Pasaulyje pastaruosius kelerius metus intensyvėjusi tendencija interneto žiniasklaidos priemonėms apmokestinti dalį savo turinio vis labiau įsitvirtina ir Lietuvoje. Komunikacijos ekspertų tai nestebina – jie pastebi, kad dabartinis žiniasklaidos modelis nebeatitinka realybės, tad pokyčiai, norint užtikrinti žiniasklaidos kokybę, buvo neišvengiami.

Tik nemokama žiniasklaida silpnėja

„Tauta skaito tokius laikraščius, kokių nusipelno“, – dar 1946 m. „The Tribune“ rašė George Orwellas, apžvelgdamas žiniasklaidos situaciją Didžiojoje Britanijoje ir padarydamas išvadą, kad populiarioji spauda taps kokybiška ir patikima tik tada, kai to aktyviai reikalaus viešoji nuomonė.

Garsusis rašytojas tada pastebėjo liūdną atvirkštinę koreliaciją – kuo, jo nuomone, leidinys intelektualesnis, tuo jis mažiau populiarus, tai yra, tuo mažiau žmonių iš tiesų sutinka mokėti už jį iš savo kišenės. Tiek Orwello laikais, tiek dabar tai reiškia užburtą ratą – net kokybiškiausią turinį siūlantis leidinys, jei vartotojai nebalsuoja už jį savo pinigais, ilgai negali išsilaikyti ir taip smunka bendra žiniasklaidos kokybė. Savotiško optimizmo Orwellui teikė tik faktas, kad karo metais žmonės vėl atsigręžia į intelektualiuosius leidinius – tai, jo nuomone, leidžia manyti, kad visuomenės skonis iš esmės nėra toks blogas kaip atrodo.

Laimei, Vakarų pasaulyje šiuo metu karas nevyksta. Tačiau vis labiau akį rėžia kita žmonių gyvenimuose pasikeitusi aplinkybė – gyvenant informacijos pertekliaus laikais, tampa svarbu nebe sužinoti naujieną, ką be jokių sunkumų gali padaryti kiekvienas interneto vartotojas, bet matyti ją bendrame kontekste, suprasti jos reikšmę, galų gale, atskirti tikrą informaciją nuo netikros, o tai tampa vis sudėtingiau. Padėti nepasimesti niekada nesustojančiame informacijos sraute reikalinga profesionali žiniasklaida – bet tam, kad ji galėtų dirbti kokybiškai, išlaikyti stipriausius darbuotojus, kad ir kaip tai būtų banalu, jai reikalingos lėšos.

Prieš porą dešimtmečių įsigalėjus interneto žiniasklaidai vartotojai šį faktą, regis, galėjo pamiršti – didelei daliai žiniasklaidos priemonių pasirinkus verslo modelį, kai jos gyvena iš rodomos reklamos, vartotojams savo pinigais nebereikėjo prisidėti. Tačiau metams bėgant pradėjo ryškėti tokio modelio trūkumai – jei didžiausią dėmesį pritraukia sensacingiausias, bet nebūtinai kokybiškiausias turinys, žiniasklaidos investicijos į kokybę neatsiperka ar net tampa nuostolingomis. Negana to, vis didesnę žmonių dėmesio ir reklamos pinigų dalį atsiriekia socialiniai tinklai, kuriuose informaciją skelbia kas tik nori ir niekas už jos teisingumą ar kokybę neatsako. Žiniasklaidos bendrovės vis labiau spraudžiamos į kampą, nes išlaikyti kokybę ir nepriklausomumą tokioje aplinkoje tampa vis sunkiau įgyvendinamu uždaviniu.

„Kai žiniasklaida yra tik nemokama, ji pamažu silpnėja. Kai profesionalius žurnalistus darosi sunku išlaikyti, nepavyksta suspėti su jų finansiniais lūkesčiais, visuomet bus pagunda procesus automatizuoti, optimizuoti, ieškoti, kaip su tais pačiais resursais padaryti daugiau. Tas natūralu, tai verslo alfa ir omega“, – sako komunikacijos ekspertas Jaunius Špakauskas.

Kitas komunikacijos ekspertas Mykolas Katkus pastebi, kad verslo modelis, kai žiniasklaida gyvena iš reklamos, nuo pat pradžių buvo abejotinas – jis atkreipia dėmesį, kad ne visos šalys nuėjo šiuo keliu, ir, pavyzdžiui, Vokietijoje didieji naujienų portalai nuo pat veiklos internete pradžios apmokestindavo dalį savo turinio.

