko sąskaitos išraše. Tuomet ji ėmė investuoti didesnes sumas. „Kriptovaliutų agentas” su ja bendraudavo kasdien, palaikydavo, skatindavo ją ir džiaugėsi jos sėkme, taip pat pateikė suklastotus skaičiavimus, kad esą daugiau investavus jos laukia didesnė grąža.
Paskutinį mėnesį psichologinis spaudimas Linai Būdienei tapo ypač intensyvus. „Užsienio verslininkas“ vėl pateko į bėdą, jam reikėjo daugiau pinigų. „Kriptovaliutų agentas“ ragino investuoti vis daugiau – juk negalima pasitraukti, kai taip sekasi! Moteris ėmė skolintis iš draugų, sakydama, kad skolinasi namo statybai. Laurynas pasakojo, kad nusikaltėliai, norėdami ištraukti pinigus, baugino mamą.
„Jie jai atsiuntė jos tėvų kapų nuotrauką. Vėliau aš bandžiau galvoti, iš kur jie turi tą nuotrauką. Galbūt ji pati buvo tą nuotrauką nusiuntusi anksčiau. Turbūt jie pajuto, kokioje nestabilioje būsenoje ji yra. Jie siuntė jai jos tėvų kapų nuotrauką, turbūt norėdami parodyti, kad jie yra šalia“, – pasakoja Laurynas.
Po truputį spausdami auką, nusikaltėliai iš Lauryno šeimos pavogė apie 30 tūkstančių. Pinigų vagystė tapo viena pagrindinių priežasčių, sukėlusių šeimos tragediją.
Romantinis sukčiavimas – internetinė draugystė ir manipuliavimas gailesčiu
Buvęs Lietuvos banko asociacijos Finansinių nusikaltimų prevencijos skyriaus vadovas Audrius Šapola sako, kad prieš moteris naudojami socialinės inžinerijos metodai – profesionalus psichologinis spaudimas, o nusikaltėliai veikė pagal romantinio ir investicinio sukčiavimo schemas.
Romantinio sukčiavimo atvejais nusikaltėliai, apsimetę „personažu” socialiniame tinkle, kuria ilgalaikį santykį su savo auka, įgauna jos pasitikėjimą. Jie susikuria netikras paskyras socialiniuose tinkluose, išgalvoję vardus ir pavogę nuotraukas iš tikrų žmonių paskyrų, ir per tokias paskyras ieško aukų. Nusikaltėliai veikia pagal iš anksto sugalvotus ir atidirbtus scenarijus.
Pasak specialisto, dažniausiai tai būna vienas iš trijų personažų: Jungtinių Amerikos valstijų karinių pajėgų kareivis, naftos platformų darbuotojas, dirbantis toli Šiaurės jūroje arba po pasaulį keliaujantis verslininkas. Lietuvoje sutinkami visi trys dažniausi personažai, o Slovakijoje visi fiksuoti nusikaltimai padaryti apsimetus JAV karinių pajėgų kareiviu.
Už netikro profilio veikia žmogus ar jų grupė, dažniausiai tai – gerai organizuoti nusikaltimai. Pirmiausiai pagal tai, ką auka viešina socialiniuose tinkluose, nusikaltėliai išsiaiškina, ką ji mėgsta, kokiose šalyse lankėsi, kokias knygas skaito, kaip leidžia laisvalaikį. Vėliau šias žinias jie panaudoja pokalbyje. „Man patinka ši daina“, – gali parašyti „gydytojas” ir atsiųsti būtent tą, kurią jo auka buvo paviešinusi prieš kelis metus.
Veronika Tóthová, su romantinio sukčiavimo dirbančios nevyriausybinės organizacijos IPčko.sk Slovakijoje koordinatorė ir psichologė, sako, kad nusikaltėliams sukurti pasitikėjimo santykį nesudėtinga, nes kiekvienas iš mūsų trokštame dėmesio, meilės, visi norime būti pastebėti, vertinami, pagirti ir tai yra normalu.
Šie nuolatiniai pokalbiai gali trukti porą mėnesių ir daugiau. Ir tik po to sukčiai ima prašyti pinigų.
Zuzana Juráneková, asociacijos IPčko specialistė, pabrėžia, kad moterims apvogti skirtose schemose nusikaltėliai kuria emocinį artumą su auka, o vyrus apgaudinėjantys nusikaltėliai, apsimetę personažais – moterimis dažniau gundo, stengiasi sužadinti aukos seksualinius lūkesčius. Miroslavas Šlezingeris, dirbantis su romantinio sukčiavimo aukomis informaciniame biure prie Slovakijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, akcentuoja, kad nusikaltėlis stengiasi santykį išlaikyti kaip galima ilgiau.
