– Savo pranešime kalbėsite apie ateities lyderystę ir verslą, kuriuos, kaip Jūs sakote, lemia vadybos ir magijos sintezė, lyg sudėjus Maiklą Porterį (vienas žinomiausių pasaulyje akademikų verslo, ekonomikos, rinkodaros temomis – red. pastaba) ir Harį Poterį. Galėtumėte išplėsti šią mintį? Turbūt nedaug verslininkų tiki magija.
– Šiais laikais visur matome vykstančius neįprastus procesus: stiprėja mašininis mokymasis, vis daugiau sričių pritaikomas dirbtinis intelektas ir panašiai. Tai matant, kyla daug klausimų, tarp kurių yra ir tas, ką mums visa tai reiškia, ar leisime visą mūsų darbą perimti mašinoms? Štai čia ir prasideda magija, nes yra dalykų, kurių jokios mašinos ir kompiuteriai nesugebės ir žmonės juos visada lenks. Manau, mašinoms didžiausi keblumai kyla su kontekstu ir niuansais. Turbūt daugelis mūsų yra patyrę jausmą, kai penktadienio ar šeštadienio vakarą tavo antroji pusė stovi prieš veidrodį ir klausia, ar atrodo stora. Žinoma, tu atsakai, kad ne. Mašina, būdama visiškai racionali ir atvira, nesuprastų, kad tai yra situacija, kai reikalingas šioks toks baltas melas, kad pasiektum sėkmę. Taip pat manau, mašinoms sunku suprasti tokius dalykus kaip dosnumas, gerumas, spontaniškumas – visa tai, kas daro mus žmonėmis. O aš laikausi požiūrio, kad jei nori būti sėkmingas žmogus, ateityje tu turėsi daryti mažus malonius gestus ir apskritai būti geru žmogumi. Ateityje didžiausią grąžą mums atneš stiprūs žmogiški ryšiai, o juos užmegzti mašinoms būtų labai sudėtinga.
Be to, aš manau, kad verslas visada buvo iš dalies mokslas, iš dalies menas, o menas tam tikra prasme yra magija, nes remiasi nestandartiniu mąstymu ir galbūt apskritai bet kokių standartų atsisakymu. Taigi, jums reikia vadovauti verslui, bet nepamiršti ir šiek tiek magijos.
– Kalbate apie tai, kaip svarbu būti maloniam, geram, dosniam ir labai džiugu, kad girdime esant tokių lyderių. Bet pasaulyje yra ir priešingų, visiems žinomų pavyzdžių, kai tokie verslo lyderiai kaip Elonas Muskas ar Steve Jobsas yra žinomi toli gražu ne tik už geras charakterio savybes, bet versle pasiekia puikių rezultatų. Kaip tuomet jiems pavyko?
– Manau, reikia atskirti tai, ką žmonės daro, nuo to, kokie jie yra. Tau nebūtinai reikia būti maloniu žmogumi, kad nuveiktum puikius darbus, ir ne visi malonūs žmonės padaro gerus darbus. Kartais netgi geri žmonės pasielgia blogai. Taigi, reikia atskirti šias dvi kategorijas. Taip pat manau, kad mums apskritai reikia kelti klausimą, kas yra geras žmogus. Mes gyvename pasaulyje, kuriame žmonės vertinami už skirtingas vertybes, ir tikrai ne kiekvienam gali tikti dirbti kompanijoje kaip „Apple“ su vadovu kaip Steve Jobsas, „Tesloje“ su Elonu Musku, ar „Amazon“ su Jeffu Bezosu, bet kai kuriems tai bus labai puikus variantas. Žiūrint plačiau, manau, daug sėkmingų šiandieninių kompanijų laikosi tiesiog krištolinio skaidrumo kalbant apie tai, kas jos yra, kokios jų vertybės, ir taip jie siunčia labai stiprų signalą žmonėms, kurie iškart aiškiai supranta, ar ši kompanija jiems tinka, ar ne, ar jų vertybės sutampa, ar jie apskritai laikosi to, ką deklaruoja. Taip tu tarsi sukuri savo vertybių branduolį, kuris leidžia didžiuotis kompanija tiems žmonėms, kurie save su ja sieja.
– Kas diktuoja tas esmines vertybes: lyderis, ar patys organizacijos žmonės?
– Manau, kad visos kompanijos, apie kurias dabar kalbėjome, kaip „Apple“ su Steve Jobsu, „Amazon“ su Jeffu Bezosu, ar „Tesla“ su Elonu Musku, pasižymi tuo, kad turėjo ar turi labai stiprius lyderius, bet tai veikia tik ribotą laiką. Turbūt šiandieninė „Apple“ yra šiek tiek kitokia kompanija nei tada, kai Steve Jobsas buvo gyvas. Bet dažniausiai tokiais stipriais lyderiais pasižyminčioms kompanijoms reikia, kad tie lyderiai arba realiai fiziškai dirbtų kartu, arba apie juos būtų sukurtas labai stiprus mitas. Jei pažiūrėsim į „Ikea“, nors pernai mirė jos įkūrėjas Ingvaras Kampradas, jo buvimas, jo idėjos kompanijoje vis dar labai jaučiamos, jos labai svarbios tiems žmonėms, kurie ten dirba dabar.
