Vieni gali kalbėti net neatsikvėpdami ne tik su draugais, bet ir scenoje, prieš kameras ar šimtus svetimų veidų, o kiti vos įstengia išvengti panikos atakų net kai tenka pasisakyti kolegų susirinkime. Kažkam vos prakalbus suklusta minios, o kažkam net ir itin stengiantis ore tvyro nuobodi tyla. Taip nutinka, nes ne visiems duotas viešojo kalbėjimo talentas? O gal duotas kiekvienam, bet ne visi žino, kaip jį savyje pažadinti? Viešojo kalbėjimo ir baimių įveikimo mokytoja, „WoW University“ transformuojančių baimės valdymo technikų dėstytoja Marija Mikalauskienė tiki, kad viešojo kalbėjimo gali išmokti visi, jei tik turi tikslą, motyvaciją ir imasi efektyvių priemonių.

Retorikos menas dažnai siejamas tik su tam tikrų profesijų atstovais, bet ar tikrai jis aktualus vien verslininkams, lektoriams ir pan.?

Tikrai ne. Esu įsiminusi vieną ryškiausių citatų apie viešąjį kalbėjimą, kurios autorius yra filantropas, vienas didžiausių pasaulio investuotojų, Warrenas Buffettas. Jis yra sakęs, kad didžiausia ir geriausia jo investicija buvo padaryta į viešąjį kalbėjimą. Ir tai tiesa, nes viešasis kalbėjimas susijęs su bet kokia interakcija mūsų gyvenime. Viešasis kalbėjimas mano žodyne jokiu būdu nėra tik kalbėjimas ant scenos ar prieš auditoriją. Jei jį palygintume su privačia, asmeniška kalba, tai pastaroji yra tuomet, kai tu tiesiog neturi tikslo. Esi atsipalaidavęs, laisvas, gali bet kada pakeisti pokalbio kryptį, savo pasisakymu nejudi link kažkokio konkretaus tikslo. Tiesiog daliniesi ir mėgaujiesi buvimu kartu. Tokioje kalboje dalyvauja tavo širdis, juokas, paprastumas, atsipalaidavimas, liūdesys. Viskas, kas tik nori. Tau nereikia užimti jokios rolės ar sustrūkturuoti kito žmogaus mąstymo taip, kad jis atliktų kažkokį veiksmą ar pakeistų savo mąstymą tau norima linkme. Visgi, jeigu turi nors mažiausią tikslą, kad ir parduoti rašiklį ar pristatyti save darbo pokalbyje, tai jau galima laikyti viešąja kalba. Tu leidiesi į tam tikrą santykį, vesdamas pokalbį į norimą tašką. Kaip tik todėl viešasis kalbėjimas arba retorikos menas yra aktualus kiekvienam, kuris turi tikslingą santykį su kitu žmogumi ar žmonėmis. Jeigu tau aktualu rasti darbą, vadovauti komandai organizacijoje, dirbi marketingo srityje ir tau reikia kurti socialinių tinklų žinutes arba daryti „live“ transliacijas, retorikos menas yra reikalingas. Net jeigu nori vaikų vakarėlyje suorganizuoti smagią situaciją tau taip pat reikia viešojo kalbėjimo įgūdžių. Absoliučiai visur, kur tik gyvenime pasisuki turėdamas kokį nors tikslą, tau reikalingas viešasis kalbėjimas.

Iš kur atsiranda baimė kalbėti?