Psichologė Veronika Tóthová paaiškina labai svarbią tokių nusikaltimų pusę – „personažas” po kelių mėnesių kasdienio bendravimo jau tapęs aukos draugu. Tad nukentėję skolina pinigus į nelaimę patekusiam bičiuliui, o ne svetimam žmogui iš interneto. „Meilės“ santykių atveju pinigai taip pat tampa antraeiliu dalyku – žmonės investuoja į mylimojo saugumą, sveikatą, gerbūvį, į būsimą susitikimą ir gyvenimą kartu. Tuo nusikaltėliai ir pasinaudoja.
Rugpjūčio pradžioje Slovakijoje garsiai nuskambėjo istorija, kai moteris, apvogta JAV kareiviu apsimetusiais romantiniais sukčiais, neteko 110 tūkstančių eurų. Tokie atvejai nėra vienetiniai.
Investicinis sukčiavimas – suklastoti dokumentai, svetainės ir konsultacijos
Tragiškoje Linos Būdienės istorijoje po romantinio sukčiavimo nusikaltėliai įstūmė moterį į investicinio sukčiavimo tinklą. „Čia gali greitai užsidirbti!” – jai buvo pranešta. To tik ir reikėjo išsigandusiai moteriai, kuri norėjo kuo greičiau grąžinti prarastus pinigus į šeimos sąskaitą. Taip nutinka dažnai – naujieji draugai, mylimieji ar mylimosios pasiūlo investuoti į esą sėkmingai veikiančias platformas.
Nusikaltėliai labai gerai pasiruošia tokioms schemoms. Sukuriamos veikiančios internetinės investavimo svetainės, mobiliosios programėlės, kurioms užsakoma reklama internetinėse paieškų sistemose Google ir kitose, tad bet kas gali jas rasti. Aukoms siunčiami suklastoti dokumentai, o investavimo pradžioje žmonės gauna realią grąžą. Žmogus visiškai įtikinamas, kad pelnas bus.
„Žmogus investuoja tol, kol turi pinigų. Pinigai būna sutaupyti, pasiskolinti iš šeimos narių, skolinimosi bendrovių ar net iš darbo sąskaitos darbdaviui nežinant, jei žmogus dirba tokioje pozicijoje kaip buhalterija ar finansų skyrius ir gali atlikti bankinius pavedimus“, – pasakoja A. Šapola.
Pasak jo, apgautieji, nusprendę pasiimti uždirbtus pinigus, yra nusikaltėlių įvaromi į desperaciją – „platformos“ reikalauja mokėti papildomą mokestį, be kurio uždirbti pinigai nebus pervesti. Taip išviliojama dar daugiau. O kai žmogus nebeturi pinigų, sukčiai dingsta – nebeatsiliepia telefonu, panaikinami investiciniai nukentėjusio profiliai, nebeatsakoma į elektroninius laiškus.
Antrasis prasideda tada, kai praėjus kelioms savaitėms ar mėnesiui su apgautuoju susisiekia advokatu ar teisėsaugos pareigūnu prisistatantis žmogus ir praneša, kad teisėsauga išsiaiškino didelę investavimo sukčių gaują. Tyrimo eigoje jie esą pamatė, kad galima susigrąžinti visus pinigus. Žmogus vėl turi mokėti: advokatui už dokumentų paruošimą, ieškinio pateikimą. Jam yra siunčiami suklastoti dokumentai su parašais ir antspaudais. Viskas atrodo labai įtikinamai. Investavimo sukčiavimo nuostoliai gali būti iki kelių šimtų tūkstančių.
Sukčiai psichologiškai labai stipriai spaudžia savo aukas, nukentėjusysis išgąsdinamas ir priverčiamas tikėti išgalvotomis istorijomis. „Jie skambina ryte, per pietus, vakare. Jie žino vaikų vardus, kuo auka dirba, kuo užsiima – jie šneka apie viską. Tie žmonės labai gerai išmano psichologiją, jie yra paruošti“, – kalba A. Šapola.
