Viena iš dažniausių klaidų, kurias daro žmonės, norintys išsiugdyti gerus viešojo kalbėjimo įgūdžius – jie taip susitelkia į tai, ką kalba patys, kad nebegirdi kito, sako viešojo kalbėjimo ekspertas Igoris Vasiliauskas. Apie šią ir kitas klaidas, scenos baimės nugalėjimą, sėkmingą kasdienę komunikaciją ir kitas su viešuoju kalbėjimu susijusias temas jis pasakojo DELFI TV konferencijoje.

Kaip išmokti kalbėti viešai?

Kam reikalingi viešojo kalbėjimo įgūdžiai? Gal juos lavinti reikia tik politikams, scenos žvaigždėms ar pardavėjams? I. Vasiliauskas ragina į tai pažvelgti plačiau. „Kokių kompetencijų dabar reikia ateities darbuotojui? Yra du pagrindiniai blokai: reikia išmanyti technologijas ir reikia išmokti komunikacijos. Tiek komunikacijos per technologijas, tiek tarpasmeninės, verbalinės, neverbalinės komunikacijos, bet bendrauti, perduoti, parduoti, išgirsti ir išklausyti – tai yra komunikacijos įgūdžiai, reikalingi kiekvienam, nes norim to ar ne, mes vis tiek tame dalyvaujame“, – kalbėjo jis.

Ką turėtų daryti žmonės, norintys išmokti sklandžiai kalbėti viešai? Vienas svarbiausių I. Vasiliausko patarimų – kuo daugiau kalbėkite garsiai, net jei esate vienas ir niekas jūsų nesiklauso. „Ruošiatės pranešimui, kalbai – namie kalbėkite garsiai. Mes dažnai negirdime savęs iš šalies, o pradėjęs kalbėti garsiai, įsiklausai ir išgirsti, ar žodis gerai gulasi sakinyje, ar sakinys gerai gulasi temoje. Galų gale, klausydamasis savęs turi pagalvoti, ar pats supratai, ką pasakei, ir ar tave supras auditorija“, – pasakojo I. Vasiliauskas.

Be kalbėjimo garsiai, būtina ir kuo daugiau skaityti: tai turtina žodyną ir leidžia greičiau reaguoti vykstant tarpasmeninei komunikacijai. „Žmogaus reakcija bendraujant priklauso nuo to, kiek jis išsilavinęs, išprusęs. Jei žmogus daug skaito, reaguodamas jis iš karto randa tinkamus žodžius, jis pamato temą, kuria kryptimi gali reaguoti. Taip pat yra technikos, kurios išmoko greitai reaguoti, vadinamasis ekspromtas. Kaip kokioje situacijoje pasielgti: kautis, muštis, ar nueiti į šoną? Išgirsti ir parodyti, kad supranti, ar apsimesti, kad klausimas visiškai „kiaurai praėjo“? Šito reikia mokytis ir to išmokstama“, – įsitikinęs I. Vasiliauskas.

Kaip nugalėti baimę

Daugeliui žmonių mintis, kad reikės kalbėti viešai, kelia baimę. I. Vasiliauskas sako, kad svarbu atskirti, ar tai tikrai yra baimė, ar jaudulys, kuris gali būti netgi naudingas. „Jeigu žmogus sako, aš jaudinuosi scenoje – labai gerai, reiškia, jam rūpi. Rūpi jis pats, rūpi auditorija ir jos reakcija, rūpi, kaip žmonės pritaikys tai, ką jis jiems pasakys. Jaudulys maksimizuoja ir padeda scenoje pasirodyti gerai. Tačiau virš valdomo jaudulio yra baimė, kuri nepadeda, o trukdo, o su ja jau reikia tvarkytis“, – aiškino jis.

„Pirmiausia, ko gi mes bijome? Mes bijome nežinios. Būdami pakankamai suaugę, protingi, išsilavinę žmonės, kažkodėl projektuojame save į ateities negatyvą. Mes dar nežinome, kaip auditorija mus priims, kaip mums pasiseks pasakyti pranešimą, pristatyti darbą, bet mes jau pradedame haliucionuoti, kad kažkas bus ne taip. Šiuo atveju reikia prisiminti vadinamą pozityvų mąstymą: pabandykite pagalvoti kitaip, kad viskas bus gerai, pabandykite įsivaizduoti, kad kai tu stovi scenoje, žmonės degančiomis akimis tavęs klauso, pradeda užsirašinėti ar „googlinti“, ką tokio protingo pasakei. Bet ne, mes kažkodėl žlugdome save dar prieš tai“, – stebėjosi I. Vasiliauskas.

