Pasaulinėje lyderystės konferencijoje savo mintimis dalinasi garsiausi pasaulio pranešėjai: pokalbiai su jais transliuojami video formatu bendradarbiaujančioms šalims, kurių šiemet buvo net 128. Verslininkę S. Sandberg, turinčią ir lietuviškų šaknų (jos močiutė yra vilnietė, 1889 m. dėl žydų persekiojimo emigravusi į JAV), šių metų konferencijoje kalbino žinomas amerikiečių pastorius Billas Hybelsas.
– Kada pirmą kartą supratote, kad galite būti lyderė? Ką veikėte, kai toptelėjo, kad kiti juk paskui mane seka?
– Tiksliai nežinau, kada tai įvyko, turbūt jau įsibėgėjus karjerai. Tačiau mano mama į šį klausimą atsakytų, kad šis bruožas išryškėjo vaikystėje. Kai man buvo ketveri, o mano broliui – dveji, jis visur paskui mane sekiodavo. Aš išpoškindavau kokį nors ilgą, nelabai gudrų teiginį, ir klausdavau brolio „ar ne?“, o jis patvirtindavo „taip“. Su juo atidirbau sistemą, kad dažniausiai to vieno paprasto klausimo pakanka. Aš pati dar ilgai nelaikiau savęs lydere.
– Nei mokykloje, nei universitete nevadovavote jokiai sporto ar akademinei komandai?
– Dešimtoje klasėje tapau klasės prezidente, tad, matyt, buvau lyderė, nors tada pati taip vargiai būčiau maniusi. Iš dalies tai mane paskatino parašyti knygą apie lyderius, nes nei vaikystėje, nei užaugusi neatpažinau savęs kaip lyderės: mane tiesiog vadino valdinga, o kartais net agresyvia. Mergaitės per mažai skatinamos save matyti kaip lyderes.
– Mano paties kurpiama teorija skamba taip: kuo anksčiau vyrams ir moterims padėsime suvokti, kad jie turi lyderio savybių ir leisime šioje srityje tobulėti, tuo visiems bus geriau.
– Visiškai tam pritariu: kokius save matome, tokiais ir tampame. Mūsų atžalos privalo pajusti tai dar vaikystėje – ypač mergaitės. Visur, kur važiuoju, kartoju: kai kitą kartą pamatysite mergaitę vadinama valdinga, prieikite prie taip ją pavadinusių, greičiausiai tai bus tėvai, nusišypsokite ir pasakykite: ji ne valdinga, ji pasižymi atsakingos vadovės savybėmis. Man keista, kad jei berniukui pasakysi, kad jis turi vadovo savybių, tai niekam neatrodys juokinga, nes būtent to iš jų tikimės. O iš mergaičių – ne, tad tai skamba kaip humoras. Tokia padėtis turi keistis.
– Pastebėjau, kad nuėjusi dirbti į „Google“ neturėjote aiškiai apibrėžtų pareigų. Taip pat iš pradžių buvo ir „Facebook“. Visgi, Jūs labai veržėtės dirbti tose organizacijose, kodėl?
– Norėjau darbo, susijusio su technologijomis, nes tikiu, kad jos keičia pasaulį. O iki tol svajojau dirbti ne pelno ar vyriausybinėje organizacijoje, nes troškau daryti gera ir turėti įtakos. Kai apsisprendžiau dirbti technologijų srityje, pirmą pasiūlymą gavau iš „Google“, kurie kvietė būti generaline verslo skyriaus direktore. Tik iš tiesų verslo skyriaus jie neturėjo, tad nebuvo kam vadovauti. Aš turėjau daug darbo pasiūlymų ir „Google“ neatitiko nė vieno mano kriterijų, išskyrus vieną: man labai patiko jų misija ir įžvelgiau jų augimo potencialą. O vienas bičiulis man pasakė, kai tau pasiūlo vietą raketoje, per daug neklausinėji, kokia tai konkrečiai vieta, tiesiog šoki ir skrendi. Man tai buvo vienas reikšmingiausių patarimų, taigi, įsidarbinau „Google“. Vėliau įsidarbinau „Facebook“: vėlgi dėl to, kad mačiau jų misiją ir potencialą augti.