Praradę dideles pinigų sumas žmonės tampa labai pažeidžiami. Jie ima abejoti savimi, nepasitikėti savo aplinka, jaučiasi nesaugūs ir silpni. Būtent todėl nusikaltėlių schemos tęsinys, kai aukai paskambina teisėsaugos pareigūnu apsimetęs nusikaltėlis, veikia taip gerai – tai suteikia nukentėjusiajam viltį, kad slegiančią problemą galima išspręsti ir kad jam padės. Tai pažadina žmogaus tikėjimą ir jis vėl beatodairiškai siunčia pinigus. „Tai yra baisu”, – sako A. Šapola.
Teisėsaugos veiksmai
Laurynas su mamos laišku ir jos telefonu nepraėjus nė parai po tragedijos nuėjo į Varėnos policijos nuovadą. Telefonas cypė nuo nusikaltėlių žinučių – Lina Būdienė sukčiams kitą dieną buvo žadėjusi pervesti pinigų, tad jie aktyviai ją teberagino. „Tiesiog imk ir tirk“, – sako Laurynas. „Galvojau, nuvešiu laišką, o vėliau galėsiu ateiti apklausai. Bet tyrėja sugalojo mane tą patį rytą apklausti“.
Jis tikėjosi, kad tyrėja Danguolė Arbutavičienė skubiai imsis darbo. Tačiau pasak vaikino, ši tik po mėnesio paskambino ir paklausė, kaip atrakinti mamos telefoną, kad galėtų paskaityti sukčių žinutes. Laurynas sako, kad, tyrėja jį bandė įtikinti, kad mama nusižudė ne dėl to, kad sukčiai iš jos išviliojo visus pinigus, bet dėl to, kad turėjo rūpesčių darbe, šeimoje, sveikatos problemų. Kai jis bandė prieštarauti, sakyti, jog mama pati nurodė, kas ją privertė taip pasielgti, nurodė asmenis, tyrėja atsakė taip, kad jis pritrūko žodžių.
„Tada ji man pasakė: tu matai tas pavardes? Tu žinai, kiek kainuoja tarptautiniai tyrimai, vertimai ir kiek tai užtrunka? Aš daugiau neturėjau žodžių“, – sako Laurynas.
Tyrimas buvo nutrauktas. Laurynas skundė šį sprendimą, tačiau po kelių mėnesių prokuroras Juozas Valickas patvirtino sprendimą tyrimą nutraukti.
Nusiuntėme klausimus tyrėjai Danguolei Arbutavičienei, prokurorui Juozui Valickui. Nė vienas iš pareigūnų mums neatsakė. Penkis kartus kreipėmės į Lietuvos policijos atstovus norėdami, be šio konkretaus atvejo, išsiaiškinti, kaip tiriamos romantinio ir investicinio sukčiavimo bylos, kiek ikiteisminių tyrimų pradėta, kiek baigta, kiek nutraukta, koks pareigūnų pasiruošimas ir kompetencijos bei kas daroma, kad jos būtų aukštesnės.
Policijos atstovas Ramūnas Matonis el. paštu mums trumpai atsakė, kad konkrečios statistikos nėra, o tyrimus išsamiau gali komentuoti tik vadovaujantys prokurorai. Kadangi Juozas Valickas neatsakė į mūsų klausimus, kreipėmės į Generalinę prokuratūrą. Prokuratūros atstovė Erika Matonienė el. paštu patvirtino, kad statistika ir duomenys apie nusikaltimus nerenkami, todėl negali komentuoti ar apibendrinti tokio pobūdžio nusikaltimų.
Prokuratūros atstovė taip pat pabrėžė, kad itin reikšmingos aplinkybės tyrimui ir sprendimui dėl ikiteisminio tyrimo yra nusikaltimo įvykdymo vieta ir nusikaltėlio pilietybė. Nusikaltimo įvykdymo vieta laikoma šalis, kur nusikaltėlis išsiėmė ar kitaip realizavo pinigus. Jei tai ne Lietuvos teritorija – Lietuvos teisėsauga dažnai nutraukia tyrimą. Tačiau internetinis sukčiavimas vyksta nepaisant valstybių sienų, todėl tokia galiojanti praktika nebeatliepia nusikaltimo aukų ir teisingumo poreikių.
