Viešųjų ryšių ekspertas Kristinas Taukačikas sako, kad, jo vertinimu, šių metų Seimo rinkimų kampanijos buvo vienos silpniausių per Lietuvos istoriją – partijos ir kandidatai dažniausiai tiesiog rinkosi abstrakčius šūkius, nieko nesakančius rinkėjams, ir visur komunikavo pernelyg biurokratine kalba. Arijus Katauskas priduria, kad net iš šalies atrodantys keisti ar juokingi sprendimai, paplitę socialiniuose tinkluose, iš esmės nebuvo nieko naujo – tiesiog socialinės medijos leidžia jais greičiau dalintis.

Pasigedo nestandartinių idėjų

Laidoje „Delfi Rytas“ dalyvavęs K. Taukačikas pastebėjo, kad šie rinkimai ypatingi tuo, kad pandemijos akivaizdoje valdžios sprendimai buvo kaip niekada susiję su tiesioginiu žmonių gyvenimu: „Šiomis dienomis nuo valdžios sprendimų priklauso, kada mes galime eiti į restoraną, kur mes turime dėvėti kaukę, kas bus su vaikais mokykloje, kokias paslaugas galime gauti gydymo įstaigose – ta tiesioginė sprendimų sąsaja su kasdieniu gyvenimu skatina rinkėjus labiau įsitraukti į politiką, kelia aistras ir, matyt, tai yra labai svarbus reklamos ir komunikacijos dalykas“.

Jis ironizavo, kad Lietuvoje komunikacijos ekspertų yra maždaug tiek pat, kiek krepšinio trenerių, tad pasiūlė vertinant kampanijas atsispirti nuo, kiek jos aktualios, kiek padeda užmegzti dvipusį ryšį su žmonėmis, sukuria prielaidų bendravimui ir tarpusavio supratimui, taip pat gana svarbus dalykas yra stilius – kaip partijos atrodo, kaip jos pateikia save reklaminiuose plakatuose, vaizdo klipuose, interneto svetainėse ir tt.

K. Taukačiko nuomone, pagal šiuos kriterijus šių metų kampanijų vertinimas būtų labai neigiamas. „Tai yra viena silpniausių rinkimų kampanijų per visą Lietuvos istoriją“, – sakė jis.

M360 kalbintas viešųjų ryšių ekspertas A. Katauskas taip pat sakė nieko labai išskirtinio nepastebėjęs – tik daug tradicinių reklamų lauko stenduose, bandymus aktyviai veikti socialiniuose tinkluose ir kitas tradicines komunikacijos priemones „Taip pat tradiciškai pilnos pašto dėžutės buvo atspausdintų dalykų, kurie, ko gero, iškart keliavo į šalia stovinčias šiukšlių dėžes“, – spėjo jis.

„Iš įdomesnių vienintelis dalykas, apie kurį reikėtų pasakyti, buvo valstiečių-žaliųjų ataka su „Neliečiamaisiais“ – galime pykti, galime nepykti, bet jie su ja buvo pakankamai išskirtiniai, tiek su savo apimtimi, tiek labai aiškiu įvardinimu, į ką atakuoja, ir į kokią tikslinę auditoriją jie taiko su šiuo leidiniu“, – kalbėjo A. Katauskas.

Arijus Katauskas
Arijus Katauskas
© DELFI / Domantas Pipas

A. Katauskas taip pat pastebėjo, kad šiuose rinkimuose partijos turėjo daug galimybių pasirodyti ir nemokamai, pavyzdžiui, debatuose, kurie vėliau stipriai nuskambėjo ir tradicinėje, ir socialinėje žiniasklaidoje: „Ta tendencija yra matoma, gal ir teisinga, nors kartais man tai primena Eurovizijos atrankas prieš penkiolika metų, kai bet kas galėjo užlipti ant scenos“.

„Jei mes pasižiūrėtume į tradicinius veiksmus, tradicines reklamos pozicijas, turbūt visos partijos, turinčios kažkiek pinigų, vienokia ar kitokia forma jomis pasinaudojo. Taip pat matėme labai sistemingai dirbančias partijas, provokuojant žiniasklaidą parodyti juos be užsakomųjų dalykų, inicijuojant įvykius ir tt. Bet kad būtų kažkokie labai įdomūs sprendimai, kad kažkas būtų kažką labai stipriai atakavęs, išskyrus valstiečių-žaliųjų veiksmus, kai žiniasklaida buvo priversta reaguoti – tikrai to pasakyti neišeina. Matosi, kai kur buvo priimti strateginiai sprendimai praktiškai vos ne pašalinti lyderius iš viešosios erdvės komunikacijos – pavyzdžiui, Gabrieliaus Landsbergio beveik nematėme. Tad, mano nuomone, nors iš vienos pusės šita rinkiminė kampanija buvo juokingai įdomi, iš kitos pusės, joje buvo labai daug nuobodžių dalykų“, – apibendrino A. Katauskas.

Tiesa, jis pridūrė, kad kalba apie rinkimų komunikaciją nacionaliniu lygiu – regionuose, kur vyksta kova vienmandatėse rinkimų apygardose, yra visai kita istorija ir kitos taisyklės – ten matomi ir agitavimai turguose, bažnyčiose ir pan.