Labai gilus klausimas. Ši baimė gali atsirasti iš daugybės vietų. Pačiame giliausiame lygmenyje tai yra baimė būti vienišu, atskirtu, nereikalingu. Jei įsivaizduotume patį pirminį, giliausią žmogaus troškimą, turėtume grįžti į tokią vietą, kurios beveik niekas neatsimena – motinos įsčias. Ten, kur buvome absoliučiame susiliejime, kur mūsų kūnas nesiskyrė nuo mamos, nuo vibracijų jos pilve ir t.t. Ši vienio būsena yra tai, kas liečia žmogų giliausioje jo vietoje. Viešasis kalbėjimas yra viena iš begalės situacijų, kuriose labai stipriai rizikuojame susietumo arba atskirtumo temose. Viešąjį kalbėjimą galima įsivaizduoti kaip milžinišką padidinamąjį stiklą, nes lipant į sceną labai išryškėja visas mūsų vidinis pasaulis. Jeigu esate super drąsus, ant scenos greičiausiai įgysite dar daugiau drąsos ir išryškės būtent šios jūsų savybės. Jeigu esate kuklus ir jaučiate kažkokį vidinį nepasitikėjimą, baimę, užlipus ant scenos šis jausmas išryškės dar labiau ir stipriau. Scena išryškina tai, kas yra tavo viduje. Mes tai racionalizuojame – aš bijau pamiršti žodžius, bijau kalbėdamas nugriūti veidu į grindis, bijau, kad nepavyks, bijau susimauti, bijau, kad mano kalba bus silpnesnė, nei kito žmogaus ir t.t. Bet už kiekvienos iš šių racionalizacijų, už kiekvienos baimės, rastume tą patį – aš bijau būti nemylimas, o jeigu nemylimas, reiškia atskirtas. Norint dirbti su baimės tema, reikėtų pradėti dirbti su konkrečiomis priežastimis, leidžiantis gilyn, po truputį, palaipsniui.

Ar esate šią baimę patyrusi pati? Jei taip, kaip ryžotės bandyti ją įveikti?

O taip, tikrai esu ir keletą kartų netgi, labai stipriai iki super juodos, gilios baimės. Atsimenu, kai man buvo 13 metų, aš labai stipriai įsimylėjau. Tiesiog fantastiškai stipriai, totaliai, kaip įsimyli visos paauglės. Tas žmogus, kurį taip įsimylėjau, tiesą sakant, dabar yra mano vyras. Įsimylėjusi buvau tokiame emocijų, džiaugsmo ir jėgų pertekliuje, kad skaitovų konkursuose pradėjau skaityti poeziją. Tą darydavau su begaliniu malonumu ir man tai teikė didelį džiaugsmą. Kartą, prieš lipant į didžiausio Panevėžio teatro sceną, kur buvo raudonos užuolaidos, girgždančios grindys, visas tas dramatiškas vaizdas, prie manęs atsisėdo viena iš mokytojų. Prieš pat man lipant į sceną ji stipriai sukritikavo mano kalbėjimą. Buvau dar labai jauna ir kalbėjau iš labai jautrios savo vietos, labai intuityviai, tai kai ji man nurodė tikslius dalykus, ką anot jos turėčiau pakeisti savo kalbėjime, aš užstrigau. Užlipus ant scenos pamiršau visus eilėraščio žodžius. Taip man nutiko pirmą kartą. Mane ištiko tai, kuo skundžiasi daugelis žmonių, – ateini, o mintyse tuščia. Po šio įvykio niekada nebelipau į sceną, nebeskaičiau poezijos ir daugybei metų apleidau kalbėjimą, kol universitete, dėl įvairiausių susiklosčiusių situacijų, man teko vėl eiti kalbėti. Tiesą sakant, ėjau, nes norėjau būti lydere studentiškose organizacijose. Tuo metu mano viduje vis dar gyveno didelės baimės, bet vedama didelio noro ir jausmo, kad turiu padėti organizacijai, žmonėms, supratau, kad man tai esybiškai svarbu. Jaučiau stiprų prasmės jausmą ir taip vėl pradėjau kalbėti. Pradėjau su didele baime ir gana ilgai užtrukau, kol sugebėjau su ja susitvarkyti.

Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte ir ką malonaus atradote?