Yra ir kita šio klausimo pusė. Laikui bėgant organizacijoms reikia keistis, ir dažniausiai jos keičiasi keisdamos žmones. Kai tu pritrauki naujus žmones, formuoji naują mentalitetą: taip pradeda po truputį keistis organizacijos kultūra. Taigi, manau, priklauso nuo to, į kokią kompaniją žiūrime. Aš sakyčiau, kad, žinoma, vertybės ir kultūra priklauso ir nuo kompanijoje dirbančių žmonių. Be to, daugelyje organizacijų egzistuoja daugiau nei viena kultūra, ypač tose kompanijose, kurios susikūrė perkant ar jungiant kitas įmones, kas ne visada yra gera idėja.
– Viena yra būti lyderiu moderniose kompanijose, apie kurias kalbėjome anksčiau, bet turbūt visai kitokios lyderystės reikia, jei vadovauji, pavyzdžiui, tradicines prekes gaminančiam fabrikui, kurio darbuotojai dirba ten dešimtmečiais ir visai nenori nieko keisti. Kaip motyvuoti tokius žmones?
– Kalbant labai supaprastintai, darbuotojus iš esmės galima suskirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie gyvena tam, kad dirbtų, ir tuos, kurie dirba, kad gyventų. Pirmiesiems darbas yra viskas, kur jie skiria energiją, įgyvendina svajones. Bet yra kita kategorija darbuotojų, kurie dirba, kad gyventų. Taip, jiems reikia dirbti, bet savo energiją jie taupo gyvenimui už darbo ribų, kas tai bebūtų, futbolui, grojimui grupėje, kolekcionavimui, daugiau laiko leidimui su vaikais – bet kam. Ir šias darbuotojų kategorijas reikia motyvuoti, įkvėpti, skatinti labai skirtingais būdais. Tačiau problema ta, kad daugelis kompanijų kuria motyvacijos schemas, orientuotas tik į pirmąją kategoriją, į tuos žmones, kurie gyvena tik tam, kad dirbtų. Tai reiškia, kad tu iš esmės pamiršti motyvuoti tuos žmones, kurie daro tai tiesiog dėl pragyvenimo, kuriems kur kas prasmingiau atrodo dirbti septynias valandas per dieną vietoj aštuonių, ir jie rinktųsi šį variantą vietoj aukštesnio atlyginimo, nes jiems tai reikštų daugiau laisvo laiko užsiimti tuo, kuo jie nori. Tai tikrai svarbus klausimas, kuris visada iškyla man konsultuojant kompanijas.
Kita opi problema, kad dažniausiai apibrėžiamas profesionalumas tik tų žmonių, kurie užima vadovaujančias pozicijas ir dirba administracijoje. Bet yra žmonių, kurie nėra vadovai, bet yra tikri savo sričių profesionalai, ir kartais labai sunku suprasti ir apibrėžti, kas yra profesionalumas jų lygiu. Kiekviename lygmenyje, kiekviename darbe turi būti nustatyta, kas apibrėžia tikrai puikiai atliktą darbą ir tam turi būti pritaikytos skirtingos motyvacijos sistemos.
– Visas pasaulis kalba apie konkurenciją dėl talentų. Ką Jūs siūlote, kaip verslas gali juos pritraukti, jei kone visi galintys jiems siūlo aukštus atlyginimus, lanksčias sąlygas ir panašiai?
– Talentai šiandien, ypač, jei žiūrime į jaunesnę kartą, yra labai išrankūs galvodami apie tai, ką organizacija gali pasiūlyti. Ir, kaip sakote, čia mes net nekalbame apie pinigus ar lanksčias sąlygas, nes tai jiems yra kaip savaime suprantami dalykai. Bet jiems svarbu, ką organizacija gali pasiūlyti identiteto lygmeniu. Istoriškai identitetas visuomenėje, bent Vakarų kultūroje, buvo siejamas su religija, tautybe, šeima, tačiau žmonės vis mažiau tapatina save su šiomis institucijomis, ir, manau, organizacijos gali perimti šį vaidmenį. Paimkime kaip pavyzdį 25 metų talentingą žmogų, kuris renkasi, kur dirbti. Jis nori dirbti tokioje organizacijoje, kuria galėtų didžiuotis. Taigi, jam svarbios jos vertybės, tai, ar organizacija tikrai pagal jas gyvena, ir ar tas vertybes tikrai paverčia veiksmais. Nes, žinoma, jei tu turi vertybių rinkinį, kuris tave apibrėžia kaip gerą organizaciją, bet elgiesi blogai – tai nedera tarpusavyje ir vyksta atmetimo reakcija. Taigi, žiūrint iš darbdavio ir darbuotojų santykių pusės, situacija yra pasikeitusi, nes vis didesnį vaidmenį atlieka emocijos.