M. Katkus prisimena, kad 2016 m. rinkimai parodė, ką reiškia, kai žiniasklaidos verslo modelis pagrįstas kuo didesnio peržiūrų skaičiaus surinkimu. „JAV, kurios ir pradėjo tokį nemokamos žiniasklaidos modelį, vyko didžiuliai žiniasklaidos persiskirstymai. Tarkime, tokie laikraščiai-portalai kaip „The Washington Post“ arba „The New York Times“ pradėjo labai stipriai augintis auditoriją po D. Trumpo išrinkimo“, – pasakoja jis.

Be to, kaip parodė jo skaitytas buvusios „The Economist“ redaktorės tyrimas, įsigalėjus nemokamai interneto žiniasklaidai, žmonėms pradėjo labai trūkti regioninių žinių. „Žmonės praranda regioninius laikraščius, arba juos nusiperka politinės grupės, kurioms reikia kažką pranešti, ir tada trūksta objektyvaus įvertinimo, kas vyksta. O kaip savivalda gali egzistuoti be refleksijos, kritikos, kažkokio bendravimo? Tokiu atveju tai yra tik panegirika“, – sako M. Katkus.

Redakcijos ieško naujų modelių

Žiniasklaidos bendrovės visame pasaulyje ieško naujų modelių, kaip išgyventi ir pasiūlyti vartotojams kokybišką turinį. Beveik visuose eksperimentuose yra bendras vardiklis – turinio apmokestinimas. Kai kurių iš žiniasklaidos portalų, kaip „The Economist“, visas turinys yra pasiekiamas tik sumokėjus prenumeratos mokestį, kiti leidžia nemokamai skaityti ribotą straipsnių skaičių kaip „The Washington Post“, pasiūlo už prenumeratos mokestį skaityti turinį be reklamų kaip „The Guardian“ ar apmokestina tik dalį išskirtinio turinio kaip „The New York Times“.

Pasaulinės tendencijos Lietuvos taip pat neaplenkia – pirmosios savo turinį apmokestino „Verslo žinios“, dabar portale apskritai leidžiančios naršyti tik registruotiems vartotojams, šiais metais savo išskirtinio turinio platformas pristatė „Delfi“ su „Delfi Plius“ ir „15min.lt“ su „15max“, žiūrovų prisidėti savo pinigais prašo „Laisvės TV“ ir vis daugiau pavienių turinio kūrėjų.

„Liūdnas faktas – dabartinis žiniasklaidos verslo modelis nebeatitinka realybės. Be pamatinės misijos informuoti visuomenę ir skleisti tiesą, žiniasklaida turi uždirbti pinigus. Žurnalistų darbas sunkus, kupinas įtampų, iššūkių ir aukštų reikalavimų, o kai kuriose šalyse net ir tiesiogiai pavojingas sveikatai bei gyvybei. Už visa tai žurnalistams turi būti tinkamai atlyginama“, – teigia J. Špakauskas.

Pasak jo, pasauliniai iššūkiai ir pasaulyje, ir Lietuvoje – panašūs. „Per daug reklamos pinigų, čia, pas mus sukuriamos vertės, iškeliauja svetur. Ir tai yra viena priežasčių, kodėl vis daugiau gerų žurnalistų patraukia į privatų sektorių, išeina saugumo ieškoti į Valstybės tarnybą, darbuojasi sau. Redakcijos traukiasi praktiškai visose Vakarų šalyse ir tai yra niūri šiandienos realybė. Koks galėtų būti naujas žiniasklaidos verslo modelis? „Sidabrinės kulkos“ neturiu, žiniasklaida jo vis dar ieško. Viena alternatyvų yra būtent mokamas turinys. Pamažu jį jaukinamės ir Lietuvoje, nors, teisybės dėlei, buvome įpratę gerus dalykus gauti visiškai už dyką. Štai piratavimo, filmų, serialų, net knygų „skolinimasis“ internete mums gana įprastas. Šioje srityje esame čempionai net palyginus su artimiausiais kaimynais – latviais ir estais“, – pastebi komunikacijos ekspertas.

Jaunius Špakauskas
Jaunius Špakauskas
© DELFI / Karolina Pansevič

Optimistiškiau jį nuteikia tai, kad vis tik kasmet mokančiųjų prenumeratos mokestį tiek vaizdo platformose, tiek žiniasklaidoje daugėja. „Turiu vilties, kad ilgainiui tai padės atsverti mažėjančių reklamos pajamų efektą. Turime be jokių iliuzijų suvokti, kad laisva žiniasklaida mums reikalinga ne tik naujienoms gauti, nes ją įmanoma skaitytojams pateikti ir kitais būdais, tačiau kaip būdas ginti tiesą bei užtikrinti renkamųjų, taip pat ir verslo, atsakomybę. Šito jokie „feisbukai“ niekuomet neužtikrins, o tokiame pasaulyje, be jokios atsakomybės, vargu ar kuris norėtume gyventi“, – sako J. Špakauskas.