Didžiausias sunkumas buvo baimė. Jausmas, kad noriu, bet jokiu būdu negaliu, nes gali sugriūti visas pasaulis, kai patiriu tokį nepasitikėjimą savimi. O su maloniais atradimais susijusi tema yra milžiniška!

Viešojo kalbėjimo situacijos leidžia super greitai pamatyti visa, kas tave atitolina nuo vidinės tiesos, autentiškumo ir to susiliejimo jausmo. Jei gyveni labai ramų ir saugų gyvenimą, tik namų erdvėje ir darbe, kuriame tavo pozicija užtikrinta 40 metų į priekį, tu labai lėtai judi savo gyvenimu, kaip mokykla. Tavo gyvenimas nepadeda tau augti ir nerti gilyn į tiesą apie tai, kas tu iš tiesų esi. O jeigu tu daug kalbi viešai, tu nuolat turi daug iššūkių. Tu neišvengiamai turi visada perfiltruoti, atlikti reviziją, peržiūrėti dar ir dar kartą visą savo gyvenimą ir patirtį.

Kiekvieną kartą sakant kalbą, tu labai giliai vis prasuki kažkokį savo gyvenimo elementą, nes į kiekvieną kalbą įdedi dalį savęs ir nori, kad ta dalis būtų autentiška, gyva. Kaskart ruošdamas kalbą tu tampi sau psichologu – apžiūri kažkokį savo gyvenimo aspektą, išriši jį ir pateiki kitiems žmonėms, kaip auginančią istoriją. Šiandien labai daug psichologų dirba su žmogaus transformacijų priemone – savo istorijų perrašymu. Pavyzdžiui, nesąmoningai vaikystėje susikūrei istoriją, kad visi pasaulio šuniukai yra labai grėsmingi, nes kažkada išsigandai ar pamatei kaip išsigąsta mama, ir visą likusį gyvenimą gali bijoti net mažiausių padarėlių, kurie su ausimis, panašiomis į šuns. Tam, kad atsisakytum šitos baimės, gali pakakti tiesiog mintyse sukurti istoriją, kurioje šuniukas tau padeda, išgelbėja arba kurioje tu labai rūpiniesi juo. Toks istorijos perrašymas visiškai transformuoja tavo vidinį pasaulį ir tavo baimę. Tu tiesiog tampi nauju žmogumi.

Lygiai taip pat yra, kai eini kalbėti į bet kokią scenos situaciją – visada padarai kažkokio savo gyvenimo aspekto reviziją, perrašai savo istoriją, pateiki ją žmonėms kaip auginančią ir pats, savo viduje, ją pradedi interpretuoti kaip auginančią. Tai reiškia, kad tu jau tapai nauju žmogumi, atlikęs labai didelį vidinį psichologinį darbą.

Taip pat, kaip jau minėjau, scena veikia kaip padidinamasis stiklas, todėl norint dirbti su savimi, reikia kuo dažniau kalbėti viešai. Reikia būti sąmoningu tame, kas išplaukia į tavo protą, kas pradeda rėkti viduje, kai esi kalbėjimo situacijoje. Jeigu kyla baimės, tai jas ir tyrinėk, nes tai reiškia, kad čia ir yra ta pamoka, kuri tau šiandien įdomi ir kurią tu turi praeiti. Jei pasileidžia reikalavimas kitiems, noras, kad jie paklustų, noras juos įtikinti ir t.t., tai rodo kitas temas, su kuriomis reikia dirbti. Jeigu nepasitiki savimi dėl kūno, scena labai greitai leis tai pamatyti ir su tuo dirbti. Kiekvieną viešojo kalbėjimo situaciją reikia priimti kaip mokyklą, kuri yra intensyvi. Atsimenu, mokykloje nuo ketvirtos klasės turėjau sustiprintą anglų kalbą. Tai buvo ypatinga kelionė, nes tie, kurie mokėsi kitose mokyklose, nesustiprintose, po kelių metų daug ko nesuprasdavo ir negalėdavo pasakyti, o mes po poros metų galėjome laisvai susikalbėti beveik bet kokia tema. Tai buvo visai kito lygio progresas, todėl ir scena yra kaip jūsų gyvenimo progreso sustiprinta mokykla. Jeigu norite mokytis apie baimes, jūsų scena – sustiprinta klasė apie baimes, jeigu norite mokytis apie savo kūno įvaizdžius, pasitikėjimą savimi, scena yra jūsų sustiprinta klasė. Man visada patiko toks mokymosi būdas, jeigu patinka ir tau – lipk į sceną. Man teikia malonumą dirbti srityje, kuri gali padėti super efektyviai ir greitai mokytis gyvenime.