– O kalbant apie vartotojus, kaip pritraukti jų dėmesį, kai viską galima nusipirkti internetu ir verslui reikia konkuruoti globaliu lygmeniu? Ar vartotojams svarbios tos įmonės vertybės, ar visgi labiau rūpi produkto savybės ir kaina?
– Didžioji dalis vartotojų nori visko dar greičiau, dar geriau, ir iš viso, kad būtų pasirūpinta dar vakar (juokiasi). Bet galima matyti, kad daug organizacijų renkasi tokią rinkodaros strategiją, kai siekiama savo vertybėmis išsiskirti iš bendros minios, tarsi sukurti gentį ir pakviesti vartotojus į ją prisijungti, tapti jos nariu. Vėlgi, galbūt tai dirbtina, bet tu žmonėms parūpini identitetą, kuris bent iš dalies yra pagrįstas prekės ženklais, kuriuos perkame. Amerikos menininkė Barbara Kruger sako, aš perku tai, kas aš esu. Apsipirkimas daugeliui žmonių šiandien yra jų identiteto formavimo procesas.
Kai dirbu su mažesnėmis grupėmis, aš jiems liepiu įsivaizduoti situaciją, kad dalyvaujate vakarienėje ir sėdite šalia visiškai nepažįstamo žmogaus. Kai pradedate kalbėtis, kokie būtų Jūsų pirmi klausimai? Dažniausiai žmonės klausia, koks tavo vardas, kuo užsiimate, iš kur esate kilęs. Iš tikrųjų šiais klausimais mes bandome apibrėžti žmogų, kas jis toks yra, koks jo identitetas, kad galėtume turėti kuo prasmingesnį pokalbį. Juk manome, kad yra skirtumas tarp daktarų, teisininkų ar banko klerkų. Istoriškai geografija taip pat formavo mūsų identitetą, du žmonės iš Stokholmo turės daugiau bendro, nei vienas iš Stokholmo, kitas iš Paryžiaus. O Stokholmo ir Paryžiaus gyventojas turbūt tarpusavyje geriau susikalbės nei su kuriuo nors kaimo gyventoju. Tačiau tai, kas mes esame, apibrėžia ir produkcija, kurią perkame. Kitą kartą, kai užmegsite pokalbį, klauskite žmogaus, kur jis ir kokio prekės ženklo daiktus perka, kokio prekės ženklo jo apatiniai (juokiasi). Vartojimas formuoja mūsų identitetą ir bent jau parodo, kokiu žmogus pats nori būti.
– Prieš daugiau nei penkiolika metų parašėte knygą „Karaoke kapitalizmas. Valdymą – žmonijai!“. Pastaraisiais metais kapitalizmas vis intensyviau kritikuojamas, net ir Vakarų kultūroje. Kaip Jūs manote, ar tai yra geriausia sistema šioms dienoms?
– Kapitalizmas nėra tobula, bet yra mažiausiai trūkumų turinti ekonominė sistema, kokią iki šiol pavyko sukurti. Mes turėtume turėti omenyje, kad kapitalizmas per pastaruosius 40 metų apie milijardą žmonių visame pasaulyje ištraukė iš ekstremalaus skurdo. Mes tai labai dažnai užmirštame. Jei mes žiūrime į tai, kaip vystosi Pietų Azija, Afrika, matome, kad kapitalizmas didele apimtimi tikrai puikiai suveikė. Tačiau tai tikrai nereiškia, kad neturime diskutuoti kapitalizmo ateities. Kaip aš rašiau toje knygoje, aš bijau, kad jei mes pradėsime pernelyg iškelti rinkos ekonomikos principus iki beveik religinio statuso, tokius dalykus, kurie istoriškai buvo suvokiami kaip blogi, pavyzdžiui, godumą, pradėsime suvokti kaip gerus, ir tai gali tapti mūsų vertybėmis. Žinoma, mums reikia tokio kapitalizmo, kuris rūpintųsi žmonėmis, kuris būtų empatiškas, o tai reiškia, kad pasaulio lyderiai turi užsidėti šią naštą ant savo pečių, nes kartu su nematoma rinkos ranka, apie kurią rašė Adamas Smithas, taip pat turi būti ir moralės argumentai.
Mums reikia kelti diskusiją apie tai, kaip kurti tvarią visuomenę, ne tik efektyvią ekonomikos požiūriu, bet taip pat teisingą aplinkos apsaugos, žmoniškumo ir kitais požiūriais. Apskritai kalbant, kapitalizmas yra tik mašina: jis nepasako, kiek turime išleisti sveikatos apsaugai, armijai ar švietimui, mes patys galime tai nuspręsti. Kapitalizmas yra mašina, padedanti visuomenei veikti, bet tai tikrai nėra atsakomybės pakaitalas.