Nors pandemija nuolat sukiojasi aplink – vis dar girdime, kiek žmonių užsikrėtė mūsų šalyje ar pasaulyje – Lietuvoje karantino nebėra ir galime susitikti su žmonėmis bet kokiu klausimu gyvai. Tuomet atsiranda lyginimas, kaip buvo tada ir dabar, galbūt – kaip vėl bet kada gali nutikti.
Dabar į biurus grįžtame su džiaugsmu, pasiilgę žmogiško bendravimo ir truputį nerimaujame, ar rudenį neteks dirbti iš namų, kur vėl reikėtų ieškoti ramios uždaros vietos darbui.
Dar nerimaujame dėl platformų, kurias būtų privaloma naudoti. Ir tas nerimas yra visiškai pagrįstas.
Nepaisant internetinių platformų patogumo, turime naują reiškinį – Zoom fatigue („Zoom nuovargis“). Ir jūs jautėte tokį nuovargį? Galvojote, kad tik jums jis pasireiškia? Esate ne vieni.
Nors galime verslo skambučius rengti iš bet kurios namų lovos, vis tiek jaučiame nepaaiškinamą jausmą – taigi, kas yra „Zoom nuovargis“ ir kodėl mes jį jaučiame?
Pirmiausia – vaizdo pokalbiams reikia daugiau dėmesio ir susikaupimo. Anot INSEAD docento Gianpiero Petriglieri, mes skiriame daugiau dėmesio veido išraiškoms, balso tonui ar kūno kalbai. Būtent šie neverbaliniai veiksmai ir jų valdymas palaipsniui reikalauja daug susikaupimo ir energijos.
Marissa Shuffler – Clemson‘o universiteto docentė pasakoja, kad dalyvaudami vaizdo konferencijoje žinome, jog mus stebi daug akių. Todėl galime pasijusti lyg būdami scenoje. Apie scenos baimę esame girdėję ne kartą ir štai – net jei nesame atlikėjai ar aktoriai – karantino metu galėjome jausti socialinį spaudimą, nuovargį ir įtampą, lyg po pasirodymo scenoje.
Vaizdo konferencijos mūsų įprastam gyvenimo būdui galėjo sukelti ir dar vieną netikėtą jausmą – sąmyšį dėl socialinių vaidmenų. Gianpiero Petriglieri išskiria, kad su kolegomis, tėvais, draugais ar dėstytojais įprastai susitinkame skirtingose vietose. Tačiau štai, kas nutiko karantino metu – viskas vyko ten pat, tame pačiame kambaryje. Pandemija apribojo mūsų judėjimo laisvę ir vienintelė erdvė su išoriniu pasauliu buvo kompiuterio ekranas.
Geroji žinia, kad mes bent šiek tiek galime sumažinti „Zoom nuovargį“. Svarbu sąmoningai apriboti vaizdo skambučius tik tais, kurie yra būtini. Nenaudokite kameros, jei tai nėra būtina, o jei privaloma, bet jaučiatės nepatogiai – išbandykite ekraną naudojant iš šono, o ne tiesiai priešais save – nuolat stebėti save nėra labai įdomu. Stenkitės vengti informacijos perkrovos.
Galiausiai – jei rudenį sulauksime tiek daug apkalbėtos antrosios bangos – bent žinosime, kad esame ne vieni, kuriuos kankina toks nuovargis. Gal net sugalvosime bent artimiausiems žmonėms parašyti laišką ranka ir priminti, kaip jie mums rūpi, vietoje vieno kito „Zoom“ skambučio.