– Dirbant „Google“ Jums teko užduotis pasamdyti keturis tūkstančius darbuotojų. Viena iš Jūsų lyderystės aksiomų – samdyk daug. Ką tai reiškia?
– Šiuo atveju svarbūs du dalykai. Pirma: samdyk žmones, turinčius neeilinių gabumų. Antra: samdyk tuos, kurių tau reikės, nors dabar dar nereikia. Vienus žmones samdome dėl patirties, kitus – dėl gebėjimų. Man labai svarbūs žmogaus gebėjimai, galbūt dėl to, kad kai pati atsidūriau Silicio slėnyje, neturėjau jokios patirties, ir kai kurie dėl to manęs nenorėjo priimti. Tuo tarpu kiti sakė, matome, kad neturi patirties, bet esi gabi. Aš pati, matydama komunikacijos, lyderystės gebėjimų turintį žmogų, rinkčiausi jį vietoj turinčio ilgametę patirtį. Tikiu, kad talentą galima atskleisti. Aišku, galima gauti ir talentus, ir patirtį, tačiau to ne visuomet reikia.
Kalbėdama apie tai, kad reikia samdyti tuos, kurių prireiks vėliau, prisimenu, kaip dirbdama „Google“ pasamdžiau Davidą Fischerį, kad jis vadovautų skelbimų ir reklamos skyriui. Tada bendrovėje dirbo dvidešimt žmonių, o po šešerių su puse metų – jau keturi tūkstančiai. Taigi pirmasis jo darbas nebuvo kažkoks didelis, bet aš žinojau, kur mes judame. Norint judėti tam tikra linkme, reikalingi žmonės, kurie tave vestų. Aš tikiu, kad jei žmogus noriai imasi darbo, pats susikurs norimas pareigybes.
– Samdote daug, o atleidžiate greitai?
– Nežinau, ar kuri organizacija iš viso atleidžia darbuotojus taip greitai, kaip reikėtų. Tikiu, kad žmonėms reikia suteikti galimybių ir realiai vertinti jų darbą. Nesąžininga atleisti nepateikus realaus įvertinimo, bet kartais tiesiog būtina kuo greičiau žmogų atleisti iš pareigų. Gali būti skirtingos situacijos: kai pažeidžiamos taisyklės, į tai reikia žiūrėti labai rimtai. Kitas variantas, galbūt žmogus yra visai ne savo vėžėse: tuomet paskiri jį į kitas pareigas, arba atleidi.
– Jums patinka, kai kiti viską iškloja tiesiai, be užuolankų, ir norite, kad Jus taip pat išklausytų. Iš kur tas atvirumo noras: iš šeimos, iš pirmojo darbo..?
– Visuomet buvau tiesmuka, galbūt todėl, kad mano mama pasižymi puikiais komunikacijos gebėjimais. Ji mane ir brolį išmokė žaisti veidrodžiais: kai vaikystėje susipykdavome, ji versdavo mus visus gražiai susėsti, ir pasakyti: „aš pykstu, nes jis atėmė mano žaislą“. Brolis turėdavo pakartoti: „ji pyksta, nes aš atėmiau jos žaislą“, arba, „ji pyksta, nes mano, kad aš atėmiau jos žaislą. Aš to nedariau“. Mokėmės kalbėti be užuolankų. Daugelis organizacijų čia suklumpa: visi žinome priežastis, bet niekas apie jas nekalba. Kai vadybininkas dirba prastai, bet niekas apie tai neužsimena. Tikiu atvirumu: aiškinantis galima rasti geriausią sprendimą.
– Kita Jūsų aksioma: susitelk į rezultatus, o ne į laiką.
– Taip, lengva pasakyti, nepavyko, nors žmogus įdėjo labai daug pastangų. Vadinasi, tokiu atveju apdovanotume žmones tiesiog už atėjimą į darbą. Feisbuke turėdavome darbuotojų, kurie dirbdavo vos po kelias valandas, bet pasiekdavo puikių rezultatų. Jei žmogus pasiekia reikiamų rezultatų, jis gali dirbti ir trumpiau. Juk tikslas ne kuo ilgiau išbūti darbe, o rezultatai. Taigi, užsibrėžk ambicingų tikslų ir visomis išgalėmis jų siek.