Kaip baimės veikia savirealizaciją asmeniniame gyvenime, profesinėje srityje ir ryšį ne tik su savimi, bet ir aplinka?

Jei į viešąjį kalbėjimą žiūrėsime kaip į pagreitintą gyvenimo mokyklą, tai savaime suprantama, kad jei viešajame kalbėjime dirbi su savimi, visose srityse ir netgi, ryšyje su aplinka, tu atrandi gilesnį ryšį. Tu vis nusimetinėji savo kaukes. Nes kai lipi į sceną su bet kokia kauke, ypač nesąmoninga, kai bandai kažkam įtikti, atitikti kažkieno lūkesčius ir idealus, visada lydi skausmas. Net jei tai yra veikiantis personažas, tu visada esi nuolatiniame parade – skausme, kuriame tu esi tokiu, kokio tikisi kiti, nuolat neigi save ir bandai įtikti. Todėl, jei viešajame kalbėjime pamatai savo skausmą ir priimi jį, kaip mokyklą, tu nori kuo greičiau nusimesti kaukes.

Kuo greičiau jas nusimeti, tuo lengviau asmeniniame gyvenime pasijunti autentišku. Profesinėje srityje tampi laisvesniu, drąsesniu būti savimi. Ryšyje su savimi ir aplinka vyksta lygiai tas pats, todėl viešasis kalbėjimas per sukeliamą tau skausmą gali padėti įeiti į žymiai gilesnį ryšį su savim, su kitais, su aplinka. Kai nusiiminėji kaukes ir įveiki barjerus, pradedi matyti daug tikresnius atsakymus į tai, ko tu nori, kas tu esi, kas tau svarbu ir tai keičia tavo pasirinkimus profesinėje ir asmeninėje srityje. Žvelgiant iš kito savirealizacijos kampo, pavyzdžiui, jeigu aš turiu tikslų profesinėje srityje, noriu susirasti darbą arba užmegzti daugiau pažinčių, man svarbu išplėsti kontaktų tinklą, turėdamas gerus viešojo kalbėjimo gebėjimus, vietoje to, kad kasdien bendraučiau su dviem, trimis žmonėmis, įtaigiai kalbu socialiniuose tinkluose, skatinu kitus dalintis mano mintimis ir per vieną pokalbį galiu būti pastebėtas tūkstančių žmonių. Jei darau tokių įrašų daug, įsivaizduokite, koks didelis efektas. Jeigu aš sugebu daryti tokias kalbas, kurios vertos paminėjimo ir pasidalijimo, jos tampa pasiekiamos super greitai, vis augančiam tinklui. Ir viskas vien dėl to, kad galite įtikinamai kalbėti. Jūsų savirealizacijai, jūsų ir jūsų prekės ženklo ar paslaugos žinomumui, kontaktų tinklui, tai yra neįtikėtinai stipri galimybė.

Vieni sako, kad iškalbą lemia prigimtis, kiti – patirtis. Kaip yra iš tiesų?