Socialiniai tinklai žiniasklaidos funkcijų neatliks

Nors didelei daliai žmonių pirmuoju informacijos šaltiniu dažnai tampa socialiniai tinklai, J. Špakauskas aiškina, kad jie žiniasklaidos funkcijos atlikti negali.

„Vis tik tol, kol pirmą naujienų portalo puslapį valdo realus žmogus, su savo vertybėmis, pasaulėžiūra, galų gale, kuris jaučia profesinę ir žmogišką atsakomybę prieš savo skaitytojus, viskas dar bus neblogai. Liūdna būtų diena, jei žmogų pakeistų niekam neatskaitingas anoniminis algoritmas.

Algoritmas neturi misijos, jis nejaučia jokio poreikio ne tik informuoti, tačiau ir prisidėti prie visuomenės nuostatų formavimo, padėti jam susidaryti tam tikras visuomenines pozicijas. Algoritmas tiesiog be jokių skrupulų siekia savo šeimininkų užprogramuotų tikslų ir tą daro be galo efektyviai – išlaikydamas mūsų dėmesį. Šiandien jau turime pakankamai patirties ir žinome, kad tokiu būdu algoritmas ima pataikauti mūsų primityviausiems instinktams. Ir tas yra labai pavojinga“, – pastebi J. Špakauskas.

„Tik stipri, auganti, besivystanti žiniasklaida galės išlaikyti geriausius profesionalus, išsaugoti nepriklausomumą, skaitytojams pateikti brangius, tačiau būtinus tyrimus, rimtą analizę, išsamius interviu, galų gale, atspindėti mus pačius. Mes neretai piktinamės žiniasklaidos rengiamu turiniu, abejingai ignoruodami faktą, kad tuose pranešimuose matome savo pačių atspindžius, o tas vaizdas ne visuomet komfortiškas. Tai yra vienas kertinių žiniasklaidos ir socialinių tinklų skirtumų, nors šiandien daugybė žmonių pagrindines aktualijas sužino būtent „feisbukuose“, – sako jis.

Ar visuomenė pribrendo pokyčiams?

Tačiau ar Lietuvos visuomenė yra subrendusi pokyčiams? M. Katkus sako, kad ji visuomet buvo brandi, tačiau dabar svarbiausias klausimas – ar žmonės ekonomiškai pasirengę mokėti už žiniasklaidos turinį. Jo nuomone, Lietuvoje jau yra pakankamai susiformavusios vidurinės klasės, kuri sutiktų taip palaikyti žiniasklaidą.

„Jei už savo turinį mokėti įpratino „Netflix“ ar „Spotify“, tai gali padaryti ir žiniasklaida. Apmokestinti naujienų srautą turbūt yra beprasmiška, nes tokiu atveju jį nemokamai greitai pasiūlytų feisbukas ar kuri kita platforma, tačiau apmokestinti įdomesnius dalykus, manau, yra logiška. Mes žiniasklaidai neturime valstybės paramos, o kokybiška žiniasklaida visuomenės reikalas ir ji yra brangi. Už tiriamąją žiniasklaidą dar turbūt brangesnė yra apžvalginė žiniasklaida, kur reikia įvertinti ekonominius, socialinius, politinius įvykius, iš tiesų suprasti, kas vyksta“, – kalba M. Katkus.

Mykolas Katkus
Mykolas Katkus
© DELFI / Domantas Pipas

J. Špakauskas antrina, kad „Netflix“, „Spotify“, „Go3“ turi tūkstančius klientų Lietuvoje. „Vadinasi, esant pakankamam spektrui alternatyvų, vartotojui pasiūlius patogų, nebrangų, bet kokybišką produktą, lietuviai juo mielai naudojasi. Nesame kažkokie užkietėję „piratai“. Mėgstame „pabumbėti“, tačiau esame pakankamai pasiturinti visuomenė ir susimokėti už turinį dauguma mūsų jau tikrai išgalime. Dabar trūksta tik sąmoningumo, nors ir šis pamažu auga“, – pastebi jis.

„Gyvename turinio pertekliaus epochoje. Mokamas, kruopščiai atrinktas, išskirtinis turinys, daliai žmonių yra raktas į platesnį akiratį ar kokybišką pramogą. Mokamą turinį palyginčiau su mėnesiniais žurnalais, tiesa, jame rastume net ne vieną panašumą – išsamumą, išskirtinumą, tam tikrą mąstymo lėtumą. Tas jokiu būdu nereiškia, kad tai nuobodu, tas reiškia, kad tai yra lėtai apmąstyta. Tai kita kokybės kartelė ir jos Lietuvoje jau galima nemažai rasti“, – sako J. Špakauskas.

Mokestis – už lėtą turinį

M. Katkus primena, kad prieš įsigalint interneto žiniasklaidai reikėdavo klausyti radijo ar televizijos žinių laidos, laukti, kol kažkas sudėlios, apibendrins informaciją. „Spauda raportuodavo, kas vyko vakar, o televizijos vieną ar du kartus vakarais apibendrindavo dienos žinias. Dabar tas 24 valandų naujienų ciklas pavirto net nebe į valandinį, bet į minutinį ciklą, kuris dar veda į socialinę žiniasklaidą – ten atsirandantys komentarai, nuomonės, reakcijos labai greitai įsiūbuoja visą procesą. Portalai atsiranda tokioje padėtyje kad jie turi ir funkciją iškart raportuoti žinias, bet tuo pačiu ir padaryti išvadas, suformuoti tam tikrą požiūrio kampą, kuris būtų paremtas ne tik informacijos raportavimu, bet ir apibendrinimu. Aš manau, kad pastarasis yra tas dalykas, už kurį žmonės susimokėtų mielai, ne tik po du eurus, bet ir po daugiau“, – sako M. Katkus.

J. Špakauskas priduria, kad gyvenant „dėmesio ekonomikoje“, kai esame nuolat „bombarduojami“ informacijos ir įvairiausio turinio pertekliaus, vis tik neretai svarbiausiems dalykams turime stabtelėti, sulėtėti.

„Nobelio premijos laureatas Danielis Kahnemanas savo tyrimais tą puikiai atskleidė – mūsų galvoje veikia dvi – greita ir lėta – mąstymo sistemos. Šiandien lėtam, dažnai didžiulio įdirbio, todėl ir brangiam turiniui sukurti reikia gerokai didesnių resursų. Tai nėra ir negali būti paviršutiniška naujiena, tam reikalingas tam tikras „gylis“. Mokamas turinys nuo to dažniausiai ir prasideda, o vartotojai yra pasiryžę už tai mokėti. Tai daugiau brokolis nei cukrus. Dažniausiai norime pastarojo, tačiau nėra abejonių, kas mums yra gerokai naudingesnis“, – apibendrina jis.

Apie Delfi plius

Delfi plius – atvira turinio monetizavimo platforma, prie kurios prisijungę vartotojai gali rasti tiek atskirų autorių, tiek žinomų tarptautinių ir lietuviškų žiniasklaidos priemonių kokybišką įvairaus formato turinį, o turinio autoriams ši platforma leidžia užsidirbti iš savo kūrybos.

Platformoje skelbiama išversta The Economist, Bloomberg, Harvard Business Review, Foreign Policy publicistika, taip pat straipsniai iš Kultūros barų, Naujojo Židinio-Aidų, Šiaurės Atėnų ir kitų leidinių.

Tarp nepriklausomų autorių – Rytis Zemkauskas, Rimas Šapauskas, Andrius Užkalnis, Erika Umbrasaitė, Gražina Kristina Sviderskytė, Ernestas Parulskis, Marius Burokas, Paulius ir Jurgita Jurkevičiai bei dar 60 kitų laisvųjų kūrėjų.

Projektą iš dalies finansuoja Google skaitmeninių naujienų inovacijų fondas (angl. Google Digital News Innovation Fund, sutrumpintai – Google DNI).

2019 m. rudenį pradėjusi veikti Delfi plius platforma autoriams jau yra išmokėjusi beveik 25,7 tūkst. eurų. Daugiausia per mėnesį uždirbęs kūrėjas gavo virš 700 eurų pajamų. 2020 m. gegužę autorių fondas buvo rekordinio dydžio ir sudarė 4234 eurus. Iki metų pabaigos Delfi plius ketina iš viso išmokėti 70 tūkst. eurų.

Delfi plius kviečia skirti 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) nepriklausomai kuriantiems autoriams. Jiems Delfi skiria visą, 100 proc., už Delfi Plius prenumeratą gaunamų lėšų. Gauta paramos dalis ir prenumeratos pajamos sudaro autorių fondą, kuris administruojamas VŠĮ „Autorių fondas“ ir visos surenkamos lėšos, priklausomai nuo skaitymo laiko, atitenka autoriams.

M360