Beje, mes nepamirštame pagirti tų, kurie labai stengiasi, daug dirba, bet galiausiai patiria nesėkmę. Sėkmingos organizacijos, išsiugdžiusios gebėjimą atsitiesti, paprastai mokosi iš nesėkmių. Juk jei nesėkmes užglaistysi ir apsimesi, kad jų nematai, kaip iš jų pasimokysi? Yra buvę taip, kad apdovanojimus už produkciją įteikėme tiems, kurie turėjo puikų planą, bandė įgyvendinti, jiems nepavyko, bet jie įrodė, kodėl.
– Dauguma žino jus kaip fenomenalią „Facebook“ lyderę, stebi Jūsų gerai matomą veiklą, bet kai pradėjote judėjimą „Lean in“, tai pareikalavo visai kitokių lyderystės gebėjimų. Parašėte knygą, pradėjote kurti vieni kitiems padedančių žmonių grupes: kodėl to norėjote?
– Kai 1991 m. baigusi studijas pradėjau dirbti, apsižvalgiusi pamačiau, kad vadovaujančias pozicijas daugiausiai užima vyrai. Tuo tarpu apskritai aplinkoje mačiau maždaug tiek pat vyrų ir moterų. Pagalvojau, nieko tokio: mūsų karta bėgant metams turėtų išlyginti padėtį. Tačiau taip nenutiko. Moterys lig šiol sudaro vos 5 proc. aukščiausio rango verslo vadovių. Taip yra visose pasaulio šalyse: JAV kongrese moterų yra mažiau nei 25 proc. Skaičiai nesikeičia taip greitai kaip norėtųsi. Jei moterims būtų suteiktos lygios galimybės, pasaulyje būtų daugiau lygybės, teisingumo, paveikumo ir produktyvumo. Daug kas keistųsi, jei lygias teises turėtų ne tik abiejų lyčių, bet ir visų rasių, kilmės, apskritai visi žmonės. Judėjimas „Lean in“ kilo iš troškimo matyti pasaulį, kuriame visi turi lygias galimybes tiek darbe, tiek namuose.
– Vadinasi, iš pradžių viskas kaupėsi namuose, o paskui darbuose, ir tam tikru metu pasakėte sau, turiu ką nors daryti?
– Kuo daugiau gilinausi, tuo geriau supratau, kad mūsų visuomenėje, institucijose yra dalykų, sulaikančių moteris. Norėjau, kad kas nors tai garsiai įvardintų. Nuėjau pas kelias aukšto rango vadoves ir pasakiau: štai kas vyksta su moterimis, jūs turite apie tai kalbėti. Kitaip nei aš, jos turėjo galimybę tai daryti, bet nenorėjo. Kai man atsirado galimybė pasisakyti per TED konferenciją moterims, ten irgi nenorėjo, kad apie tai kalbėčiau: pageidavo, kad aš kalbėčiau apie socialinę mediją. Daugelis prašė to nedaryti: man sakė, tu gi verslo lyderė, jei kalbėsi apie moteris, tai gali sužlugdyti tavo karjerą. Bet aš laikiausi savo, todėl TED pristačiau kalbą apie tai, kodėl pas mus tiek mažai moterų lyderių. Būtent atsakomoji reakcija mane ir paskatino mane pradėti „Lean in“. Ši iniciatyva dabar veikia 150 šalių, iš viso yra 33 tūkstančiai grupių, per savaitę prisijungia maždaug šimtas naujų narių. Žmonės buriasi palaikyti ir paskatinti vieni kitus. Daugiausiai moterys, bet ir vyrai. Viena veiksmingiausių priemonių, siekiant tikslų – sulaukti bendraminčių paramos, o kartą per mėnesį susirenkanti grupė yra tikrai svarbi parama.
– Perskaitęs Jūsų knygą „Būkime priekyje. Moterys, darbas ir siekis vadovauti“ pagalvojau, kad vyrai dažnai nemano padėtį esant tokia dramatiška. Kokie svarbiausi dalykai išryškinami knygoje?
– Svarbu suprasti, kad vyrams atitenka didelis vaidmuo kuriant lygiateisį pasaulį ir svarbiausia, kad tai naudinga ir jiems patiems. Jei namuose lygiavertė partnerystė, santuoka bus laimingesnė, atitinkamai mažės skyrybų, bus mažiau depresijos – tai rodo realūs rezultatai.