Iš psichologijos mes žinome, kad žmonės yra labai skirtingi. Vieni yra introvertai, kiti – ekstravertai, cholerikai, melancholikai ir t.t. Todėl tiesa, kad yra žmonės, kurie turi palankesnes savybes viešajam kalbėjimui, kiti gali jų turėti mažiau, bet tai tik labai nedidelė atsakymo dalis. Jeigu mokaisi ir darai tai tikslingai, tinkamai, gerą kalbėtoją gali sukurti iš beveik bet kokio tipo ar būdo žmogaus. Tam yra specifinės kalbėjimo technikos, kurios padeda sujungti kairįjį ir dešinįjį smegenų pusrutulius. Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria kalbėtojai – jie yra monotoniški, jų klausyti tiesiog neįdomu.

Dažniausiai taip yra todėl, kad jie kalba vien tik proto kalba, jie nejaučia to, ką patys sako, išgyvenimų ir vaizdinių lygmenyje, todėl perteikinėja žinutes griežta, nuoseklia, paprasta logika. Jei žmogus taip kalba, jo kūnas nereaguoja, nedalyvauja gestai, neįsijungia energetika. Visgi, jei savyje visa tai aktyvuoja, jis tampa stipresniu pranešėju, jo kalba pasidaro gyvesnė. Tam nereikia ypatingų savybių, tam tereikia sujungti smegenų pusrutulius – pradėti mąstyti ne tik logika, bet ir apimtimis. Kaip tik todėl net ir melancholikas, flegmatikas ar introvertas gali išmokti kalbėti apimtimis, tyliai, ramiai, jautriai, bet labai stipriai. Yra daugybė puikių kalbėtojų, kurie vertinami dėl turinio ir apimčių.

Kai kurie žmonės raiškiai ir užtikrintai komunikuoja, bet nesulaukia dėmesio, nes vadovaujasi seniai nusistovėjusiais šablonais. Kaip nepaslysti ant drąsos būti „teisingu“ ir baimės parodyti savo autentiškumą?

Visada, ką bedarytum, tave sups trys grupės žmonių – tavęs nemėgstantys ir nepalaikantys, abejingi ir užsiėmę tik savo reikalais, ir visada bus trečia grupė, kuri taps tavo fanais. Dar mokyklos laikais įgavome klaidingą matymą, kad turime būtinai visiems įtikti, gauti maksimaliai gerą įvertinimą už visus dalykus. Tai yra klaida. Įsivaizduokite, kad miško gyvūnai įkūrė mokyklą, kuriai vadovauja meška, žaltys, drugelis ir kiškis. Visi jie sudarė egzaminų programą, kurioje reikia laužyti medžius, šokinėti, skraidyti ir šliaužioti po vandeniu. Visi miško gyventojai turi dešimtukui įveikti šiuos egzaminus. Kas bus? Stenkis kiek nori, bet jei būsi kiškiu, tau nepavyks laužyti medžių ar skristi. Panašiai yra ir gyvenime. Jeigu stengsimės įtikti visoms šioms grupėms, mes palūšime ir niekada neatrasime savo autentiškos laisvės būti tokiu, kokiu norime būti, mes tiesiog neatrasime savęs. Reikėtų prisiminti, kad yra tos trys grupės ir aš esu savimi ne tam, kad įtikti kuriai nors iš jų, o kad užmegzčiau nuoširdų, gyvą ryšį su grupe, kuriai rezonuoja mano kalbėjimas ir tikrasis aš. Tuomet visada būsite apsuptas fanų, tų, kurie jus palaiko. Didžiausias paskatinimas kiekvienam kalbančiam – atsipalaiduoti.

Mokėjimas pristatyti ir apginti savo idėją – skirtingi menai ar abu žengia koja kojon?