„Net nebuvo pradėta aiškintis, kas tai padarė, – kalbėjo advokatė Asta Astrauskienė, advokatų profesinės bendrijos „Spectrum legis“ narė. – Vertinant generalinio prokuroro rekomendacijas tokios kategorijos bylose labai aiškiai yra pasakyta, kad būtina tirti ne tik nukentėjusio asmens banko sąskaitų išrašus, bet reikėtų ištirti ir tų asmenų, kam buvo pervesti tie pinigai. Šiuo atveju visos sąskaitos buvo atidarytos bendroje mūsų ekonominėje erdvėje: Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje. Tikrai nebuvo sunku tiesiog paprašyti papildomų duomenų iš šių valstybių“.
Teisėsauga Slovakijoje taip pat neveda romantinio ir investicinio sukčiavimo statistikos.
Aukos kaltinimas ir patyčios
„Kai žmogus suvokia, kad buvo apgautas, jis jaučia didžiulį išdavystės, kaltės, baimės, nusivylimo jausmą. Būna labai sunku žengti žingsnį ir ieškoti pagalbos. Net kalbėti apie tai reikia daug ryžto ir drąsos“, – sako psichologė Veronika Tóthová.
Zuzana Juranekova pasakoja, kad kreipęsi į teisėsaugą nukentėję dažnai susiduria su neigiama nuostata ir aukos kaltinimu. „Smerkimas, replikavimas „o ko gi tu tikėjaisi?“, tiesioginiai ar netiesioginiai, „už akių“ komentarai, lūkesčiai nukentėjusiajam. Labai norėčiau, kad jos išgirstų tokius žodžius: „Gerai, kad atėjote čia. Mes pasistengsime jums padėti kaip galime“.
Aukos kaltinimą patyrė ir Laurynas Būda. Tai nutiko policijos nuovadoje. „Patys pirmi tyrėjos žodžiai buvo tokie: Durna moteris, aš taip niekada nepadaryčiau. Ir mano mama taip niekada nepadarytų“.
Žurnalistų tekstuose žiniasklaidoje gausu smerkiančių ir kaltinančių formuluočių, atvirų patyčių. Investicinio sukčiavimo aukos aprašomos kaip ieškančios lengvų pinigų. „Pensininkės protelis”, „naivumui ribų nėra” „garbingas amžius dar nėra proto garantas”, „akivaizdus įrodymas, kad gal ir nereikia tokio amžiaus žmonėms mokytis naudotis internetu” – taip žurnalistai nupasakoja apgautų žmonių situacijas. Komentaruose nukentėjusieji vadinami kvailiais ir džiaugiamasi, kad nusikaltėliai „pamokė” savo aukas.
Tyčiotis iš nusikaltimo aukos nusprendė ir Nepriklausomybės akto signataras, vienas įtakingiausių žurnalistų Lietuvoje Rimvydas Valatka. Socialiniame tinkle jis moters nelaimę pavadino „kvailumu – aviškumu” ir normalizavo sukčių elgesį, pavadinęs juos „miško sanitarais”. Tokie komentarai neskatina nukentėjusių kreiptis pagalbos. Tai yra opi problema Lietuvoje.
Finansų institucijos: klientas pavedimą darė pats
Tyrimas parodė, kad romantinio bei investicinio sukčiavimo atvejais skausmingas pasekmes nukentėjusiems sukuria ne tik nusikaltėlių profesionalumas. Nelaimės dalimi tampa ir dažnai parodomieji, dažnai nepakankami finansinių įstaigų veiksmai.
Bankas – stiprioji pusė santykyje su klientu. Bankai turi specialistus, gebančius atpažinti ir dirbti su nusikaltimais elektroninėje erdvėje, pavedimų stebėsenos sistemas. Įtardami vykstant nusikaltimą, bankai privalo nedelsiant stabdyti mokėjimus, susisiekti su klientu ir pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Tyrimo metu įsigilinę į galiojančią finansų sektoriaus praktiką pamatėme, kad finansinė atsakomybė už prieš klientą padarytą nusikaltimą tenka pačiam klientui.
Pirmiausiai, bankuose atsidaryti sąskaitas gali bet koks žmogus. Net ir nuteistas už sukčiavimą. Daugiau nei dešimtmetį bankiniame sektoriuje dirbęs Audrius Šapola pasakoja, kad pateikę dokumentus ir atsakę į finansų įstaigos klausimus nusikaltėliai atsidaro ne vieną sąskaitą. Kol bankai atkreipia dėmesį, per tas sąskaitas jau būna „prasisukusios“ didelės sumos. Jei finansų įstaiga atsisako suteikti bankines paslaugas, žmogus gali nueiti į kitą finansų įstaigą. Bankai tarpusavyje nesidalina juodaisiais klientų sąrašais.