Jei darbe esi pradedantysis, ir skindamasis kelią aukštyn, aplink matysi lygiai ir vyrų, ir moterų, labiau stengsiesi dirbti geriau. Labai svarbu atpažinti visus persmelkusį nesąmoningą nusiteikimą prieš moterų vadovavimą. Visi, įskaitant ir mane, juokiamės iš pokštų apie moteris vadoves, moteris pertraukinėjame dažniau negu vyrus, vyrams atiduodame garbę už moterų nuopelnus, tuo tarpu namų tvarkymo ir biuro ruošos darbus atiduodame moterims, net ir Vest Pointe tokios užduotys, kaip rašymas ant lentos, konspektavimas, vakarėlių organizavimas ir komunalinių reikalų sprendimas tenka moterims, jos daugiau tvarkosi biure. O spėkite, už ką nepaaukština pareigų? Už vakarėlių organizavimą ir konspektų rašymą. Nesakau, kad moterys turėtų to nedaryti, bet manau, kad vyrai irgi turėtų daryti savo dalį.
– Jūsų karjerai klostantis kaip per sviestą, judėjimui „Lean In“ įsibėgėjus Jus pačią ištiko asmeninė tragedija. Galite papasakoti plačiau?
– Tai nutiko prieš dvejus metus, kai su vyru Deivu išvažiavome atostogų į Meksiką, savo draugo penkiasdešimtmečio proga. Deivas nuėjo į sporto salę, mes likome prie baseino, ir keletą valandų net nežinojau, kur jis. Tik kai pasigedome jo per vakarienę ir nuėjome ieškoti į sporto salę, pamatėme, kas atsitiko: jis staiga mirė dėl širdies ritmo sutrikimo. Tada mane visą persmelkė liūdesys: galvojau, niekada nepasijausiu geriau. Kreipiausi į savo bičiulį psichologą Adamą, klausiau, ką man daryti, kaip pranešti savo vaikams. Vienam jų buvo septyneri, kitam dešimt metų, taip pat nežinojau, kaip tai pereiti pačiai. Galų gale kartu su Adamu parašėme knygą, kurioje dalinausi savo patirtimi, bet nebūtinai tie atsakymai tiks kitiems.
– Šioje knygoje rašote, kad buvote visiškai pakirsta, lyg nuolat klaidžiotumėte migloje ir iš jos neišeitumėte. Ką darėte, kur ieškojote paguodos: tikėjime, ar pasinėrėte į darbus?
– Visur, kur tik galėjau, tik ne viskas padėdavo. Adamas, kuris kartu su manimi rašė tą knygą, pastebėjo, kad kiekviename knygyne yra „padėk sau“ knygų skyrelis, bet visiškai nėra „padėk kitiems“. Mūsų knyga yra ne tik apie tuos, kurie susiduria su netektimis, bet ir apie visus tuos, kurie yra šalia, ji moko, kaip tokiomis akimirkomis palaikyti žmogų.
– Įvardinote tris dalykus, kurie Jums padėjo gedėti.
– Išgyvenant gedėjimo procesą, padėtį labiausiai apsunkina trys dalykai. Vienas jų – manymas, kad viskas įvyko dėl mano kaltės. Aš kaltinau save dėl Deivo mirties, nes aš turėjau studijuoti mediciną, kaip mano brolis ir sesuo, galbūt tada būčiau supratusi, kad jis sirgo širdies liga. Kamuojama tokių minčių mėnesį nenuėjau nė į vieną darbo susitikimą, su manimi gyveno mama, kol supratau, kad negalime savęs plakti už tai, dėl ko nesame kalti.
Antras dalykas, Deivo mirtis palietė visas mano gyvenimo sritis. Galvojau, kaip aš toliau auginsiu du gedinčius vaikus, aš būsiu bloga motina, be to, aš niekada nebegalėsiu dirbti, nes net paprastame susitikime vos tramdau ašaras. Adamas kartą mane sukrėtė pasakydamas, o tu pagalvok, kas galėtų būti baisiau? Aš supykau, galvojau, gal jis kuoktelėjo, kas gali būti baisiau, mano vyras kątik staiga mirė? Jis pažiūrėjo į mane ir tarė: „Deivo širdis galėjo sustoti vežant vaikus į mokyklą“. Kai šitai garsiai įvardinama, garsiai ištari sau – aš ištversiu, juk mano vaikai gyvi. Savo gyvenime svarbu įžvelgti ir gerų dalykų.