Gerai pristatytos idėjos apginti nereikia, todėl pristatymas ir gynyba nesipjauna, šie veiksmai yra ryšyje. Apginti idėją reikia tada, kai jaučiamas žmonių pasipriešinimas, ar kai patys ateiname iš pasipriešinimo pozicijos. Bet nėra nei vienos situacijos, kurią reikia apginti, jeigu eini į ją su nuoširdžiu tikėjimu savo idėja, meile klausytojui, realiu noru jiems padėti. Per mano mokymus dažnai sulaukiu klausimo, kaip padaryti taip, kad žmonės galvotų, kad jie tau tikrai rūpi. Geriausias būdas – realiai jais rūpintis. Tuomet tarp jūsų atsiranda neįtikėtinai stiprus ryšys, kuris paremtas savitarpio pagalba, noru padėti, palaikyti vienas kitą. Taip jūsų pristatymas tampa ne savęs ar savo idėjos pardavinėjimu, o nuoširdžia paieška tų, kuriems tokia idėja, kokią jūs turite, tiek pat rūpi, kiek jums. Labai dažnai tam, kad parodytume kokia ta mūsų idėja, mums reikia žinojimo ir išminties, kaip išsakyti tai, ką jaučiu, pojūčiais, išgyvenimais, širdimi, kaip tai sudėti į žodžius ir formas, kurios skambėtų, parodytų ir leistų kitiems pajausti mano idėjos grožį.

„WoW university“ mokote transformuojančių baimės valdymo technikų. Norint jas perprasti ir įvaldyti, reikia mokytis metų metus ar tą galima padaryti ir greitu mokymosi tempu?

Esu turėjusi mokinių, kurie po vienos dienos mokymų absoliučiai transformavo savo baimę kalbėti. Tai yra įmanoma, bet tam reikalingas pakankamas sukaupto skausmo kiekis. Jeigu žmogus kalbėdamas yra baimės situacijoje, bet dar nėra pasiryžęs pakeisti savo vidaus, vardan to, kad nebijotų, – jam bus sunku išmokti ką nors daryti su baime. Jis tiesiog neturės pakankamos motyvacijos. Baimė, kaip jėga, yra milžiniška. Jeigu mes norime su šia jėga susitarti ir ją įvaldyti, pajungti ją savo tikslams, peržengti ją, mums reikalinga atitinkama vidinė jėga ją peraugti. Tapti didesniu, nei ji. Kuo daugiau ir giliau išgyvenai šį skausmą, tuo labiau ir greičiau norėsi jo atsisakyti. Iš čia gimsta dar viena labai didelė jėga – gebėjimas paleisti savo baimes. Jeigu jau esate sukaupę pakankamą kiekį skausmo dėl baimės ir kartu jaučiate pakankamą kiekį prasmės, tada labai tikėtina, kad net ir vienas trumputis užsiėmimas, kelios raktinės frazės padės visam gyvenimui pakeisti savo santykį su baime.

Daug kalbama apie tai, kad ateitis priklauso robotams. Ar tikrai joje nebeliks vietos kalbėjimui ir susikalbėjimui?

Ar tikrai liks, ar neliks, sunku pasakyti, bet kalbėjimas nėra techninis reiškinys, kuris tik atlieka funkciją. Žmogui kalbėjimas nėra tik tikslo siekimo įrankis. Kalbėjimas yra ir savirealizacijos galimybė. Per kalbėjimą mes išreiškiame tai, ką jaučiame, savo vidinį pasaulį. Taip, tam tikra prasme, mes tampame savimi kito žmogaus akivaizdoje. Tuo pačiu, per kalbėjimą mes mezgame labai gilų tarpusavio ryšį. Joks robotas, net jei ir pasieks įtikinimo tikslus, niekada mūsų vidui nesuteiks to, ką suteikia gyvas kalbėjimas – savirealizacijos jausmo ir gilaus ryšio su kitu, susiliejimo jausmo. Net jei išoriškai, intelektinio kalbėjimo pagalba, robotai galės spręsti problemas ir pasiekti mūsų tikslus, jie niekada nepadės užpildyti vidinės tuštumos dėl savęs nerealizavimo ir dėl ryšio trūkumo. Todėl aš tikiu, kad mes visada kalbėsime – vis autentiškiau ir su vis didesne meile.

M360