Bankai turi stebėti klientų mokėjimus ir vertinti klientų elgesį pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos direktoriaus patvirtintą įsakymą. Šiame dokumente apibrėžiama, kas yra nebūdingas klientams elgesys.
Klientas įsitraukia į veiklą, susijusią su virtualia valiuta, bet neturi žinių apie tai; jo įmokos viršija galimybes; klientas atlieka mokėjimus be aiškaus ekonominio pagrindo; be aiškaus pagrindo padažnėja pinigų pervedimų iš kliento sąskaitos į kelias skirtingas nesusijusias sąskaitas – tai keli klientui nebūdingo elgesio pavyzdžiai.
Tačiau nėra vieningų reikalavimų bankams, kaip vertinti kliento elgesį ir su kuo jį lyginti. Vieni bankai palaikys tam tikrus veiksmus klientui nebūdingais, kiti – ne. Mūsų tyrimo istorijos parodė, kad net ir tais atvejais, kai moterys atlikinėjo sau nebūdingus pavedimus, bankai jų nestabdė arba stabdė per vėlai.
Pinigus sustabdyti gali ne tik bankas – siuntėjas, bet ir bankas – gavėjas. Greitas bankų komunikavimas ypač svarbus ne tik sukčiavimo atvejais, bet ir užkardant kitus nusikaltimus ar vykdant sankcijas. Tyrime išsiaiškinome, kad finansų įstaigos nėra įkūrusios platformos, kurioje galėtų itin greitai susisiekti tarpusavyje.
Kai pinigai jau nusikaltėlių sąskaitose, juos susigrąžinti galima tik tada, kai ikiteisminis tyrimo metu nusikaltėlis įpareigojamas grąžinti lėšas. Abiem mūsų turimais atvejais tyrimai buvo nutraukti arba nepradėti. Dėl to susigrąžinti lėšų nebeįmanoma.
Lietuvos finansų sistemos nereikalauja, kad kliento sąskaitos numeris būtų priskirtas prie kliento vardo ir pavardės ar įmonės pavadinimo. Tuo taip pat naudojasi nusikaltėliai. Mums pavyko susisiekti su viena iš nukentėjusiųjų, Vokietijos piliete Regina Nissen. Regina norėjo padėti indėlį ir gauti kelių procentų prieaugį. Google paieška jai pasiūlė platformą, kuri skelbėsi padedanti sukurti žmonėms indėlių sąskaitas. Pateikę suklastotus dokumentus, nusikaltėliai įtikino Reginą, kad ji deda indėlį į Lietuvoje esančiame banke atidarytą savo vardo sąskaitą. Ji atliko 40000 eurų pavedimą, nurodžiusi savo vardą ir pavardę bei naujosios sąskaitos numerį – ir jos pinigai pateko į sukčių įmonės sąskaitą.
Kaip tai galėjo nutikti? Atlikę nedidelį eksperimentą išsiaiškinome, kad pervedant pinigus vardo ir pavardės ar pavadinimo eilutėje galima įrašyti bet ką. Šia bankinės sistemos spraga pasinaudoję lietuviai pavogė iš Vokietijos piliečių 1.5 mln eurų. Dalis jų buvo rasta ir užšaldyta. Dabar moteris siekia atgauti savo pinigus, tačiau, pasak jos, bankai kratosi atsakomybės už šią savo sistemos spragą.
Bankai daro įtaką pinigų plovimo politikos bei finansinio saugumo praktikai ir gairėms Lietuvoje. Prieš kiek daugiau nei metus Lietuvoje įkurtas Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centras, vienijantis 8 komercinius Lietuvos bankus ir valstybines institucijas. Paprastai tokie centrai įkuriami šalia teisėsaugos institucijų, tačiau čia su teisėsauga bendradarbiaujama. Įstaiga atlieka tyrimus, rengia gaires, jo deklaruojama paskirtis – stiprinti visos finansų sistemos atsparumą kovoje su pinigų plovimu bei teroristų finansavimu.
Didžiąja dalimi (apie 80 proc.) centras finansuojamas komercinių Lietuvos bankų.
„Pirmiausiai reikia investuoti į edukaciją, o jei tai neveikia, galvoti apie kitas priemones”, – sako naujai įkurto Centro vadovas Eimantas Vytuvis. Tačiau bankiniame sektoriuje daugiau nei 15 metų dirbęs Audrius Šapola turi kitą nuomonę. „Vien tik komunikacija problemos neišspręsi. Tikėtis, kad žmogus sugebės apsisaugoti nuo visų sukčiavimo būdų, kad jis išgirs bankų komunikuojamą žinutę ir ją teisingai supras – toks lūkestis yra be galo naivus”, – sako A. Šapola.