Trečia, labai sunkus atrodo jausmas, kad tokia savijauta niekada nesibaigs. Žmonės, perėję panašias situacijas, man sakė, kad nors visai neužsimirši, ilgainiui tau palengvės, bet aš tuo netikėjau. Dabar žinau: tai praeina, ir aš noriu, kad žmonės tai žinotų. Be to, mes išgyvename ne tik potrauminį stresą, bet ir potrauminį augimą. Aš ūgtelėjau, man atsivėrė kitos gelmės, dabar labiau vertinu gyvenimą, jis tapo prasmingesnis. Praėjus keliems mėnesiams po Deivo mirties, kai pajusdavau džiaugsmą, jausdavausi kalta. Tačiau jei pati nesijausiu laiminga, ir mano vaikai to nepajus. Tad kad ir ką patyrėte, nepamirškite, kad jūs nusipelnėte džiaugsmo akimirkų.
– Į „Facebook“ po šių įvykių grįžote pasikeitusi. Kaip tos krizės ir tragedijos formavo Jus kaip lyderę?
– Įvairiapusiškai. Net darbe nesuku galvos dėl menkniekių, supratau, kad perdėta reakcija nepadeda, ramiau suvokiu, kas iš tikrųjų svarbu. Be to, dabar suprantu, kad pati turiu padėti traumų ištiktiems žmonėms. Nebūtinai kalbame apie mirtį: tai gali būti vėžys, seksualinis smurtas, vaiko netektis. Žmonės susiduria su pačiais įvairiausiais sunkumais ir nevalia jų ignoruoti. Kai po Deivo netekties grįžau į darbą, man įėjus į biurą visos kalbos staiga nutilo. Kai anksčiau ateidavau, visi puldavo sveikintis. Feisbukas – draugiška darbo vieta, bet po Deivo mirties jaučiausi kaip vaiduoklis. Man atrodo, žmonės taip bijojo pasakyti ką nors ne taip, kad išvis nesakydavo nieko. Juose aš atpažinau save. Anksčiau, kai ką nors užgriūdavo sunkumai, aš kartą pasakydavau: labai gaila, kad tau taip nutiko. Ir daugiau apie tai neužsimindavau, nes bijojau priminti. Bet tu negali priminti, kad Deivas mirė, ar kad kas nors serga vėžiu. Nieko nesakydami mes nepripažįstame tikrovės. Dabar sakau, nežinau, ar tu nori apie tai kalbėti, bet esu čia, su tavimi ir eisime kartu.
Kalbant apie vadovavimą, anksčiau manydavau, kad žmogui susidūrus su sunkumais vienintelė mano užduotis – neprislėgti jo ir duoti laiko. Galvodavau, tu negalėsi sutelkti dėmesio, kai tave užgriuvo tokios bėdos. Ir iki šiol tikiu, kad tai svarbu, bet taip pat labai svarbu pridurti, kad jei nori, gali tai daryti. Kai grįžau į darbą, visi man sakė, kaip tu susitelksi. Aš galvojau, Dieve, nebegaliu dirbti, jie visi tai žino. Bet Markas, penkiolika metų už mane jaunesnis mano viršininkas, elgdavosi kitaip: jis sakydavo, jei tau reikia daugiau laisvo laiko – gali pasiimti, bet šiandien pasakei labai svarbią pastabą. Arba, džiaugiuosi, kad šiandien atėjai, nes be tavęs vargu, ar būtume pajudėję. Man tai padėjo kur kas labiau nei pasakymas, gali pasiimti tiek laiko, kiek reikės. Todėl šiandien žmonėms, sugrįžusiems į darbą po smūgių, pripažįstu, per ką jiems tenka eiti, paklausiu, ar jiems reikia daugiau laiko, bet priduriu: mes ir toliau tikime tavimi, puikiai pasirodei. Komplimentas tikrai labai padeda.
Konferencijos metu interviu vertė Rūta Rušinskienė.