Visgi, vien pozityvaus mąstymo neužteks. „Esminis dalykas visada yra pasiruošimas ir stiprus turinys. Be pasiruošimo neišgelbės joks ekspromtas. Manęs kartais prašo: pamokyk truputį pamanipuliuoti, išsisukti, nes turinys silpnas. Ne, tokiu atveju padėti negaliu, kol negrįšime prie turinio, nes jis yra bazinis dalykas“, – pabrėžė lektorius.

Jei turinį jau turite paruošę, bet vis tiek jaudinatės, prieš lipdami į sceną padarykite paprastų fizinių pratimų: užkulisiuose pasivaikščiokite greitesniu nei įprasta tempu, arba tiesiog greičiau ir giliau pakvėpuokite. „Kas vyksta – organizme atsiranda tam tikras deguonies persisotinimas, tada pradeda šiek tiek svaigti galva, atsiranda tam tikras atsipalaidavimas, lyg lengva euforija. O baimė, jei esate pasiruošęs, trunka tik pirmąsias kelias sekundes scenoje“, – sakė jis.

Kad jaustumėtės dar drąsiau, galite išmėginti ir kitą triuką: susiraskite auditorijoje žmogų, kuris jums dėl kokių nors priežasčių imponuoja. „Gal jis jums simpatiškas, gal matote, kad reaguoja ir jam įdomu, ką jūs kalbate – tuomet savo dėmesį koncentruokite į tą žmogų“, – patarė I. Vasiliauskas.

Ką pamiršta politikai

Viešojo kalbėjimo įgūdžiai, be abejo, itin svarbūs politikams. Nors gali pasirodyti, kad taip yra ne visada, nes tokio kalibro politikas kaip Donaldas Trumpas viešojoje erdvėje dažnai yra linksniuojamas už prastą iškalbą, I. Vasiliauskas pataria neapsigauti ir žiūrėti plačiau.

„Viešasis kalbėjimas apima tiek verbalinę, tiek neverbalinę dalį. D. Trumpas didelį akcentą deda neverbalinei, kūno kalbai. Pasižiūrėkime, ką jis daro: netikėtai, pats iš savęs kažką sprogstančio tu gali padaryti vieną kartą, bet jei pažiūrėtume jo viešąjį kalbėjimą ir viešąjį atrodymą, pastebėtume tam tikrą sisteminį pasikartojimą. Jei sisteminė elgsena yra išmoktas dalykas, vadinasi, jis tai daro sąmoningai. Taip, jis gana grubus, griežtas, tiesmukas, bet kai kuriose aplinkose toks tipažas reikalingas. Taip jis visada atsiranda žingsniu priekyje: jis kažką pasako ar padaro, o visi mes aptarinėjame“, – savo nuomonę dėstė I. Vasiliauskas.

Tarp Lietuvos politikų kaip teigiamus pavyzdžius jis išskiria Gintautą Palucką ir Žygimantą Pavilionį. „G. Paluckas girdi pašnekovą ir į jį reaguoja. Visada sakau: jei norite viešai kalbėti, išmokite klausyti ir girdėti, ką sako oponentas, arba kaip į tave reaguoja auditorija. Tai labai svarbu: ne tik iš savęs, bet ir iš auditorijos tu turi gauti informaciją. Žygimantas Pavilionis kalba labai politkorektiškai, jo labai išlavinta diplomatinė kalba. Kita vertus, kai kalbame apie tai, kas yra viešasis kalbėjimas, reikia nepamiršti ir viešojo atrodymo. Visada taip norisi pasakyti ponui Žygimantui: sušilkite šiek tiek, įsižmoginkite. Galiu drąsiai pasakyti, kad to paties linkėčiau ir mūsų Prezidentei. Kartais reikia direktyvumo, griežto tono, bet kai kalbame apie kalbėjimą tautai, sakomas sveikinimo kalbas ar apie socialinius projektus, orientuotus į vaikus, norisi matyti žmogų, o ne pareigūną. Gali būti daug žodžių, daug būdvardžių, parodančių jausminį pasaulį, bet veidas, jo emocijos parodo, kiek tu tikrai išgyveni, ką sakai. Mūsų Prezidentei linkėčiau parodyti, kad pirmiausia ji yra žmogus, o tik paskui ateina struktūra. Paprasta taisyklė – žmogui ar auditorijai reikia žmogaus: mes gyvi padarai ir mums reikia reakcijos veide“, – sakė jis.

M360


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją