Pamatyti lyg savo akimis
V. Mickutė kartu su kolegomis iš „Contrast VR“, tarptautinės televizijos „Al Jazeera“ virtualiosios realybės studijos, balandžio pabaigoje pristatė filmą „The Disappearing Oasis“ (angl. nykstanti oazė), kuriame pasakoja apie gyvenimą Sacharos dykumoje, kur žmonės kasdien kovoja, kad jų namų ir dirbamos žemės nepasiglemžtų besiskverbiantis smėlis.
Tai – tik vienas pavyzdys klimato kaitos įtakos žmonių gyvenimui. Žurnalistė V. Mickutė, šiame projekte bendradarbiavusi su Europos miškų institutu, sako, kad „Contrast VR“ tikslas – parodyti svarbiausius pasaulio įvykius akimis tų žmonių, kurie patys yra jų paliesti. „Be to, norime rodyti ne tiesiog beviltiškas situacijas, bet ir tai, kaip žmonės stengiasi kažką pakeisti, pagerinti savo gyvenimus, neužstrigti neviltyje“, – pasakoja ji.
Bet kaip padaryti, kad žiūrovai geriau suprastų, ką tai reiškia? V. Mickutė pabrėžia, kad virtuali realybė toli gražu nėra vienintelis, geresnis ar aukštesnio lygio būdas autentiškai perteikti istoriją – tai tiesiog yra kitoks būdas, ir, kai kuriais atvejais, jis gali būti įtaigesnis ir žiūrovui perteikti daugiau įspūdžių.
„Tarkime, tokia istorija kaip ši, vykstanti Maroke. Kai veiksmas plėtojasi tolimame krašte, kur ne taip lengva nuvykti ir pamatyti pačiam, virtuali realybė leidžia pamatyti aplinką tarsi savo akimis – tai labai stipru ir paveiku. Tu matai, kokio dydžio smėlio kopos yra aplink tave, kaip smarkiai palmės pradingusios smėlyje, pamatyti, kiek žmonių čia yra ir kasdien tai patiria – virtuali realybė tiesiog suteikia kitokį suvokimą, kai kalbame apie tikras istorijas“, – patirtimi dalinasi V. Mickutė.
Skirtingo lygio technologijos
Profesionalių virtualios realybės filmų kūryba – brangus užsiėmimas, lengviau prieinamas didžiosioms pasaulio televizijoms, jei kalbame apie žiniasklaidą. Tačiau V. Mickutės nuomone, jei tik noro yra, dirbti su šia technologija gali kiekvienas.
„Žinoma, visos inovacijos yra brangios, ir būtent dėl to tuo užsiimti kasdienėje veikloje yra sudėtinga: Lietuvoje virtualios realybės technologijos dažniausiai pritaikomos kūrybiniuose ar komerciniuose projektuose, ne žiniasklaidoje. Tačiau mes labai raginame žurnalistus visame pasaulyje burtis į bendrą virtualios realybės, arba 360 laipsnių filmavimo, tinklą. Mes stengiamės apmokyti žurnalistus, kurie nori pasakoti istorijas būtent tokiu būdu. Paprastos kameros nėra itin brangios ir jomis naudotis nėra sudėtinga: tiesiog reikia noro ir motyvacijos – tuomet viskas yra įmanoma“, – įsitikinusi ji, pridurdama, kad visai neseniai su šia technologija mokė dirbti žurnalistus Pietų Sudane.
„Galima pasirinkti ir kameras, prijungiamas prie telefonų. Tie patys virtualiosios realybės akiniai labai pinga: pavyzdžiui, naujausius „Oculus Go“, kurie nebe tokie brangūs ir labai patogūs, galima namie turėti, ar netgi nešiotis. Manau, tik laiko klausimas, kada tai prigis mūsų kasdienybėje. Kita vertus, virtuali realybė jau dabar tampa kasdieniškesniu dalyku, nes visos inovacijos nestovi vietoje, ir, esant tokiam greitam tempui, kol mes prie jos pratinamės, jau atsiranda nauji dalykai. Įdomu stebėti, kas prigis labiau, kas – mažiau, bet jau nebeįmanoma neigti, kad ši technologija tampa mūsų kasdiene dalimi: tiek žurnalistų darbo, tiek vartotojų gyvenimo“, – kalba V. Mickutė.
Beje, viena sunkiausių savo darbo dalių ji įvardina kovą su stereotipu, kad jei jų komanda kuria virtualios realybės filmus, jie bus prieinami tik turtingųjų sluoksniui, galinčiam leisti sau įsigyti atitinkamas technologijas. „Mes nenorime, kad mūsų filmai taptų elitinės industrijos dalimi. Juos galima žiūrėti ir socialiniuose tinkluose, kur juos taip pat platiname. Taip, patirtis bus šiek tiek kitokia, bet norime, kad jie būtų prieinami kiekvienam pagal galimybes“, – teigia žurnalistė.
Teko išmokti mąstyti kitaip
V. Mickutė pasakoja, kad pradėjus kurti virtualios realybės filmus, teko prisijaukinti neįprastus darbo niuansus. Tenka susitaikyti, kad turi palikti kamerą ir nematyti, ką ji filmuoja – o jei grįžęs nerasi reikalingo vaizdo, arba jį kas bus sugadinęs – pavyzdžiui, į kadrą ne vietoje įlindę vaikai ar tiesiog nukritusi kamera – teks viską pradėti iš naujo arba visai atsisakyti sumanymo.
Taip pat vietoj įprasto mąstymo tolimu ar artimu planu reikia išmokti mąstyti vietomis ir kada vaizdas jose pasikeis. „Tu turi kur kas daugiau erdvės, visus 360 laipsnių, kuriuos turi užpildyti. Be to, turi nuspėti, kur kryps žiūrovo žvilgsnis ir pagal tai dėlioti, kur ką nors užrašysi, kada pakeisi planą“, – aiškina ji.
Stebintiems procesą juokingiausia dalis dažniausiai būna jo pradžia, kai įjungę kameras komandos nariai kuo skubiau bėga iš kadro slėptis. „Būna, vaikai žiūri, nesupranta, kas čia vyksta, tenka paaiškinti“, – juokiasi ji.
„Yra daug rizikos, ėjimo va bank, nes nežinai, ką tiksliai fiksuos kamera, tačiau, kita vertus, pasitaiko ir gerų neplanuotų kadrų. Be to, turėdamas daugiau profesinės praktikos, jau pradedi geriau numanyti, kas bus“, – sako V. Mickutė.
V. Mickutė skaitys pranešimą inovacijų festivalyje „Login“, kuris vyks birželio 7-8 d. Vilniuje.