Socialiniuose tinkluose kalbasi su savimi

Be abejo, visos partijos bandė atkreipti į save dėmesį ir socialiniuose tinkluose. Tačiau problema ta, kad jais naudojosi neteisingai.

„Norėtųsi pasakyti, kad politikai renkasi socialinius tinklus, todėl, kad ten yra žmonės, ir ten su jais yra paprasčiau bendrauti, užmegzti ryšį su rinkėjais, bet susidaro toks įspūdis, kad jie renkasi į socialinius tinklus tam, kad galėtų bendrauti nematydami žmogaus akių ir nematydami jo reakcijos į tai, ką jis kalba“, – vertino K. Taukačikas.

„Kai su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos, kurie sunkiai gyvena, kurių vaikai alkani, bendraujama tokiu biurokratiniu tonu, kuris gal tiktų kokiam ministerijos posėdyje, bet ne socialiniuose tinkluose. Tikriausiai būtų labai sunku žmogui, kuriam reikia pagalbos, į akis pasakyti, kad mes tave įveiklinsime per socialinio įgalinimo naujos metodikos privalumo papunktį b, ir panašiai – juk taip mes turbūt nebendraujame. Tad didžiausias trūkumas politikų, bendraujant su žmonėmis socialiniuose tinkluose, yra tas, kad jie vėl kalbasi ne su žmonėmis, o dažniausiai su pačiu savimi: . Ta komunikacija yra vienpusė, tai yra, politikai sako, bet nebando klausytis. Yra retos išimtys, yra labai įdomių dalykų, bet bendras tonas labai prastas, liūdinantis ir iliustruojantis asmenybių politikoje trūkumą“, – kalbėjo K. Taukačikas.

A. Katauskas taip pat pasigedo, kad į komunikaciją socialinėje žiniasklaidoje būtų aktyviai įsitraukę partijų ar kandidatų rėmėjai: „Mes kol kas matome tik vienkryptį bandymą komunikuoti, bet partijos tikrai dar nerado sprendimų, ir panašu, kad šie rinkimai dar nebus tie, kuriuose pavyks sukelti labai rimtus judesius per socialinę žiniasklaidą“.

Nors kai kurių kandidatų bandymai atkreipti į save dėmesį socialiniuose tinkluose sukėlė juoką, A. Katauskas to nesureikšmino. „Taip, Zuokas pašokinėjo, kažkas pavalgė čeburekus – bet tai nėra kažkas unikalaus: visuose rinkimuose mes turėjome tokių dalykų, tik socialinė medija leidžia jais greičiau pasidalinti ir pasiekti tam tikrą auditoriją. Ar iš to bus kokia nauda, dabar sunku pasakyti, nes vis tik viena auditorija vienaip vertina, kita – kitaip, bet žiūrint į paskutinius reitingus atrodo, kad turime tą patį, kaip prieš rinkiminę kampaniją“, – pastebėjo jis.

Trūksta ne tik biudžeto, bet ir lyderių

K. Taukačikas įžvelgė kelias galimas priežastis, kodėl kampanijos prieš šiuos Seimo rinkimus buvo tokios nuobodžios. „Viena iš jų yra biudžetas ir finansavimas, antra – tai, kad politikai daro kampanijas savo jėgomis, neprisitraukia profesionalų, kurie kurtų kokybišką turinį, o trečia priežastis, be abejo, yra asmenybių, lyderių nebuvimas“, – kalbėjo jis.

Kristinas Taukačikas
Kristinas Taukačikas
© DELFI / Karolina Pansevič

Vertindamas Lietuvoje vykusius debatus, K. Taukačikas prisipažino, kad juos žiūrėti neužmigus yra gana sunku. „Kokio įdomesnio momento, aštresnės diskusijos, matyt, reikia laukti ne vieną laidą, o kelias – tada pagaliau sulaukiame kelių pokštų, kurie verti dėmesio, galbūt kažkokių išsišokimų. Jei mes palygintume su aukšto lygio debatais, kokie buvo, pavyzdžiui, Amerikoje (nors ten kitas yra etikos klausimas) – ten vyrai prezidentai taip žvangina ginklais, kad žiežirbos lekia, yra tiek kaltinimų, didžiulė įtampa, kad žiūri kaip serialą. O Lietuvos debatuose, net kai kalbama korupcijos tema, ir kalba teisti ar dalyvavę teismuose politikai, debatų dalyviai net nesugeba to priminti, priekaištauti, kalba lyg nieko nebuvę. Tokie net ne debatai, o toks pasikalbėjimas apie šį bei tą“, – sakė K. Taukačikas.

Žinoma, puolant oponentus taip pat reikia nepersistengti. „Tarpusavio kaltinimai, barniai yra normali rinkimų kampanijos dalis – Amerikoje tam yra net atskiras terminas, attack advertising, atakuojanti reklama. Tik labai svarbu, kad ji neperliptų tam tikros etikos ribos: čia kaip su prieskoniais – jei jų įdedama į patiekalą, jis yra skanus, bet jei jų per daug, tuomet viskas sugadinama“, – kalbėjo K. Taukačikas.

M360