Klientai, kurių netenkina jų bankų veiksmų kokybė, kreipiasi į Lietuvos banką. Ši įstaiga sprendžia vartotojų ginčus su bankais. Lietuvos banko sprendimas – tik rekomendacija, jo laikytis neprivalu ir toliau galima eiti teisiniu keliu. Maždaug 99 iš 100 atvejų ginčas dėl mokėjimų išsprendžiamas finansų įstaigos, o ne kliento naudai.
Nagrinėjant ginčą finansų įstaiga turi įrodyti Lietuvos bankui, kad klientas savanoriškai atliko mokėjimą, suvedė visus reikalingus prisijungimo kodus. Tiek romantinio, tiek investicinio sukčiavimo atvejais taip ir būna – nusikaltėlių apgauti žmonės mokėjimus atlieka patys. Akivaizdu, kad tokių nusikaltimo specifikai savanoriško pavedimo vertinimo kriterijus netinka.
Jei klientas vis dėlto įrodo, kad buvo apgautas, bankas turi įrodyti, kad klientas elgėsi neapdairiai ir buvo neatsargus. Peržiūrėjome dalį Lietuvos banko sprendimų tokiuose ginčuose. Jei klientas apgaunamas sukčių profesionaliai paruoštose svetainėse ir suklastotose investavimo platformose, sukčių įsilaužimas į finansinį sandorį, žinutės apsimetant banku ar teisėsauga – viskas laikoma kliento „neatsargumu”. Viename sprendime perskaitėme, kad bankas negrąžina net tų lėšų, dėl kurių klientas praneša labai greitai – kai jos dar matomos jo sąskaitoje kaip rezervuotos. Argumentas tas pats – klientas atliko ir patvirtino pavedimą pats.
Miroslavas Šlesingeris apibendrina, kad jei bankai rimčiau žiūrėtų į problemą, pavyktų sumažinti organizuotą nusikalstamumą. „Nusikaltėlis yra išprusęs, naudojasi teisės spragomis, tokiomis kaip nepasirašytos tarptautinės sutartys dėl bendradarbiavimo išduodant nusikaltėlius, neveikiančios komunikacijos tarp bankų. Tai turėtų būti pagrindinė užduotis bet kokiam bankui, jei tai rimtas bankas. Jis turi pinigus saugoti, mokėti iš karto sustabdyti ir juos grąžinti. Tai palaužtų nusikaltėlių nebaudžiamumą“, – sako specialistas.
Pasėkmės – nukentėjusiųjų daugėja
Kasmet nukentėjusiųjų nuo romantinio ir investicinio sukčiavimo daugėja. Tai įvairaus amžiaus žmonės, vyrai ir moterys iš didmiesčių ir mažesnių miestų. Verslininkai, mokytojai, muzikai – nuo nusikaltimo gali nukentėti bet kas.
Slovakijoje įkurtos pagalbos linijos nukentėjusiems žmonėms, jiems taip pat teikiama informacija, kaip saugiai elgtis internete – atskirti netikrus profilius ir svetaines. Lietuvoje tai nedaroma.
Jungtinėje Karalystėje veikia nepriklausoma Ombucmeno institucija, tarpininkaujanti tarp finansų įstaigų ir kliento. Finansų įstaigos įpareigojamos grąžinti nukentėjusiems pinigus iš savo fondų, kompensuojama net neturtinė žala. Nusikaltimo daromas poveikis ir nusikaltėlių profesionalumas Ombucmeno vertinamas rimtai, auka nekaltinama.
Pabandėme apčiuopti romantinio ir investicinio sukčiavimo mastus Lietuvoje. Nei policija, nei Prokuratūra statistikos nepateikė ir neveda, o ir finansinių įstaigų duomenys nuo Lietuvos Banko pateiktų skaičių skiriasi 3 kartus. Finansų įstaigos negalėjo pateikti ir duomenų, kiek kartų pavojingus klientų pavedimus atmetė bankų stebėsenos sistemos. Teisėsauga nepateikė ir informacijos, kiek romantinio sukčiavimo bylų pasiekė teismą, kiek nusikaltėlių nuteista. Šie nusikaltimai lieka paslaptimi.
